Nestigo pramogų – pastato sienomis laipiojo pats žmogus–voras
Pašnekovo teigimu, 1923 metų pavasarį, po ilgų pasiruošimo darbų, oficialiai buvo atidarytas kurortinis sezonas, o jau kitais metais pradėjo veikti pirmoji vaikų sveikatingumo ir poilsio stovykla. Kiek vėliau – 1929-iaisiais pradėjo veikti Kurorto komisija, kurios tikslas buvo sudaryti komfortines sąlygas kurorto lankytojams, užtikrinti gražų miestelio estetinį vaizdą.
„Tarpukariu Druskininkai priklausė Lenkijai, tad savo vasaras čia leisdavo nemažai lenkų – tarp jų ir maršalas Juzefas Pilsudskis. 1929–1939 metais kurorto aplinka buvo itin puoselėjama – skelbiami gražiausiojo gėlyno konkursai, ypač prižiūrimas Gydyklų parkas, kuris tarpukariu garsėjo rozariumu – žmonių pramintu „tūkstančio rožių parku“. Visą vasaros sezoną parke grodavo orkestras, atvažiuodavęs iš Gardino ar Bialystoko, ir grodavo 2 kartus per dieną – ryte ir vakare. Įėjimas buvo mokamas, nebuvo įleidžiami neblaivūs, prastai apsirengę asmenys, taip pat atėję su šunimis“, – sako N. Gudaitis.
Jis priduria, kad orkestras atlikdavo įvairių kompozitorių kūrinius, o užmokėjus jie muzikuodavo pagal specialų užsakymą.
„Gatvėse, Nemuno pakrantėje vasarą savo paslaugas siūlė fotografai, suvenyrais prekiavo Lenkijos meistrai, atvykėlių pramogai pasirodymus rengė barzdota moteris, vilos „Linksma“ sienomis laipiojo žmogus–voras. Sezono uždarymo metu vykdavo gražiausių akių, gražiausiai įdegusios poilsiautojos ar poilsiautojo konkursai, grožio karalienės rinkimai. Druskininkų neaplenkdavo ir Lenkijos įžymybės – čia lankėsi teatro režisierius J. Osterva, kino ir teatro žvaigždė Ordonka ir kiti“, – pasakoja pašnekovas.
Tarpukario Druskininkų klestėjimui ir atgimimui buvo itin reikšminga ir jaunos gydytojos Eugenijos Levickos veikla – moteris 1924 metais čia dirbo sezonine kurorto medike.
„Tačiau per septynerius gyvenimo kurorte metus, Eugenija Levicka parodė visą savo energiją. Druskininkuose ji įsteigė naujovišką saulės, oro ir mankštos procedūrų gydyklą: kūrė gydomąją mankštos bazę, sudarė gydomosios kūno kultūros metodikas. Ji sportavo pati, tuo pačiu pavyzdžiu skatino sekti ir pacientus. Įrengė baseiną, tinklinio, rankinio, krepšinio aikšteles, teniso kortus, bėgimo takelius, vietas gimnastikai. Šį gydymą judesiu, saule ir oru galima paprasčiau įvardinti kaip sveikos gyvensenos, gydymo be vaistų propagavimą“, – aiškina Nerijus Gudaitis.
Kavą galėjo gerti balkone, stebėdami tekantį Nemuną
Tarpukariu sparčiai augo ir čia besigydančiųjų skaičius, tad daugėjo ir poilsio vilų – Druskininkams būdinga savita, daugiausia medinė, rekreacinė architektūra. Itin „kurortiškas“ pastatas, įsikūręs istorinėje Druskininkų dalyje (dabartinėje Laisvės a.), yra vila „Maurė“. Statinys čia išdygo XX a. pirmoje pusėje – nedideliame sklype įspraustas vilos planas yra kvadratinis, o laiptai į antrąjį aukštą įrengti centre. Pagrindinį vilos fasadą puošia dviaukštė galerija, akį traukia jo elementai – ažūriniai drožiniai.
„Nuo jos pastatymo šiek tiek pakito ne tik eksterjeras, bet ir vidaus planavimas. Anksčiau rytinėje namo pusėje glaudėsi vėlesnės statybos medinis priestatas, tačiau 1984 m. jis buvo nugriautas. Neišliko ir pietinį bei šiaurinį fasadus lenktiniais, susikertančiais elementais puošę frontonai, analogiški dabartiniam, į vakarus orientuotam, fasadui“, – prideda pašnekovas.
Drožiniais puoštas ir dar vienas architektūros šedevras – Druskininkų senamiestyje esantis vilų kompleksas (dab. Maironio g.).
„Pastatai išsiskiria labai turtingos kiaurapjūvės drožybos elementais. Tai – darniai į kurorto aplinką įkomponuotas, vešlios augalijos apsuptas dviejų vilų kompleksas. Jam priklauso XX a. pirmojoje pusėje pastatyta romantinių bruožų turinti poilsinė vila, artima itališkų vilų stilistikai“, – pasakoja N. Gudaitis.
Kalbama, kad kompleksas priklausė vietos verslininkui Frenkeliui, kuris viloje įkūrė restoraną ir vienas pirmųjų mieste nuomojo kambarius poilsiautojams. Pirmasis vilos pavadinimas – „Imperial“.
Tarpukariu Druskininkų kurorte buvo galima išpildyti ir išrankiausių lūkesčius. Apsistoję sanatorijoje (dab. Kurorto g.) iš balkono galėjo stebėti įspūdingą kraštovaizdį – tekantį Nemuną. Šiame pastate galima apsistoti ir šiandien – garantuojama ne tik ramybė, bet ir galimybė savo akimis išvysti išskirtinę architektūrą.
„T“ formos dviaukštė sanatorija – apsupta lapuočių ir spygliuočių augmenijos. Įspūdingiausiai pastatas atrodo stovint tiesiai prieš jį – keturios masyvios kolonos pridengia per abu aukštus besitęsiantį atvirą prieangį ir laiko trikampį frontoną.
Tai – tik keli iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į kelionę laiku ir aplankyti įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje. Įvairius maršrutus ar idėjas, kur keliauti, rasite projekto puslapyje https://tarpukarioarchitektura.lt/ arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Taip pat galite parsisiųsti ir specialius žaidimus, kuriuos žaisdami „užtvirtinsite“ kelionių metu įgytas žinias – galėsite skaityti komiksus, atsakyti į klausimus apie žymius Lietuvos tarpukario pastatus ar nuspalvinti šį laikotarpį menančius miestus.