Namuose rankomis austi rankšluosčiai, lovatiesės tapo nebemadingi, gulė į spintas, o dažnos staklės tapo prakura. Bet patys stipriausieji išliko ištikimi šiam pomėgiui, jais ir jų darbu šiandien didžiuojamės. Kambarį dukros Violetos šeimos name Pirmajame Alytuje Janina Krulikauskienė nuklojusi ir ką tik iš staklių, jos stovais vadinamų, išimtais audiniais. Retas vaizdinys šiandien matyti moterį prie staklių, ir ne bet kokių, o istorinių, kuriomis dar jos promočiutė audė.
Audžia audinį liemenei prie tautinio kostiumo
„Kai kartą vienoje parodoje savo austą parinktinę lovatiesę nunešiau, išgirdau kalbant, kad tai fabriko darbo. Turbūt paskaitė, kad taip kruopščiai rankomis namų sąlygomis neįmanoma išausti. Man tai ir savotiška pagyra“, – sako Janina.
Jai puikiai sekasi įausti tekstus, audinyje įrėminti istorines datas. Ilgokai mąstė, kol išmąstė, kaip išryškinti raides. Kai joms skiriami tik ataudai, kurie iš šilko siūlų, – tekstas labai gražiai išryškėja, matosi kiekvienos raidės kontūrai, o metmenys, kurie medvilniniai ir ne tokie išvaizdūs, – paslepiami.
„Tokiam vaizdui išgauti daug pastangų reikia, be juodraščio švaraščio nepadarai. Išsiaudi juodraštį ir pamatai klaidas, kurių švaraštyje stengiesi išvengti. Juodraštis vėliau gali pasitarnauti kitam raštui ar būti panaudotas kitai paskirčiai. Kai nori išausti tai, kas neturi pavyzdžio ir iš niekur jo nepaimsi, patirties turėdamas sugalvoji išeitį“, – pasakoja Janina.
Anksčiau ji su tėvais gyveno Buckūnuose. Mama audė, teta siuvinėjo, anuomet visos moterys rankdarbiauti mokėjo. Prie to linko ir Janina. Šiandien sulaukusi senjoriško amžiaus ji sėdi stovuose ir tikina, kad visi išausti gaminiai jai yra brangūs. Ypač saugo takelius, kuriuose įamžinti Lietuvos valstybės simboliai ir istorinės datos. Ji pagarbiai išsaugojusi mamos takelį, kurį ši išaudė 1925 metais.
„Man malonu dirbti, tuomet rami, sveika būnu ir malonumas didelis“, – tvirtina.
Siūlai dar sovietiniai, dabar tokių nėra. Anksčiau moterys pirko po 5–10 kilogramų ir kaupė siūlus atsargai, kaip sakydavo – ekonomijai. Spalvos jų neišbluko, blizgėjimas taip pat.
Šiandien Janinos stovuose – audinys liemenėms prie tautinio kostiumo. Užsimetė per 20 metrų, paskui įrietė į stakles, šis darbas bene atsakingiausias, iš tokio kiekio nemažai liemenių bus.
Moteris sako, kad išausti tautinio audinio privalėjo. Mat Pivašiūnuose per Žolinę ji su kitomis moterimis eina eisenoje gerą kilometrą, nuo Kryžiaus iki bažnyčios. Pirmojo Alytaus parapija – pirmoji pagal raidyną Kaišiadorių parapijoje. Labai nesižiūri, kai pirmieji eina bet kaip apsirengę.
Už darbštumą, kūrybingumą gavusi ir padėkų
Janina mėgsta bendrauti, yra aktyvi, pilietiška, gieda Pirmojo Alytaus bažnyčios chore, įsitraukusi į Gyvojo rožinio maldą. Ir dukra Violeta ją ragina neužsidaryti kambaryje, aktyviai būti.
„Kartais vienas kitas pažįstamas stebisi, kiek daug aš žmonių pažįstu. Jei po darbo tik į namus skubėsi, nebendrausi, nesustosi pasikalbėti, niekur nevaikščiosi, tai ir būsi vienišas“, – įsitikinusi moteris.
Ausdama ji iš tiesų daug prisimankština, ypač kai staklėse užmesti parinkčiai. Jie audžiami su lenta, kuri metmenis kilnoja, tad tenka stotis – sėstis. Kitos audėjos, kad toks sportavimas neišvargintų, pasikviečia pagalbininką lentai vartyti, Janina sugeba ir viena tą padaryti.
Jos staklėms jau labai daug metų: ąžuolinės, dažytos tamsiai mėlynos spalvos dažais, truputį vis paremontuojamos, viena kita detale papildomos. Net jomis audusi Janinos močiutė nežinojo, kiek metų šiems stovams.
Prieš keliolika metų Peršėkininkų televizijos įkūrėjas Vladas Krušna apie Janinos gebėjimus austi susuko dokumentinį filmą. J.Krulikauskienę už darbštumą, kūrybiškumą, atsidavimą įvairioms grožio idėjoms Liaudies menų centro muziejus apdovanojęs padėka.
Janina pasidžiaugia ir keturiais savo vaikais, dukra ir trimis sūnumis, kurie visi gyvena Lietuvoje ir yra geri ne tik jai, bet ir svetimiems, visi gražiai sutaria, mamą lanko, dirba ir pašalpų neprašo.
Nors Janinos gyvenimas, kaip pati teigia, yra banguotas, ji tvirta, gerai mamos jaunystėje auginta ir auklėta išliko tokia iki senjorystės.
„Jei tik kas pageidautų mano darbų, padaryčiau ir padovanočiau“, – sako moteris mus išlydėdama.