Alytuje žydinčią mau­ri­ta­niš­ką pie­vą vertina skirtingai: kol vieni grožisi, kiti vadina šabakštynu

Dai­na­vos pro­gim­na­zi­jos val­do­se jau ant­rus me­tus puo­se­lė­ja­ma na­tū­ra­li mau­ri­ta­niš­ka pie­va. Vie­ni džiū­gau­ja, kaip gra­žu, ki­ti ste­bi­si, pik­ti­na­si. Vie­ni šiuos gė­ly­nus va­di­na gro­žiu, ki­ti – ap­leis­tu ša­bakš­ty­nu, tvar­kos trū­ku­mu. Vie­šo­jo­je erd­vė­je pa­bi­ro įvai­rių svars­ty­mų. Jei tai na­tū­ra­li pie­va, tai ir sė­ti rei­kė­jo kaip pie­vą. Kas na­tū­ra­lu, sa­vai­me už­au­ga, sė­ti ne­rei­kia. Idė­ja į Aly­tų at­ke­lia­vo iš An­gli­jos, tai ne lie­tu­vių tra­di­ci­ja, tad ne­rei­kė­tų jos puo­se­lė­ti... Ką ma­no spe­cia­lis­tai?

Ag­ro­no­mi­jos spe­cia­lis­tė Ge­no­vai­tė, daž­nai pra­ei­nan­ti pro ša­lį pės­čių­jų ta­ku, ma­no, kad ne vi­siems au­ga­lams dir­vo­že­mis yra tin­ka­mas, tad kai ku­rie pie­vi­nio gė­ly­no au­ga­lai skurs, kiek juos tręš­tum ar lais­ty­tum. „Ar ma­tė­te na­tū­ra­lio­je pie­vo­je au­gan­čią kos­mė­ją, me­det­ką? Tai yra dar­že­lių gė­lės. Ma­tau aguo­nų, ki­tų smė­lin­go dir­vo­že­mio au­ga­lų ša­lia tų, ku­riems rei­kia drėg­mės. Va­di­na­ma­jai na­tū­ra­liai pie­vai dar tik an­tri me­tai. Reik ma­ny­ti, kad at­ei­ty da­lis au­ga­lų, ku­riems ne­tin­ka dir­vo­že­mis, nu­nyks, su­ve­šės tie, ku­riems pa­tiks. Va ta­da ir ga­lė­si­me gė­rė­tis tik­ra pie­va“, – tei­gė Ge­no­vai­tė. Ji kvie­čia pa­mąs­ty­ti, ar vi­sas idė­jas ir do­va­nas iš lab­da­rių tu­ri­me pri­im­ti. Gal lai­kas iš­mok­ti ap­si­spręs­ti, at­si­rink­ti, kas mums pri­im­ti­na, o kas at­ei­ty­je kels tik rū­pes­tį?

Mo­te­ris siū­lo ge­riau vai­kams pa­ro­dy­ti, kaip au­ga li­nai, ru­giai, lę­šiai ir ki­tos kul­tū­ros, nes Aly­tų iš vi­sų pu­sių ir šiaip juo­sia na­tū­ra­lios pie­vos. Aly­tus – ne Klai­pė­da, Vil­nius, kur už­mies­tį pa­siek­ti nė­ra leng­va.

Dai­na­vos mik­ro­ra­jo­ne gy­ve­nan­ti gė­li­nin­kė An­ge­lė Jan­kaus­kie­nė sa­ko, kad jai toks su­ma­ny­mas pa­tin­ka, bet dar nė­ra ge­ro vaiz­do, trūks­ta ryš­ku­mo: „Iš kar­to sun­ku gė­ly­ną su­for­muo­ti, rei­kia ke­lių me­tų dar­bo ir kan­try­bės,“ Kuo ji pa­ryš­kin­tų gė­ly­ną? Ati­ta­rė, kad vi­suo­met pro ša­lį ei­da­ma stab­te­li, pa­ty­ri­nė­ja au­ga­lus. Ko­kiais ryš­kes­nių žie­dų au­ga­lais ga­li­ma bū­tų jį su­stip­rin­ti, dar rei­kė­tų pa­gal­vo­ti, vie­to­je pa­mąs­ty­ti, kas ge­riau­siai tik­tų.

