Moters kuriamos lėlės Alytų garsina ir Lietuvoje, ir svečiose šalyse

„Esu lai­min­ga, kad sa­vo gy­ve­ni­mą ati­da­viau lė­lėms, tuo džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si. La­bai džiau­giuo­si ir žmo­nė­mis, bu­vu­siais ir esan­čiais ša­lia ma­nęs“, – sa­ko vie­nin­te­lio pro­fe­sio­na­laus Pie­tų Lie­tu­vos lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ įkū­rė­ja ir va­do­vė, dai­li­nin­kė Lo­re­ta Skrui­bie­nė.

Aly­taus lė­lių te­at­ras „Ait­va­ras“ įkur­tas 1996 me­tais mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kul­tū­ros sky­riaus ir iš Že­mai­ti­jos ki­lu­sios me­ni­nin­kės L.Skrui­bie­nės ini­cia­ty­va. Ta­čiau lė­lių gy­ve­ni­mas Aly­tu­je pra­si­dė­jo de­šimt­me­čiu anks­čiau iki te­at­ro įkū­ri­mo, me­ni­nin­kei pen­kia­aukš­čio na­mo rū­sy­je įkū­rus lė­lių te­at­ro stu­di­ją.

Per dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų kū­ry­bi­nės veik­los šia­me lė­lių te­at­re pa­sta­ty­ta be­veik pus­šim­tis spek­tak­lių vai­kams ir trys su­au­gu­sie­siems, suor­ga­ni­zuo­ta 11 tarp­tau­ti­nių lė­lių te­at­rų fes­ti­va­lių-kon­kur­sų „Ait­va­ras“, įkur­tas lė­lių mu­zie­jus „Lė­lių kam­ba­rys“, ku­ria­me vyks­ta te­at­ro ren­gi­niai, edu­ka­ci­jos, jis gau­siai lan­ko­mas vai­kų iš vi­sų ša­lies kam­pe­lių.

Šian­dien var­gu ar ras­tu­me aly­tiš­kį, ne­ži­nan­tį lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ ir jo spek­tak­lių. Su šio te­at­ro spek­tak­lių per­so­na­žais už­au­go iš­ti­sos kar­tos, ga­vu­sios gė­rio, to­le­ran­ci­jos, nuo­šir­du­mo iš iš­min­ties pra­džia­moks­lio pa­mo­kas.

Apie ke­lius, at­ve­du­sius į Dzū­ki­ją, lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ su­kū­ri­mą, kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus ir at­ra­di­mus pa­sa­ko­ja me­ni­nin­kė L.Skrui­bie­nė.

– Esa­te gi­mu­si ir anks­ty­vą­ją vai­kys­tę pra­lei­du­si Že­mai­ti­jo­je, Ra­sei­nių ra­jo­ne. Kaip at­si­dū­rė­te Dzū­ki­jo­je?

– Iš Že­mai­ti­jos per­si­kel­ti gy­ven­ti į Dzū­ki­ją bu­vo tė­vų spren­di­mas. Iš Si­bi­ro po trem­ties su­grį­žu­siam tė­čiui sun­kiai se­kė­si su­si­ras­ti ge­riau ap­mo­ka­mą dar­bą, nes si­bi­ria­kų pri­veng­da­vo ir jais ne­pa­si­ti­kė­da­vo.

Kaip tik tuo me­tu Aly­tu­je pra­dė­jo veik­ti Eks­pe­ri­men­ti­nis na­mų sta­ty­bos kom­bi­na­tas, į ku­rį dirb­ti va­žia­vo žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos. Taip ir at­si­dū­rė mū­sų šei­ma Aly­tu­je.

Per­si­kraus­tė­me 1973 me­tais. Aš bu­vau bai­gu­si penk­tą kla­sę.

– Ar pa­ju­to­te et­ni­nius skir­tu­mus, ap­si­gy­ve­nu­si Aly­tu­je?

– Jau nuo pir­mos at­va­žia­vi­mo die­nos. Iki šiol iš­li­kęs pir­mas įspū­dis. Bu­vo ką tik nu­li­jęs lie­tus, iš­li­pu­si iš au­to­bu­so aki­mirks­niu pa­ju­tau gai­vų žo­lės, me­džių dvelks­mą ir pa­ma­čiau dau­gy­bę ba­lu­čių. Mies­tas man pa­si­ro­dė la­bai ža­lias ir gra­žus.

