Tar­pu­ka­rio Aly­taus mies­to ar­chi­tek­tą pri­mins ir jo ta­py­ba

Pra­ėju­siais me­tais Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­jų pa­sie­kė ma­lo­ni ir ver­tin­ga do­va­na iš to­li­mos Ka­na­dos – tai in­ži­nie­riaus ar­chi­tek­to Vy­tau­to Tre­čio­ko (1912–2002) ta­py­bos ir mo­no­ti­pi­jų 54 dar­bų ko­lek­ci­ja, ku­rią mu­zie­jui per­da­vė au­to­riaus sū­nus Rai­mun­das per sa­vo pus­se­se­rę aly­tiš­kę Jo­a­ną Smi­čie­nę.

Bu­vęs tar­pu­ka­rio Aly­taus mies­to vy­riau­sia­sis in­ži­nie­rius V.Tre­čio­kas pa­li­ko ryš­kų pėd­sa­ką sta­tant ir gra­ži­nant mū­sų mies­tą XX a. ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio ant­ro­je pu­sė­je, o šį­kart ne­tru­kus ati­da­ro­mo­je pa­ro­do­je aly­tiš­kiai ga­lės iš­vys­ti ar­chi­tek­to lais­va­lai­kiu Ka­na­do­je su­kur­tus dar­bus. V.Tre­čio­ko kū­ry­bos dar­bų pa­ro­dos ati­da­ry­mas sau­sio 17 die­ną 17 val. Aly­taus kraš­to­ty­ros mu­zie­ju­je.

Bū­si­ma­sis in­ži­nie­rius gi­mė Bir­žuo­se, bai­gė Bir­žų gim­na­zi­ją, stu­di­ja­vo Pa­ry­žiu­je. Po stu­di­jų, 1933 me­tų rug­pjū­tį, V.Tre­čio­kas įsi­dar­bi­no Aly­tu­je. Tar­ny­bą pra­dė­jo Aly­taus ap­skri­ties val­dy­bo­je brai­žy­to­ju, vė­liau dir­bo tech­ni­ku. 1935 me­tais bai­gė Kau­no Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to tech­ni­kos fa­kul­te­tą, įgi­jo ar­chi­tek­tū­ros in­ži­nie­riaus kva­li­fi­ka­ci­ją ir, bū­da­mas vos 23 me­tų, pa­ski­ria­mas Aly­taus mies­to in­ži­nie­riu­mi. Jau­na­jam spe­cia­lis­tui tai bu­vo di­de­lis iš­šū­kis, nes Aly­taus mies­tas tuo­met in­ten­sy­viai plė­tė­si, vy­ko svar­bios sta­ty­bos, o rei­ka­la­vi­mai ku­ror­ti­niam mies­tui ke­lia­mi aukš­ti.

Mies­to in­ži­nie­rius V.Tre­čio­kas pa­ski­ria­mas ir Aly­taus mies­to sta­ty­bos ko­mi­si­jos pir­mi­nin­ku. Jo va­do­vau­ja­ma ko­mi­si­ja 1936 me­tais jau nag­ri­nė­jo 34 mies­tie­čių pra­šy­mus dėl na­mų sta­ty­bos, iš­plė­ti­mo, re­konst­ra­vi­mo. Pra­dė­ta in­ten­sy­viau tvar­ky­ti gat­ves: Juo­za­pa­vi­čiaus pros­pektas ir Vil­niaus gat­vė pa­ly­gin­tos, iš­grįs­tos ta­šy­tais ak­me­ni­mis, pail­gin­ta I pul­ko gat­vė, nu­ties­tos ke­lios nau­jos gat­vės va­sar­vie­čių ra­jo­ne (Ku­ror­te). 1936 me­tais pa­gal V.Tre­čio­ko pro­jek­tą pa­sta­ty­ta me­di­nė še­šių kom­plek­tų pra­džios mo­kyk­la Prie­glau­dos gat­vė­je (da­bar Sa­va­no­rių g.), ren­gia­mas Mies­to sta­dio­no ir jo deng­tų tri­bū­nų pro­jek­tas.

1937–1938 me­tais sta­ty­bų ir mies­to tvar­ky­mo dar­bų dar pa­dau­gė­jo. Mies­to so­do cen­tre pa­gal V.Tre­čio­ko pro­jek­tą įreng­tas fon­ta­nas, pa­sta­ty­ta va­sa­ros est­ra­da. 1937 me­tų gruo­dį bu­vo be­veik baig­ta dar vie­na di­de­lė sta­ty­ba – jau­no­jo mies­to in­ži­nie­riaus su­pro­jek­tuo­ta mū­ri­nė, mo­der­niš­ka dvie­jų aukš­tų pra­džios mo­kyk­la Bi­ru­tės gat­vė­je prie sta­dio­no. V.Tre­čio­kas pri­si­dė­jo prie til­to per Ne­mu­ną sta­ty­bos pro­jek­tuo­da­mas til­to ele­men­tus, įran­gą (til­to au­to­rius in­ži­nie­rius Ana­to­li­jus Ro­zen­bliu­mas).