Kad prie šio gė­ly­no dar rei­kė­tų pa­dir­bė­ti, ma­no ir ki­ta gė­li­nin­kė Ma­ry­tė Pet­raus­kie­nė. „Mes, aly­tiš­kiai, dar ne­ga­li­me skųs­tis na­tū­ra­lių pie­vų sto­ka. Ka­da pa­no­rė­jęs, iš bet ko­kio mik­ro­ra­jo­no taš­ko per 15 mi­nu­čių ga­li pės­čio­mis nu­kak­ti į na­tū­ra­lų gam­tos kam­pe­lį. Na, jei no­ri­me na­tū­ra­lu­mo prieš sa­vo akis – nie­ko blo­go. Bet tuo­met iš­skir­ki­me tą na­tū­ra­lu­mą iš ne­na­tū­ra­lios ap­lin­kos kon­teks­to. Ne­sa­kau, kad rei­kia kaž­kuo ap­rė­min­ti, ap­dė­lio­ti, tie­siog ap­link nu­min­ki­te ta­ke­lį, iš­kel­ki­te šiek tiek jį, kad gė­ly­nas įdub­tų, na­tū­ra­lią pie­vu­tę pri­min­tų, lais­ty­ti bū­tų pa­to­giau. Ir ne­pa­mirš­ti iš­ra­vė­ti, iš­rau­ti tuos au­ga­lus, ku­rių na­tū­ra­lio­se pie­vo­se nė­ra. Ne­gal­vo­ki­te, kad iš­bė­rė­te pa­ke­lį sėk­lų mi­ši­nio, pa­lie­jo­te ir tik gė­rė­tis te­lie­ka. Jei rū­pes­tin­gai ne­tū­pi­nė­si­te, tik­rai jū­sų pie­va ša­bakš­ty­ną pri­mins, truks es­te­ti­kos“, – įsi­ti­ki­nu­si gė­li­nin­kė Ma­ry­tė. Ji ma­no, kad ge­riau­sia pie­viš­kam gė­ly­nui bū­tų na­tū­ra­lus slė­nis Jau­ni­mo par­ke ar Mies­to so­de.

Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Ap­lin­kos ap­sau­gos sky­riaus vy­riau­sio­ji spe­cia­lis­tė Ra­mu­nė Zub­rė pa­ste­bi, kad daž­nai žmo­nės ne­ver­ti­na na­tū­ra­lu­mo, no­ri dirb­ti­nu­mo. Šį kar­tą toks bu­vo pro­jek­tas, koks ir pa­siek­tas – žiū­rė­ti tu­rė­tu­me ne kaip į klom­bą, o kaip į mo­ko­mą­jį na­tū­ra­lų dau­gia­me­tį gė­ly­ną. To­kį, ku­rio ap­ri­bo­ti ne­rei­kia. Sėk­los gau­tos kaip do­va­na pa­ban­dy­ti. „Gal ne vis­kas ide­a­liai pa­vy­ko, bet to­kia bu­vo do­va­na. Ir man tas at­si­su­ki­mas į na­tū­ra­lu­mą yra pri­im­ti­nas. Aiš­ku, mau­ri­ta­niš­kas pie­viš­kas gė­ly­nas bū­tų gra­žes­nis, jei už­im­tų di­des­nį plo­tą“, – ti­ki­na R.Zub­rė.

Nau­jos ten­den­ci­jos dau­gia­me­tį gė­ly­ną ša­lia mo­kyk­los, ku­rią bai­gė, pa­ska­ti­no įreng­ti Do­na­tas Žmui­di­na­vi­čius, pa­rū­pi­nęs pie­vų ir smė­ly­nų au­ga­lų sėk­lų mi­ši­nio.