Pir­ma­sis at­mi­ni­mo ak­muo Bok­šic­kių šei­mai prie na­mo, aly­tiš­kių va­di­na­mo „na­mu su liū­tu­kais“, pa­dė­tas pra­ėju­siais me­tais bu­vu­siam na­mo sa­vi­nin­kui Men­de­liui Bok­šic­kiui, žy­miam tar­pu­ka­rio Aly­taus vi­suo­me­nės vei­kė­jui.

Šį pa­va­sa­rį at­mi­ni­mo ak­me­nys pa­dė­ti dar trims jo šei­mos na­riams – žmo­nai Šei­nai Bok­šic­kie­nei, nu­žu­dy­tai 1943 me­tais Pa­ne­riuo­se, bei sū­nui Sa­a­di­jai Ba­ha­tui (Bok­šic­kui) ir duk­rai Li­li­jai Win­ter­feld (Bok­šic­kai­tei), ku­riems pa­vy­ko iš­gy­ven­ti Ho­lo­kaus­tą.

At­mi­ni­mo ak­me­nų pa­dė­ji­mo ce­re­mo­ni­jo­je, ku­rią ini­ci­ja­vo Bok­šic­kių šei­ma, da­ly­va­vo Iz­ra­e­lio am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Ami­ras Mai­mo­nas bei su žmo­na Ju­dit, vai­kais ir anū­kais iš Iz­ra­e­lio at­vy­kęs Sa­a­dia Ba­ha­tas.

Įam­ži­nant ar­ti­mų­jų at­mi­ni­mą, Bok­šic­kių šei­mos na­riai at­li­ko dai­ną apie Pa­ne­rius, per­skai­tė 12 ei­lu­čių po­emą, pa­gro­jo iš­trau­ką iš fil­mo „Šind­le­rio są­ra­šas“.

„M.Bok­šic­kis ak­ty­viai da­ly­va­vo ku­riant Aly­taus sa­vi­val­dą, po­li­ci­jos pa­jė­gas ir gais­ri­nin­kų bri­ga­dą. Tai žmo­gus, ku­ris pa­da­rė la­bai daug dėl Aly­taus. Pa­ger­biant jį ir jo šei­mą, kar­tu pa­ger­bia­mi ir pri­si­me­na­mi maž­daug du tūks­tan­čiai prieš­ka­riu Aly­tu­je gy­ve­nu­sių žy­dų, pri­si­dė­ju­sių prie kraš­to eko­no­mi­nio ir ūki­nio vys­ty­mo­si, ak­ty­viai įsi­trau­ku­sių į ka­rių sa­va­no­rių gre­tas“, – ce­re­mo­ni­jo­je kal­bė­jo Iz­ra­e­lio am­ba­sa­do­rius A.Mai­mo­nas.

Lai­ko sa­ve aly­tiš­kiu

S.Ba­ha­tas iš Aly­taus su tė­vais gy­ven­ti į Vil­nių iš­va­žia­vo 1939 me­tais, bū­da­mas vie­nuo­lik­me­tis ber­niu­kas. Vė­liau jį gy­ve­ni­mas blaš­kė po įvai­rias ša­lis, ta­čiau iki šiol me­tus, pra­leis­tus Aly­tu­je, jis pri­si­me­na kaip la­min­giau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį ir sa­ve te­be­lai­ko aly­tiš­kiu.

„Lan­ky­da­ma­sis Aly­tu­je, Lie­tu­vo­je, aš jau­čiuo­si la­bai lai­min­gas, man vi­sa­da ge­ra čia su­grįž­ti“, – kal­ban­tis ke­lio­mis kal­bo­mis, bet per dau­ge­lį me­tų ne­už­mir­šęs ir lie­tu­vių kal­bos, sa­kė S.Bok­šic­kis.

91 me­tų se­no­lis, žvelg­da­mas į bu­vu­sius na­mus, šyp­so­da­ma­sis ro­dė vai­kų kam­ba­rio lan­gą, pro ku­rį su se­se­ri­mi Li­li­ja žvelg­da­vo į gat­vę. „Nors bu­vu­sia­me mū­sų na­me vis­kas pa­si­kei­tę, ta­čiau iki šiol ge­rai pri­si­me­nu, kur kas bu­vo. Liū­tu­kai prie na­mo jau ki­ti, nes pir­mie­ji pra­din­go, anks­čiau, du­ris at­si­da­ręs, iš kar­to at­si­dur­da­vai gat­vė­je, o da­bar, no­rint iš­ei­ti į gat­vę, rei­kia nu­lip­ti laip­tais“, – pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si S.Ba­ha­tas, sa­vo pa­var­dę kil­di­nan­tis nuo Bak­šių gy­ven­vie­tės pa­va­di­ni­mo.

Vil­niu­je S.Ba­ha­tas vie­nus me­tus mo­kė­si Pet­ro Vi­lei­šio mo­kyk­lo­je ir Vy­tau­to Di­džio­jo gim­na­zi­jo­je. 1941 me­tais su vi­sa šei­ma pa­te­ko į Vil­niaus ge­tą. Po po­ros me­tų, prieš ge­to lik­vi­da­vi­mą, jis bu­vo iš­vež­tas į dar­bo-mir­ties sto­vyk­lą Es­ti­jo­je. Per gy­ve­ni­mą S.Ba­ha­tui te­ko per­ei­ti pen­kias kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­las, kęs­ti ba­dą, smur­tą, kas­dien žvelg­ti mir­čiai į akis. Iš­lais­vin­tas bu­vo 1945 me­tais Go­du­no­ve ne­to­li Lau­en­bur­go.

