Paminklą finansuos, bet infrastruktūra – savivaldybės daržas
Atnaujintos diskusijos dėl paminklo partizanų atminimui statybos mūsų mieste. Jos buvo pasiekusios akligatvį po to, kai alytiškiai surinko parašus po peticija, reikalaujančia nestatyti paminklo Pirmojo Alytaus aikštėje. Klausimą dėl Dainavos apygardos partizanų atminimo įamžinimo Dzūkijos sostinėje sprendžia jau trečios kadencijos politikai ir trečias meras iš eilės.
Susitikę su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) bei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos atstovais, miesto vadovai praėjusią savaitę skelbia radę sutarimą dėl dar vienos galimos paminklo statymo vietos.
Jis galėtų iškilti Senamiesčio skvere, netoli Šv. Angelų Sargų bažnyčios. Tačiau tai – tik pirmoji naujiena. Antroji yra ta, kad nebūtų skelbiamas naujas paminklo idėjos konkursas, bet pasirenkamas 2017 metais vykusio antros vietos laimėtojo darbas.
Pasak LGGRTC direktorės Teresės Bitutės Burauskaitės, kuri neseniai lankėsi Alytuje ir apžiūrėjo siūlomą erdvę, vieta yra gera. „Gera“ – kaip suformuota aikštė, šalia kurios yra bažnyčia, kiti paveldo objektai.
Kitas klausimas, kaip Senamiesčio skverą pavyks išnaudoti, tai yra įkomponuoti paminklą – direktorė pabrėžia, kad viskas priklausys nuo architekto darbo, nes reikės ieškoti harmoningos jau suformuotos aplinkos ir naujo paminklo visumos.
„Stengiausi pažiūrėti į Senamiesčio skverą Jono Jagėlos akimis. Labai gaila, kad šis kūrėjas, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Memorialinio meno ir ekspertizės skyriaus skulptorius, pavasarį iškeliavo anapilin. Jo žvilgsnio pasigesime, jis labai puikiai jausdavo erdves“, – pastebi T.B.Burauskaitė.
Centro direktorė neatsitiktinai J.Jagėlą prisimena ir Alytuje – jo sukurtas paminklas Vytautui Didžiajam ir Žalgirio mūšiui pastatytas Alytaus rajone, Butrimonyse, paskutinis jo darbas – paminklinis akmuo partizanui Adolfui Ramanauskui-Vanagui – iškeliavo į JAV.
„Skaudulys“, – taip lakoniškai situaciją dėl vis dar nepastatyto paminklo Dainavos apygardos partizanams įvardija T.B.Burauskaitė. Jos vadovaujamas centras finansuos paminklo atlikimą ir statybą. Tam jau buvo skirta 200 tūkst. litų, tačiau dabar, pasak direktorės, skiriant lėšas teks įvertinti infliaciją ir kainas, kurios kyla ne tik parduotuvėje.
Svarbi detalė – LGGRTC finansuoja tik patį paminklą, jo atlikimą medžiagoje, o pasirūpinti infrastuktūra, skirti lėšų jai įrengti teks savivaldybei. Į Senamiesčio skvero rekonstrukciją, kuri vyko 2012 metais, iš Europos Sąjungos fondų bei Alytaus miesto savivaldybės biudžeto investuota 4,4 mln. litų. Dabar ši erdvė yra visiškai sutvarkyta, bet apie sumanymą čia statyti paminklą kalbama pirmą kartą.
Konkursas skelbtas kitai erdvei
2017 metais Alytaus miesto savivaldybė jau buvo paskelbusi konkursą paminklui partizanams sukurti, tačiau jis buvo skirtas (ir pasiūlymai teikti) kitai konkrečiai erdvei – Pirmojo Alytaus aikštei. Patenkinus gyventojų peticiją, šios vietos atsisakyta, o konkursas nutrauktas. Jo laimėtojui skulptoriui Rytui Jonui Belevičiui, narvo (bunkerio) autoriui, taip pat antros ir trečios vietos nugalėtojams išmokėti konkurse numatyti piniginiai prizai – iš viso 5 tūkst. eurų.
„Priimtas sprendimas stabdyti konkursą reiškia, kad visa procedūra bus pradėta iš naujo, įskaitant ir vietos paiešką. Apgailestauju, kad Alytuje iki šiol nesuspėta pagerbti Dainavos apygardos partizanų“, – 2017 metų rudenį atsiprašė meras Vytautas Grigaravičius.
Tačiau dabar, sutarus dėl naujos visoms suinteresuotoms pusėms priimtinos vietos, kilo sumanymas grįžti prie konkursinių darbų. Tiesa, dėmesys sufokusuotas ne į laimėtoją, o į antrą vietą pelniusį darbą. Tai – klaipėdiečio skulptoriaus Gintauto Jonkaus obeliskas. Autorius yra tuomečio Vilniaus dailės instituto absolventas, daugiausia jo darbų – net 6 kūrinius – galima pamatyti Martyno Mažvydo pėsčiųjų alėjoje Klaipėdoje.
„Obeliskas kaip kūrinys, įprasminantis Dainavos apygardos partizanų atminimą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra priimtinas. Kol kas tai yra idėja, kurią skulptorius galėtų modifikuoti, priklausomai nuo architekto sumanymo, kaip suformuoti skvero erdvę. Pagrindinis jo akcentas – fontanas, o ne paminklas, ir jis nebus keičiamas. Tai reiškia, kad paminklas turės būti įkomponuotas erdvėje taip, kad neatrodytų fragmentiškai, o visa erdvė – eklektiškai“, – sako T.B.Burauskaitė.
