Pirmasis atminimo akmuo Bokšickių šeimai prie namo, alytiškių vadinamo „namu su liūtukais“, padėtas praėjusiais metais buvusiam namo savininkui Mendeliui Bokšickiui, žymiam tarpukario Alytaus visuomenės veikėjui.
Šį pavasarį atminimo akmenys padėti dar trims jo šeimos nariams – žmonai Šeinai Bokšickienei, nužudytai 1943 metais Paneriuose, bei sūnui Saadijai Bahatui (Bokšickui) ir dukrai Lilijai Winterfeld (Bokšickaitei), kuriems pavyko išgyventi Holokaustą.
Atminimo akmenų padėjimo ceremonijoje, kurią inicijavo Bokšickių šeima, dalyvavo Izraelio ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas bei su žmona Judit, vaikais ir anūkais iš Izraelio atvykęs Saadia Bahatas.
Įamžinant artimųjų atminimą, Bokšickių šeimos nariai atliko dainą apie Panerius, perskaitė 12 eilučių poemą, pagrojo ištrauką iš filmo „Šindlerio sąrašas“.
„M.Bokšickis aktyviai dalyvavo kuriant Alytaus savivaldą, policijos pajėgas ir gaisrininkų brigadą. Tai žmogus, kuris padarė labai daug dėl Alytaus. Pagerbiant jį ir jo šeimą, kartu pagerbiami ir prisimenami maždaug du tūkstančiai prieškariu Alytuje gyvenusių žydų, prisidėjusių prie krašto ekonominio ir ūkinio vystymosi, aktyviai įsitraukusių į karių savanorių gretas“, – ceremonijoje kalbėjo Izraelio ambasadorius A.Maimonas.
Laiko save alytiškiu
S.Bahatas iš Alytaus su tėvais gyventi į Vilnių išvažiavo 1939 metais, būdamas vienuolikmetis berniukas. Vėliau jį gyvenimas blaškė po įvairias šalis, tačiau iki šiol metus, praleistus Alytuje, jis prisimena kaip lamingiausią savo gyvenimo tarpsnį ir save tebelaiko alytiškiu.
„Lankydamasis Alytuje, Lietuvoje, aš jaučiuosi labai laimingas, man visada gera čia sugrįžti“, – kalbantis keliomis kalbomis, bet per daugelį metų neužmiršęs ir lietuvių kalbos, sakė S.Bokšickis.
91 metų senolis, žvelgdamas į buvusius namus, šypsodamasis rodė vaikų kambario langą, pro kurį su seserimi Lilija žvelgdavo į gatvę. „Nors buvusiame mūsų name viskas pasikeitę, tačiau iki šiol gerai prisimenu, kur kas buvo. Liūtukai prie namo jau kiti, nes pirmieji pradingo, anksčiau, duris atsidaręs, iš karto atsidurdavai gatvėje, o dabar, norint išeiti į gatvę, reikia nulipti laiptais“, – prisiminimais dalijosi S.Bahatas, savo pavardę kildinantis nuo Bakšių gyvenvietės pavadinimo.
Vilniuje S.Bahatas vienus metus mokėsi Petro Vileišio mokykloje ir Vytauto Didžiojo gimnazijoje. 1941 metais su visa šeima pateko į Vilniaus getą. Po poros metų, prieš geto likvidavimą, jis buvo išvežtas į darbo-mirties stovyklą Estijoje. Per gyvenimą S.Bahatui teko pereiti penkias koncentracijos stovyklas, kęsti badą, smurtą, kasdien žvelgti mirčiai į akis. Išlaisvintas buvo 1945 metais Godunove netoli Lauenburgo.
37 metus išdirbęs inžinieriumi mokslinių tyrimų – plėtros srityje, S.Bahatas išėjęs į pensiją įgyvendino savo svajonę ir pradėjo skulptoriaus karjerą. Tarptautinį pripažinimą pelniusios jo sukurtos skulptūros ne kartą buvo eksponuojamos ir Lietuvoje.
Su ypatingu švelnumu ir meile S.Bahatas prisimena savo motiną Šeiną. „Mūsų tėvas buvo tarsi žinių šaltinis, kuris atsakinėjo į nesibaigiančius mūsų klausimus. O mama tarsi grožio, estetikos, gero skonio ir puikių manierų pavyzdys šeimoje. Viskas, ką ji darė, buvo tarsi elgesio modelis“, – prisiminimais apie motiną dalijosi S.Bahatas.
Š.Bokšickienė kalbėjo keliomis kalbomis, buvo apsiskaičiusi, išsilavinusi moteris, vadovavo Lietuvos sionistų moterų draugijos Alytaus skyriui, mėgo rankdarbius, puikiai gamino maistą. Pasižymėjo svetingumu.
L.Winterfeld (Bokšickaitei) Lietuvoje gyveno iki 1970 metų, baigė Vilniaus universiteto Biologijos fakultetą, aspirantūrą, dirbo Mokslų akademijos Biologijos institute, vėliau išvyko į Izraelį, kur gyvena iki šiol.
Likvidavus getą, ji kartu su motina bandė slapstytis, tačiau Šeina po poros savaičių buvo surasta ir nužudyta. Lilijai išsigelbėti pavyko rašytojo Balio Sruogos žmonos Vandos, alytiškių Janavičių, Veisiejų krašte gyvenusios Onos ir Adolfo Baliučių šeimų pagalbos dėka.
Atminimo akmenys
Atminimo akmenys – tai šaligatviuose ar gatvių grindiniuose montuojamos atminimo lentelės, skirtos įamžinti nacionalsocializmo aukas.
Idėja atminimo akmenimis įamžinti Holokausto aukų atminimą 1991 metais kilo vokiečių menininkui Gunteriui Demnigui.
Pasaulyje yra sumontuota apie 70 tūkstančių tokių atminimo ženklų, kartu jie sudaro didžiausią pasaulyje memorialinį muziejų po atviru dangumi. Lietuva yra 21-oji šalis, kurioje prieš kelerius metus pradėta įgyvendinti ši iniciatyva. Alytus prie projekto prisijungė praėjusiais metais. Mieste yra padėti šeši atminimo akmenys.
Pirmaisiais trimis atminimo akmenimis įamžintas dviejų buvusių Alytaus miesto tarybos narių Mendelio Bokšickio (Vilniaus g. 27) ir Šmuelio Beiralo (Pulko g. 1) bei dvidešimt metų Alytuje mokytoju dirbusio ir Alytaus žydų mokyklos vadovu buvusio Hiršo Kalmanavičiaus (Užuolankos g. 30) atminimas.
Advokatas M.Bokšickis ir verslininkas Š.Beiralas dalyvavo miesto tarybos veikloje, teikė įvairią pagalbą mieste besikuriančiam 1-ajam pėstininkų pulkui. M.Bokšickis taip pat rūpinosi ir Alytaus gaisrų gesinimo sistemos tobulinimu, suprojektavo neužšąlančias ir neuždumblėjančias požemines vandens talpyklas.
Visi trys Alytuje įamžinami žydai Holokausto neišgyveno: M.Bokšickis žuvo Vilniaus gete, Š.Beiralas ir H.Kalmanavičius nužudyti akcijų Alytuje metu.