Mo­kyk­lo­je ne­tru­kau pa­jus­ti, kad čia ne Že­mai­ti­ja. Ki­ti mo­ki­niai į ma­ne žiū­rė­jo kaip į bal­tą var­ną. Kai pa­kvies­da­vo at­sa­ki­nė­ti, kla­sė­je bū­da­vo taip ty­lu, kad bu­vo ga­li­ma gir­dė­ti, kaip mu­sė skren­da. Vi­si klau­sy­da­vo­si ma­no že­mai­tiš­kos tar­mės.

Pa­ma­žu vis­kas pa­si­kei­tė, jau dau­ge­lį me­tų kal­bu ben­dri­ne lie­tu­vių kal­ba, ta­čiau nu­va­žia­vu­si į Že­mai­ti­ją ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų, net ne­pa­jau­čiu, kaip pra­de­du že­mai­čiuo­ti. Kal­bu gal ne vi­sai tai­syk­lin­gai tar­miš­kai, bet man tai ma­lo­nu.

– Kaip Jū­sų gy­ve­ni­me at­si­ra­do lė­lės?

– Bai­gu­si vi­du­ri­nę, la­bai no­rė­jau stu­di­juo­ti Dai­lės ins­ti­tu­te. Gy­ve­ni­me su­si­klos­tė taip, kad įsto­jau į ins­ti­tu­tą, ta­čiau stu­di­ja­vau ne sce­nog­ra­fi­ją, ku­ri ta­da bu­vo sie­kia­my­bė, bet dai­lės pe­da­go­gi­ką.

Tur­būt li­ki­mas lė­mė, kad su­si­ruo­šu­si sto­ti į sce­nog­ra­fi­ją, ne­iš­drį­sau. Me­no ta­ry­bai pa­ro­dy­ti kuk­lių sa­vo brė­ži­nių ir, net ne­pra­vė­ru­si du­rų, pa­si­trau­kiau be ko­vos. Šian­dien be­lie­ka spė­lio­ti – bū­tų pa­vy­kę ar ne.

Su­pra­tu­si, kad ma­no sva­jo­nė žlu­go, pri­sė­dau ant suo­liu­ko ša­lia Dai­lės ins­ti­tu­to pa­gal­vo­ti, ką da­ry­ti to­liau. Vėl at­si­tik­ti­nu­mas ar lem­tis, ša­lia pri­sė­do žmo­gus, ku­ris, su­ži­no­jęs, ko­kio­je aš at­si­dū­riau kryž­ke­lė­je, pa­ta­rė sto­ti į ne­aki­vaiz­di­nį sky­rių. Taip ir pa­da­riau.

Li­ki­mo vin­gis bu­vo ne­ti­kė­tas, ta­čiau šian­dien la­bai džiau­giuo­si, kad stu­di­ja­vau dai­lės pe­da­go­gi­ką. Mus ruo­šė tap­ti ne kon­kre­čios sri­ties me­ni­nin­kais, to­dėl stu­di­ja­vo­me vi­sas spe­cia­ly­bes – nuo gra­fi­kos iki ta­py­bos.

Su lė­lė­mis pir­mą kar­tą su­si­dū­riau ga­na at­si­tik­ti­nai, ra­šy­da­ma kur­si­nį dar­bą, ku­rio te­ma – lė­lių te­at­ro spe­ci­fi­ka ir rai­da. Kaip ir dau­ge­lis stu­den­tų pa­si­rin­kau te­mą, ti­kė­da­ma­si grei­tai su ja su­si­do­ro­ti. Pa­aiš­kė­jo, kad tai bu­vo iliu­zi­ja. Me­džia­gos be­veik jo­kios ne­bu­vo, te­ko vis­ką su­ran­kio­ti po kruo­pe­ly­tę. Pir­mo­ji pa­žin­tis įvy­ko Vil­niaus te­at­re „Lė­lė“, ste­bint Vi­ta­li­jaus Ma­zū­ro spek­tak­lius.

