Valkininkai – miestelis, esantis pačioje pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Alytaus, o šįmet tituluotas mažąja kultūros sostine. Remiantis paskutinio gyventojų surašymo, kuris vykdytas prieš dešimtmetį, duomenimis, miestelyje gyvena mažiau nei 250 žmonių. Dzūkams save priskiriantys Valkininkų gyventojai dirba aplinkiniuose miestuose, o dalis ryžtasi važinėti ir į pačią sostinę – štai ir paties Evaldo tėtis miestelyje turi nuosavą verslą, o mama kasryt traukia į Vilnių.
Evaldo šeimai atsikrausčius į Valkininkus, ji įsikūrė nuosave name netoli bažnyčios, o tiksliau – namus ir bažnyčią skyrė tik tvora. Net ir gyvenant maldos namų pašonėje, niekas nė neįsivaizdavo, kad Mankevičių šeimos vyresnėlis taps bažnyčios vargonininku. Taigi, kas nutiko?
Gyvenime atsiradę vargonai – grynas atsitiktinumas
Kaip teigia Evaldas, būdamas jaunesnis, jis nejautė noro eiti į bažnyčią, netgi vengė jos. Lemiamas lūžis įvyko tuomet, kai teko pasiruošti Pirmajai šv. Komunijai – jis pajutęs kažką ypatingo, ką dabar gali vadinti pašaukimu.
Kartu su atsigręžimu į Bažnyčią Evaldo gyvenime atsirado ir vargonai.
„Kažkokio atsitiktinumo dėka buvau pakviestas užlipti ant vadinamųjų bažnyčios „viškų“, į balkoną, kur pastatyti vargonai. Tuo metu Valkininkų bažnyčioje dirbęs vargonininkas leido man pabandyti pagroti, ir instrumento didybė man, mažam ir smulkiam, paliko labai didelį įspūdį“, – prisimena Evaldas.
Nuo to laiko, sako pašnekovas, jis ėmė savarankiškai mokytis skambinti vargonais. Evaldui, anksčiau skambinusiam fortepijonu, prireikė dvejų metų praktikos.
„Palaikau labai gerus santykius su dabar jau buvusiu Valkininkų bažnyčios klebonu. Jis duodavo man raktus nuo bažnyčios ir leisdavo mokytis iki pat vakarinių mišių. Pasilikęs vienas, tyrinėdavau vargonus, jų registrus, o laikui bėgant išmokau groti kojomis valdomais pedalais, kurių, beje, dauguma vargonininkų atsisako. Man jie kaip tik suteikia užbaigtumo ir pilnatvės kūrinyje jausmą – pedalų pagalba išgaunami garsai tokie žemi, kad sėdint ant vargonininko suolo galima jausti vibracijas“, – sako Evaldas.
Repeticijos repeticijomis, tačiau negi Evaldui nesinorėjo groti ir Mišiose, girdint visiems Valkininkų gyventojams? Pašnekovas sako – tai dar viena istorija.
Laikinas Valkininkų vargonininkas
Evaldas prisimena, kad ta diena, kai gavo pasiūlymą pagroti Valkininkų bažnyčios Mišiose, buvo niekuo neypatinga.
„Vieną dieną, šiokiadienį, klebonas pasiūlė pabandyti pagroti vakarinėse Mišiose, kai į jas įprastą dieną susirenka tik iki dešimt žmonių. Tačiau aš sutikau, groti buvo baisoka, jaudinausi“, – savo skambinimo jau nebe tuščioje bažnyčioje pradžią prisimena Evaldas.
Valkininkietis prisimena, kad bažnyčios klebonas pamažu jam leidęs groti vis daugiau, kol galiausiai, iš bažnyčios išėjus vargonininkei ir ėmus ieškoti jos pakaitalo, Evaldas tapo laikinuoju vargonininku. O tas laikinumas tęsėsi aštuonerius metus.
Paklaustas, ką jam reiškia groti vargonais Valkininkų bendruomenei, Evaldas sako, kad, visų pirma, jis jaučiasi įvertintas.
„Yra gera būti dalimi to viso proceso. Mišios, jeigu jos būtų be muzikos, būtų galiojančios ir gražios, bet muzika viską užpildo. Kitas dalykas, esu girdėjęs artimuosius sakant – einame į bažnyčią, kad paklausytume tavęs. Aišku, aš tuomet prieštarauju ir sakau, kad ne to žmogui reikia eiti į bažnyčią, bet kažkur giliai širdyje yra gera, kad žmonės nori ateiti dėl manęs“, – sako pašnekovas.
Paklaustas apie atlygį, gaunamą už darbą bažnyčioje, Evaldas konkrečių skaičių nenurodo, tačiau sako, kad jei tai būtų pagrindinis pajamų šaltinis, gyventi būtų sunku.
Patyčios radosi iš nesupratimo
Įvertinimas smagu, tačiau ši istorija turi ir kitą pusę. Kaip prisimena Evaldas, pradėjus skambinti bažnyčioje, jis iš Valkininkų bendruomenės ne tik sulaukė palaikymo, bet ir patyčių.
„Pirmiausia jausdavau, kad žmonės stebisi, jog esu toks jaunas vargonininkas, ypač nuostaba aplinkiniams kildavo, kai dar buvau mokyklinio amžiaus. Tačiau esu kentęs ir patyčias. Ne kartą, eidamas gatve, esu pavadintas įvairiausiais žodžiais“, – sunkų gyvenimo periodą prismena valkininkietis.
Keista tai, sako pašnekovas, kad dažniausiai tyčiodavosi tie bendruomenės nariai, kurie Evaldo nepažinojo ir nesuprato, kodėl jis groja bažnyčioje, bet jei susiklostydavo aplinkybės ir su užgauliotojais jis pasilikdavo vienoje erdvėje, su jais pasišnekėdavo, paaiškindavo jiems savo poziciją, tai patyčios baigdavosi.
Jis priduria, kad skaudžiausia būdavo tuomet, kai pašiepiančių žodžių išgirsdavo iš mokytojų.
Širdis – Dzūkijoje
Šiuo metu Evaldas studijuoja lietuvių filologiją Vilniaus universitete, taip pat vienoje Vilniaus mokykloje dirba lietuvių kalbos mokytoju. Evaldas užsiminė, kad visuomet svajojo grįžti į savo gimtojo krašto mokyklą ir mokyti vaikus.
„Anksčiau tikrai svajojau grįžti į Valkininkų gimnaziją ir dėstyti lietuvių kalbą. Manau, kad šis noras susijęs su pačia mano profesija – literatūra tiesiog išugdo meilę savam kraštui“, – sako jis.
„Esu dzūkas, gimiau Varėnoje, gyvenau Valkininkuose, todėl mano širdis priklauso šiam kraštui. Neįsivaizduoju savo gyvenimo kur nors Žemaitijoje, kad ir kaip mėgčiau jūrą“, – paaiškina pašnekovas.
Paklaustas, kaip apibūdintų dzūką, Evaldas prisimena dainos žodžius.
„Vienoje dainoje sako: „dzūkas tau širdzį atiduos“, tai taip ir yra. Dzūkai yra geranoriški, atviri žmonės“, – sako Evaldas.