Be Senamiesčio skvero kaip galimos vietos paminklui statyti, minėtas Miesto sodas, kur jau stovi keli memorialiniai akcentai, privati teritorija prie dabartinio Alytaus teismo, teritorija šalia Raudonkalnio gatvės, kur jau pradėtas sodinti Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio parkas.
Senamiesčio skvere – bendruomenės išsaugoti senieji medžiai
Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotojas Šarūnas Klėgeris įsitikinęs, kad rasti vietą, kuri visiems tiktų, nepavyks, tačiau sprendimą priimti būtina, nes procesas ir taip užsitęsė. Jo manymu, reikėtų pasidžiaugti, jog paminklą apskritai buvo nutarta statyti Alytuje, nes jo norėjo ir kiti miestai. Tačiau pasirinkta Dzūkijos sostinė.
„Rasti bendrą sutarimą dėl vietos labai sudėtinga ir net vargu ar įmanoma, tad svarbu, kad ji pirmiausia būtų priimtina tiems žmonėms, kuriuos tie istoriniai įvykiai vienaip ar kitaip yra palietę asmeniškai, kurių širdyse visa tai dar yra gyva. Jiems partizanų atminimo įamžinimas labai svarbus, ir mes turime į jų nuomonę įsiklausyti“, – sako Š.Klėgeris.
Tačiau įsiklausyti būtina ir į likusios Alytaus bendruomenės nuomonę – LGGRTC centro direktorė R.B.Burauskaitė neabejoja, kad dėl to dar bus išsakyta daugybė įvairių minčių, ir nebūtinai palaikančių sumanymą. Juolab kad Senamiesčio skveras – viena labiausiai alytiškių pamėgtų erdvių, kurią formuojant netikėtai aktyviai prisidėjo patys gyventojai.
Įvairios įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, pavieniai alytiškiai rinko parašus ir teikė savivaldybei prašymus rekonstruojant skverą 2012 metais išsaugoti senuosius medžius. Dabar ši žaluma tapo jo išskirtinumu, ypač pavasarį, kai žydi sakuros ir lietuviškos japoniškos vyšnaitės, prie kurių padaromas turbūt rekordinis asmenukių skaičius.
Deja, visiškai reali galimybė ta, kad dalį žalumos galėtų būti siūloma naikinti į skvero erdvę įkomponuojant obeliską – tokią prielaidą išsako erdvę apžiūrėjusi R.B.Burauskaitė.
Nereikėtų pamiršti ir to, kad patys alytiškiai rinko idėją skvero pavadinimui ir tam, kas čia galėtų būti įamžinta. Jo centre – fontanas, kurį ženklina akmenyje iškaldintos alytiškio rašytojo Jurgio Kunčino eilės, kurias parinko Alytaus Jurgio Kunčino viešosios bibliotekos direktorė Giedrė Bulgakovienė. Bibliotekos kolektyvas kaip vieną idėjų siūlė pavadinti erdvę Literatų skveru ir čia įamžinti iš Alytaus kilusių kūrėjų atminimą.
Skvere buvo puošiama eglutė ir rinkosi demonstrantai
Senamiesčio skvere ir jį juosiančios Bažnyčios ir Alyvų Tako gatvėse prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo gyvenamieji, prekybininkų ir amatininkų namai, kurie subombarduoti per pirmą vokiečių lėktuvų antskrydį 1941 metų birželį. Po karo namai nebuvo atstatyti, bet suformuota aikštė. 1956-aisiais ji pavadinta Gegužės 1-osios aikšte.
1958 metais miesto Vykdomasis komitetas nutarė pratęsti S. Dariaus ir S. Girėno gatvę iki Vilniaus gatvės. Naujai išvesta gatvė perkirto pietvakarinį buvusio kvartalo kampą, nuo jo atskirdama nedidelį skverą. Sovietinės okupacijos metais čia vyko kasmetinės šventinės demonstracijos. Vilniaus gatve žygiuodavo demonstrantų kolonos, kurios rinkdavosi Gegužės 1-osios aikštėje, kad vėliau galėtų pražygiuoti pro Komjaunimo aikštėje tribūnoje stovinčius sovietinius miesto vadovus. Nuo 6-ojo dešimtmečio naujoji aikštė atlikdavo ir jaukesnį vaidmenį – Naujųjų metų išvakarėse čia būdavo puošiama šventinė eglutė. Vėliau eglutė jau buvo statoma Komjaunimo aikštėje.
1977 metais Gegužės 1-osios aikštei suteikta naujų akcentų – įrengtas fontanas ir atidengtas paminklas komunistų partijos veikėjui Juozui Vitui. Žiūrint nuo S. Dariaus ir S. Girėno gatvės, biustas ant postamento stovėjo tolimiausiame skvero gale. 1990-aisiais paminklas J.Vitui buvo demontuotas.
Kas toliau?
Sutarus, kad Senamiesčio skveras yra priimtina vieta tiek LGGRTC, tiek partizanų tremtinių ir politinių kalinių atstovams, kaip ir pasiūlytas obelisko eskizas, teisininkų bus prašoma įvertinti galimas teisines pasekmes, jei būtų nuspręsta statyti pakoreguotą konkurso antros vietos laimėtojo darbą, apeinant laimėtoją. Po šio vertinimo turėtų paaiškėti, ar bus skelbiamas naujas konkursas.
Sumanymą taip pat dar vertins Alytaus miesto savivaldybės Monumentaliosios dailės kūrinių statymo ir priežiūros komisija, tačiau, „Alytaus naujienų“ žiniomis, jos nariai žada rinktis šį klausimą svarstyti tik tada, kai bus pateikta vizualizacija ir autoriaus sutikimas. Dar reikės gauti Alytaus miesto savivaldybės tarybos palaiminimą, o per tą laiką savo nuomonę apie obeliską partizanams Senamiesčio skvere turbūt išsakys ir miesto bendruomenė.