Tai ma­ne su­ža­vė­jo ir 1986 me­tais pa­ti įkū­riau lė­lių te­at­ro stu­di­ją dau­gia­bu­čio rū­sy­je. Pir­ma­sis spek­tak­lis „Pie­me­nai­tė ir ka­min­krė­tys“ bu­vo pen­kio­li­kos mi­nu­čių truk­mės. Vai­kams vai­di­nau aš ir Jo­nas Gai­žaus­kas.

Di­plo­mi­nis dar­bas taip pat bu­vo su­si­jęs su lė­lė­mis. Jo te­ma – kau­kių ga­my­ba.

– Ko­kius įvar­dy­tu­mė­te pa­grin­di­nius lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ žings­nius?

– Pra­bė­gus de­šimt­me­čiui po stu­di­jos įkū­ri­mo, bu­vo įkur­tas lė­lių te­at­ras „Ait­va­ras“, de­biu­ta­vo­me su spek­tak­liu „Auk­so puo­das“ pa­gal Hof­fma­no pa­sa­ką. Spek­tak­lio pa­sta­ty­mą fi­nan­sa­vo Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė. Pir­mo­jo­je tru­pė­je va­dy­bi­nin­ku dir­bo Dai­nius Dze­kuns­kas, vai­di­no Po­vi­las Kaz­laus­kas, Gin­ta­ras Gvaz­dai­tis, Au­re­li­ja Vai­va­dai­tė, Ine­ta Vich­ro­vai­tė. Trum­pam, epi­zo­diš­kai, bu­vo pri­si­jun­gęs Ro­ber­tas Šar­knic­kas.

Žen­gus pir­muo­sius žings­nius, apie mus su­ži­no­jo Liau­dies kul­tū­ros cen­tras ir pra­dė­jo kvies­ti į įvai­rius mė­gė­jų lė­lių te­at­rų fes­ti­va­lius. Su spek­tak­liais va­žiuo­da­vo­me į mo­kyk­las, dar­že­lius.

2003 me­tais įkur­tas lė­lių mu­zie­jus „Lė­lių kam­ba­rys“.

Bė­gant me­tams, au­go pro­fe­sio­na­lu­mas ir mus ėmė kvies­ti kaip pro­fe­sio­na­lus, ne mė­gė­jus. 2005-ai­siais „Ait­va­rui“ su­teik­tas pro­fe­sio­na­laus te­at­ro sta­tu­sas. Šian­dien mū­sų lė­lių te­at­ras pri­klau­so Lie­tu­vos na­cio­na­li­nei lė­li­nin­kų aso­cia­ci­jai UNI­MA ir tarp­tau­ti­nei vai­kų ir jau­ni­mo te­at­rų aso­cia­ci­jai ASI­TEJ.

1999 me­tais or­ga­ni­za­vo­me pir­mą­jį lė­lių te­at­rų fes­ti­va­lį, ku­ris iš­gar­si­no Aly­tų už­sie­ny­je ir Lie­tu­vo­je. Ta­da ir mies­te­lė­nų, ir po­li­ti­kų po­žiū­ris į kul­tū­ros ren­gi­nius bu­vo ki­tas. Da­bar jau rei­kė­tų keis­ti fes­ti­va­lių „Ait­va­ras“ po­bū­dį, bet vis­kas at­si­mu­ša į fi­nan­sa­vi­mą ir tam­pa tie­siog gė­din­gai skur­dus. O mies­tui gė­dos da­ry­ti ne­si­no­ri.

Džiau­giuo­si, kad mes per tuos tris­de­šimt me­tų iš­siug­dė­me pla­tų ger­bė­jų ra­tą. Žiū­ro­vų at­vyks­ta iš vi­sos Lie­tu­vos, ypač jų daug su­lau­kia­me pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus.

Bū­ta ir dau­giau reikš­min­gų žings­nių lė­lių te­at­ro gy­ve­ni­me. Mums, lė­li­nin­kams, svar­bus kiek­vie­nas spek­tak­lio pa­sta­ty­mas, su­tei­kęs žiū­ro­vams džiaugs­mo ir pa­ska­ti­nęs su­si­mąs­ty­ti.

– Ko­kios lė­lės ap­si­gy­ve­na lė­lių kam­ba­ry­je?

