Diskusiją pradėjęs V. Benokraitis atkreipė dėmesį į tai, kad kalbant šia tema labai svarbu tiksliai įvardyti, kas yra televizija. „Aš atskirčiau televiziją ir video formatą. Ar video formatas miršta, jo vartojimas krenta? Tikrai ne, priešingai, visi duomenys rodo, kad visos tos platformos, „Youtube“, „Instagram“ ir visi kiti, rodo, kad video vartoja vis daugiau ir daugiau“, – akcentavo DELFI direktorius.
Rinkos kontrastai: žiūrovų mažėja, reklamos pinigų – ne
Diskusijos dalyvis pabrėžė, kad komercinės didžiosios televizijos, vis dėlto, susiduria su sudėtingais iššūkiais, reikalaujančiais didelių transformacijų. Esminės iš jų – judėjimas į kitas platformas (ne naujus įrenginius, o „Facebook“, „Youtube“ ir kitus tinklus, didinančius auditorijos pasiekiamumą) bei nesugebėjimas sudominti jaunos auditorijos.
Pasak V. Benokraičio, didžiosios televizijos sparčiai praranda jauną auditoriją ir jau dabar dauguma turinio vartotojų iki 40-ies metų mieliau renkasi leisti laiką internete ir vartoti tokį turinį, kurį iš tiesų nori matyti, o ne tą, kuris jiems rodomas per televiziją.
L. Lučiūnas tokiame auditorijos pasidalinime įžvelgė ne tik žalą, bet ir galimybę. Pasak jo, pritraukdamos vyresnius žiūrovus, televizijos atsiriekia labiausiai pasiturinčią auditorijos dalį. „Prodiuseriai, kurdami laidas, žino, kokiai auditorijos daliai jie tai daro ir tas amžiaus sluoksniavimas nėra toks blogas ir pačiam kūrėjui, ir reklamos pardavėjui arba pirkėjui. <...> Sakykim, ta senstanti auditorija, tie, kurie žiūri televiziją, jie yra ir turtingesni dažnu atveju. O jeigu jie tokie nėra, tai jų yra labai daug“, – komentavo L. Lučiūnas.
Su prodiuserio replika nenorėjo sutikti diskusiją moderavęs Edmundas Jakilaitis, pateikęs statistinių duomenų. Pasak jo, mokiausias vartotojas būna pasiekęs 35 metų amžių, tačiau televizija šios amžiaus grupės dažnu atveju jau nebeaprėpia ir šie žmonės taip pat mieliau renkasi vartoti socialiniuose tinkluose ar internete randamą turinį.
Dėl šios priežasties, mėgindamos susigrąžinti žiūrovą, televizijos taip pat transformuoja savo turinį. Kaip užsiminė L. Lučiūnas, prodiuseriai, reaguodami į tai, kokio turinio trokšta auditorija, neretai imituoja tiesioginę komunikaciją su žiūrovu, kurią jis gali pasiekti ir internete – televizorių ekranuose vyksta konkursai, kurstomas noras varžytis, keistis nuomonėmis, atsakinėti į klausimus.
Panašu, kad šios schemos veikia, nes reklamos rinkoje tradicinė televizija vis dar išlieka neginčijama lydere. Reklamos rinka 2018 metais Lietuvoje siekė 114 mln. eurų. Šią sumą pasidalino visos žiniasklaidos priemonės, o net 51, 5 mln. eurų lėšų, gautų už reklamą, atiteko televizijai. L. Lučiūnas atkreipė dėmesį, kad dėl šios priežasties jokia internetinė televizija ar kitos žiniasklaidos priemonės artimiausiu metu nesugebės kokybe pavyti televizijos kuriamo turinio.
Skeptiškai į televizijos mirties idėją žiūrėjo ir A. Siaurusevičius. Anot jo, internetas buvo išgąsdinęs televizijas, tačiau šis išgąstis išmokė ir išgyvenimo įgūdžių. „Suprato tradicinės televizijos, kad pasaulis, deja, keičiasi ir kad reikia ne laukti žiūrovo, o eiti pas žiūrovą jam patogiu būdu <...> – jo kompiuteryje pradžiai, po to planšetėse, telefone ir aš manau, kad televizija nei miršta, nei kas nors jai atsitinka, tiesiog keičiasi jos žiūrėjimo priemonės“, – svarstė A. Siaurusevičius, užsimindamas, kad daugelis technologinių išradimų istorijoje susidūrė su panašiomis kliūtimis. Pavyzdžiui, anksčiau manyta, kad televizijos išpopuliarėjimas užgniauš žmonių pomėgį eiti į kino teatrus, tačiau pastarųjų salės pilnos iki šių dienų.
„Televizijos laida – tai, visų pirma, kūryba, o tik po to – technologijos. Tai, jeigu mes vadinam, kad televizija yra kūryba, tai ji išliks tik kitomis formomis“, – reziumavo A. Siaurusevičius.
Televizija virsta internetu, o internetas – televizija
Tačiau, žvelgiant į tai, kokius pokyčius, siekdamos pritraukti daugiau auditorijos, patiria tradicinės televizijos, negalima nepastebėti ir interneto portalų bei kitų žiniasklaidos kanalų transformacijų. „Ar tu eisi pas vartotoją, ar tu priversi vartotoją ateiti pas mane, tai internetas (jam lengviau, aišku, tai daryti) jis eina į visas platformas. Ir kalbant apie finansinę pusę, ar internetas gali uždirbti daugiau nei televizija, tai, manau, gali, investuodamas tokiu atveju dar daugiau pinigų į produkciją“, – akcentavo V. Benokraitis.
Diskusijos svečias pasitelkė ir realų pavyzdį – kitą savaitę portalas DELFI su atskiru kanalu žengs į „Telia“ skaitmeninę platformą. „Ką vartoja auditorija, tu eini paskui tą auditoriją. Tai nereiškia, kad mes apleisime internetą. Visiškai ne. Mes ten dalyvaujame su „Facebook“, su „Youtube“, su „Instagram“, bet tikslas yra būti tame pultelyje nuo ryto iki vakaro su ta produkcija, kurią mes sukuriame“, – naujovę pristatė V. Benokraitis.
Visi diskusijos svečiai vienbalsiai sutiko, kad šiuolaikinių medijų pasaulis – nuolat besimainanti vieta, reikalaujanti išradingų strategijų. Šių pokyčių akivaizdoje tampa nebesvarbu, kaip kinta vienos ar kitos žiniasklaidos priemonės populiarumas, svarbiausias lieka jos sukuriamas turinys ir kiek žiniasklaidos priemonės pasiryžusios keistis ir rizikuoti, o dažnu atveju, pamiršus konkurencines kovas, ieškoti bendradarbiavimo galimybių, kad pasiektų išrankų šiuolaikinį vartotoją.
„Transformacijos yra begalinės ir iki galo negalim žinoti, kur atsidursim“, – konstatavo A. Siaurusevičius.