37 me­tus iš­dir­bęs in­ži­nie­riu­mi moks­li­nių ty­ri­mų – plėt­ros sri­ty­je, S.Ba­ha­tas iš­ėjęs į pen­si­ją įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nę ir pra­dė­jo skulp­to­riaus kar­je­rą. Tarp­tau­ti­nį pri­pa­ži­ni­mą pel­niu­sios jo su­kur­tos skulp­tū­ros ne kar­tą bu­vo eks­po­nuo­ja­mos ir Lie­tu­vo­je.

Su ypa­tin­gu švel­nu­mu ir mei­le S.Ba­ha­tas pri­si­me­na sa­vo mo­ti­ną Šei­ną. „Mū­sų tė­vas bu­vo tar­si ži­nių šal­ti­nis, ku­ris at­sa­ki­nė­jo į ne­si­bai­gian­čius mū­sų klau­si­mus. O ma­ma tar­si gro­žio, es­te­ti­kos, ge­ro sko­nio ir pui­kių ma­nie­rų pa­vyz­dys šei­mo­je. Vis­kas, ką ji da­rė, bu­vo tar­si el­ge­sio mo­de­lis“, – pri­si­mi­ni­mais apie mo­ti­ną da­li­jo­si S.Ba­ha­tas.

Š.Bok­šic­kie­nė kal­bė­jo ke­lio­mis kal­bo­mis, bu­vo ap­si­skai­čiu­si, iš­si­la­vi­nu­si mo­te­ris, va­do­va­vo Lie­tu­vos sio­nis­tų mo­te­rų drau­gi­jos Aly­taus sky­riui, mė­go rank­dar­bius, pui­kiai ga­mi­no mais­tą. Pa­si­žy­mė­jo sve­tin­gu­mu.

L.Win­ter­feld (Bok­šic­kai­tei) Lie­tu­vo­je gy­ve­no iki 1970 me­tų, bai­gė Vil­niaus uni­ver­si­te­to Bio­lo­gi­jos fa­kul­te­tą, as­pi­ran­tū­rą, dir­bo Moks­lų aka­de­mi­jos Bio­lo­gi­jos ins­ti­tu­te, vė­liau iš­vy­ko į Iz­ra­e­lį, kur gy­ve­na iki šiol.

Lik­vi­da­vus ge­tą, ji kar­tu su mo­ti­na ban­dė slaps­ty­tis, ta­čiau Šei­na po po­ros sa­vai­čių bu­vo su­ras­ta ir nu­žu­dy­ta. Li­li­jai iš­si­gel­bė­ti pa­vy­ko ra­šy­to­jo Ba­lio Sruo­gos žmo­nos Van­dos, aly­tiš­kių Ja­na­vi­čių, Vei­sie­jų kraš­te gy­ve­nu­sios Onos ir Adol­fo Ba­liu­čių šei­mų pa­gal­bos dė­ka.

At­mi­ni­mo ak­me­nys

At­mi­ni­mo ak­me­nys – tai ša­li­gat­viuo­se ar gat­vių grin­di­niuo­se mon­tuo­ja­mos at­mi­ni­mo len­te­lės, skir­tos įam­žin­ti na­cio­nal­so­cia­liz­mo au­kas.

Idė­ja at­mi­ni­mo ak­me­ni­mis įam­žin­ti Ho­lo­kaus­to au­kų at­mi­ni­mą 1991 me­tais ki­lo vo­kie­čių me­ni­nin­kui Gun­te­riui Dem­ni­gui.

Pa­sau­ly­je yra su­mon­tuo­ta apie 70 tūks­tan­čių to­kių at­mi­ni­mo žen­klų, kar­tu jie su­da­ro di­džiau­sią pa­sau­ly­je me­mo­ria­li­nį mu­zie­jų po at­vi­ru dan­gu­mi. Lie­tu­va yra 21-oji ša­lis, ku­rio­je prieš ke­le­rius me­tus pra­dė­ta įgy­ven­din­ti ši ini­cia­ty­va. Aly­tus prie pro­jek­to pri­si­jun­gė pra­ėju­siais me­tais. Mies­te yra pa­dė­ti še­ši at­mi­ni­mo ak­me­nys.


Pir­mai­siais tri­mis at­mi­ni­mo ak­me­ni­mis įam­žin­tas dvie­jų bu­vu­sių Aly­taus mies­to ta­ry­bos na­rių Men­de­lio Bok­šic­kio (Vil­niaus g. 27) ir Šmu­e­lio Be­ira­lo (Pul­ko g. 1) bei dvi­de­šimt me­tų Aly­tu­je mo­ky­to­ju dir­bu­sio ir Aly­taus žy­dų mo­kyk­los va­do­vu bu­vu­sio Hir­šo Kal­ma­na­vi­čiaus (Užuo­lan­kos g. 30) at­mi­ni­mas.

Ad­vo­ka­tas M.Bok­šic­kis ir ver­sli­nin­kas Š.Be­ira­las da­ly­va­vo mies­to ta­ry­bos veik­lo­je, tei­kė įvai­rią pa­gal­bą mies­te be­si­ku­rian­čiam 1-ajam pės­ti­nin­kų pul­kui. M.Bok­šic­kis taip pat rū­pi­no­si ir Aly­taus gais­rų ge­si­ni­mo sis­te­mos to­bu­li­ni­mu, su­pro­jek­ta­vo ne­už­šą­lan­čias ir ne­už­dum­blė­jan­čias po­že­mi­nes van­dens tal­pyk­las.

Vi­si trys Aly­tu­je įam­ži­na­mi žy­dai Ho­lo­kaus­to ne­iš­gy­ve­no: M.Bok­šic­kis žu­vo Vil­niaus ge­te, Š.Be­ira­las ir H.Kal­ma­na­vi­čius nu­žu­dy­ti ak­ci­jų Aly­tu­je me­tu.