– Kiek­vie­nam spek­tak­liui ku­ria­ma nau­ja lė­lių ko­lek­ci­ja, tad per dau­ge­lį me­tų jų su­si­kau­pė daug. Iš­mes­ti į šiukš­ly­ną ne­ki­lo ran­kos, to­dėl su­ma­nė­me joms su­teik­ti an­trą gy­ve­ni­mą ir įkur­din­ti mu­zie­ju­je.

Di­dži­ą­ją eks­po­zi­ci­jos da­lį su­da­ro spek­tak­lių per­so­na­žai – tai plas­tiš­kos pirš­ti­ni­nės lė­lės, ma­rio­ne­tės, ku­rias ak­to­riai tam­po už vir­vu­čių. Pa­pras­tai vie­nu me­tu „Lė­lių kam­ba­ry­je“ gy­ve­na apie 300 lė­lių. Ta­čiau eks­po­zi­ci­ja yra kin­tan­ti, nes kai ku­rias lė­les pa­do­va­no­ju dar­že­liams ar­ba dar kam nors. Kai ku­rias par­duo­du, ko­lek­ci­nin­kai jas la­bai no­riai per­ka. Taip ir mig­ruo­ja po pa­sau­lį ma­no lė­lės.

– Kas Jums yra lė­lė?

– Lė­lė la­bai ar­ti­mai su­si­ju­si su žmo­gu­mi, tik kar­tais mes to ne­pa­ste­bi­me. Žmo­gus at­si­ra­do že­mė­je, o su juo at­si­ra­do ir lė­lė.

Man lė­lė – me­no ob­jek­tas, kū­ry­bi­nė iš­raiš­ka. Kiek su­kū­riau lė­lių, nie­ka­da ne­skai­čia­vau, ta­čiau ga­liu drą­siai sa­ky­ti, jog la­bai daug. Kar­tais sap­ne pa­ma­tau lė­lių vi­są vir­ti­nę iš­si­ri­kia­vu­sią. Gal kam nors to­kie sap­nai siau­bą su­kel­tų, bet ma­no­sios lė­lės ne to­kios.

Gre­ta te­at­ro lė­lių gy­vuo­ja ir in­ter­je­ri­nės lė­lės, ku­rias eks­po­nuo­ju as­me­ni­nė­se dai­lės pa­ro­do­se ša­lia pa­veiks­lų. Ne­se­niai lan­kiau ke­ra­mi­kos kur­sus, kad ga­lė­čiau kū­ry­bo­je pa­nau­do­ti įvai­res­nę me­džia­gą.

In­ter­je­ri­nės lė­lės – in­ter­je­ro puoš­me­na, skir­tin­gai nuo te­at­ro lė­lių, ga­li bū­ti ir ne­ju­dan­čios, ir keis­ti po­zas. Kur­da­ma jas mėgs­tu eks­pe­ri­men­tuo­ti, nau­do­ju pa­čias įvai­riau­sias me­džia­gas: me­dį, ke­ra­mi­ką, por­ce­lia­ną, siu­vi­nė­ju ka­ro­liu­kais.

– Koks spek­tak­lis la­biau­siai įsi­mi­nė?

– Kiek­vie­nas spek­tak­lis tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, daug jų įsi­min­ti­nų. Iš­skir­čiau „Im­pe­ra­to­rių Jo­ną be­šir­dį“. Jį pir­mą kar­tą pa­sta­tė­me kar­tu su re­ži­sie­riu­mi Ar­vy­du Kin­de­riu dar lė­lių stu­di­jo­je. Vė­liau re­ži­sa­vau vie­na su „Ait­va­ru“. Spek­tak­lis la­bai pa­vy­ko. Jis mis­tiš­kas, įdo­mus.

Šil­tų pri­si­mi­ni­mų ke­lia už­ve­dan­tis spek­tak­lis „Ali­sa“, ro­man­tiš­kas – „Mu­zi­kan­tas ir žvaigž­dė“. Pas­ta­ruo­ju me­tu pil­nas žiū­ro­vų sa­les su­ren­kan­tis „Vil­kas ir ožiu­kai“, „Kau­lo bo­bos ap­ža­vai“.

Mū­sų spek­tak­liai yra vi­so­kie: ir links­mi, ir liūd­ni, ir pa­mo­kan­tys, ir nuo­šir­dūs, su vai­kais ben­drau­ja­me kaip su sau ly­giais, juos lai­ko­me as­me­ny­bė­mis, ne­už­si­i­ma­me in­fan­ti­liz­mu. Spek­tak­lius ski­ria­me tie­siog šei­mos lais­va­lai­kiui, tad ir tė­tis, ma­ma ar mo­čiu­tė tu­ri ką veik­ti.

– Ko­kią prog­no­zuo­ja­te lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ at­ei­tį?

– Kas­kart, pa­si­kei­tus mies­to val­džiai, ei­na­me kal­bė­tis dėl fi­nan­sa­vi­mo. At­ro­do, lyg ir iš­klau­so, ta­čiau ap­si­ri­bo­ja tik tuo, kad at­lei­džia nuo pa­tal­pų nuo­mos mo­kes­čio, nes Aly­taus mies­to sa­vi­val­dy­bė yra VšĮ Aly­taus lė­lių te­at­ro „Ait­va­ras“ da­li­nin­kė. At­ro­do, tiek ne­daug trūks­ta, kad bū­tų aky­liau žvilg­tel­ta į šios me­no rū­šies iš­sau­go­ji­mą mies­te. Per dau­giau kaip tris­de­šimt me­tų taip ir ne­su­ge­bė­jo­me po­li­ti­kams įro­dy­ti, kad lė­lių te­at­ras mies­tui tik­rai rei­ka­lin­gas.

Ki­tos sa­vi­val­dy­bės su­si­tvar­kė su to­kiais te­at­rais, sky­rė vie­no­kį ar ki­to­kį fi­nan­sa­vi­mą, su­tei­kė pa­tal­pas, tin­kan­čias te­at­rui. Nė vie­no ki­to te­at­ro žiū­ro­vams ne­rei­kia ka­ba­ro­tis į tre­čią aukš­tą, yra dra­bu­ži­nės, ka­vi­nu­kės. At­va­žia­vu­sie­ji ste­bi­si, kad mes taip gy­ve­na­me. Ko­dėl taip yra, ne­ga­liu at­sa­ky­ti. Džiau­gia­mės, kad žiū­ro­vai ver­ti­na mū­sų spek­tak­lius, džiau­gia­mės ir pa­tal­po­mis, ku­rio­se esa­me, nors daž­nai jau­čia­mės kaip ak­me­nys kaž­kie­no ke­ly­je.

Mes gy­vuo­ja­me iš už­dir­ba­mų lė­šų už spek­tak­lius, edu­ka­ci­nes pro­gra­mas, su­teik­tas kū­ry­bi­nes pa­slau­gas ir pro­jek­ti­nių lė­šų. Tai ge­rai, bet no­rint plė­to­ti kū­ry­bi­nes am­bi­ci­jas, to ne­pa­kan­ka. No­ri­si ir jau­nat­viš­kų kū­ry­bi­nių am­bi­ci­jų ban­gos, bet pa­si­kvies­ti jau­ni­mo tie­siog nė­ra lė­šų. Toks gy­ve­ni­mas tam­pa ab­sur­diš­kas ir ne­per­spek­ty­vus.

La­bai no­rė­tų­si, kad mies­tui lik­tų lė­lių te­at­ras, ta­čiau ga­li bū­ti ir ki­to­kia baig­tis. Man jau ar­tė­ja lai­kas, kai ei­siu anū­kų au­gin­ti. Ar kas nors pe­rims lė­lių te­at­rą, ar jo ne­be­liks, tai jau ne ma­no są­ži­nės rei­ka­las. Kad bū­tų TAIP, ko­vo­jau vi­są gy­ve­ni­mą.

– Pa­sau­ly­je lė­lių te­at­rai gy­vuo­ja ir mies­tai di­džiuo­ja­si, kad juos tu­ri. Mū­sų gal ki­to­kia kul­tū­ri­nė si­tu­a­ci­ja ar po­žiū­ris?

– Apie „Ait­va­ro“ per­spek­ty­vas ne­no­riu kal­bė­ti. Mū­sų te­at­ro tru­pė, ku­rią, su ad­mi­nist­ra­to­re, su­da­ro pen­ki žmo­nės, ku­ria ir džiau­gia­si šia die­na.