1939 me­tais pa­tvir­tin­tas dar 1934-ai­siais su­da­ry­tas mies­to ri­bų pla­nas. V.Tre­čio­kas pa­ren­gė va­sar­vie­tės iš­plė­ti­mo pro­jek­tą. Pa­gal jį tai­syk­lin­gais sta­čia­kam­piais kvar­ta­lais su­pla­nuo­ta te­ri­to­ri­ja pa­ne­mu­nė­je – Le­li­jų gat­vės ir Ba­sa­na­vi­čiaus pros­pekto tą­so­je į šiau­rę nuo ge­le­žin­ke­lio. Šio­je ku­ror­ti­nė­je da­ly­je gy­ven­to­jams bu­vo for­muo­ja­mi ir ski­ria­mi di­de­li že­mės skly­pai – po 24 arus.

To­kiu bū­du bu­vo sie­kia­ma iš­sau­go­ti na­tū­ra­lų miš­ką – skly­pų sa­vi­nin­kai ga­lė­jo iš­kirs­ti tik tiek me­džių, kiek bū­ti­na na­mo sta­ty­bai ir so­de­liui. Į mies­tą įtrauk­ta ir nau­jai su­pla­nuo­ta te­ri­to­ri­ja į pie­tus nuo ge­le­žin­ke­lio sto­ties, tarp Sto­ties ir Ulo­nų gat­vių. Mies­tas plė­tė­si ir in­ten­sy­viai tvar­kė­si, kaip ra­šė to me­to laik­raš­tis „Lie­tu­vo ži­nios“: „Aly­taus ku­ror­tas au­ga ir gro­žė­ja. Čia at­si­ran­da daug sti­lin­gų pa­sta­tų.“

1939 me­tų sche­mo­je už­fik­suo­ta 60 skir­tin­gų mies­to gat­vių pa­va­di­ni­mų. 1940 me­tų pir­mą­jį pus­me­tį dar pa­reng­ti kai ku­rių gat­vių tvar­ky­mo pro­jek­tai, bet, Lie­tu­vą prie­var­ta pri­jun­gus prie So­vie­tų Są­jun­gos, dau­ge­lis pla­nuo­tų dar­bų Aly­tu­je su­sto­jo. Li­ko ne­įgy­ven­din­ti pla­nai: ne­to­li ge­le­žin­ke­lio sto­ties tu­rė­jo iš­kil­ti di­de­lis mo­der­niš­kas vieš­bu­tis su res­to­ra­nais, taip pat bu­vo pla­nuo­ja­ma sta­ty­ti gim­na­zi­ją, mies­to ha­lę, dar vie­ną pra­džios mo­kyk­lą. 1940 me­tų ru­de­nį su­spė­ta pa­sta­ty­ti tik mies­to pir­tį – ant Ne­mu­no kran­to iš­ki­lo aly­tiš­kių il­gai lauk­tas mo­der­nus tri­jų aukš­tų mū­ri­nis pa­sta­tas pa­gal V.Tre­čio­ko pro­jek­tą.

Ar­chi­tek­tas V.Tre­čio­kas su­pro­jek­ta­vo San­tai­kos (Aly­taus ra­jo­nas) baž­ny­čios mū­ri­nį pa­sta­tą. 1939 me­tais jis at­si­lie­pė į San­tai­kos pa­ra­pi­jie­čių di­de­lį no­rą sta­ty­ti nau­ją baž­ny­čią bei kle­bo­no pra­šy­mą ir rug­pjū­čio pa­bai­go­je pa­tei­kė baž­ny­čios pro­jek­tą. Tai ne­di­de­lė, su vie­nu bokš­tu fa­sa­de, zak­ris­ti­ja ir ap­šil­do­ma kop­ly­čia. Spa­lio mė­ne­sį per ti­tu­li­nius Kris­taus Ka­ra­liaus at­lai­dus pa­šven­tin­ti baž­ny­čios pa­ma­tai, sta­ty­bos pra­dė­tos ga­nė­ti­nai lais­vu, „liau­diš­ku“ bū­du: pa­ma­tus ir sie­nas mū­ri­jo meist­ras Mo­tie­jus An­driu­šis su pa­gal­bi­nin­kais.

V.Tre­čio­kas ret­kar­čiais at­va­žiuo­da­vo pa­tik­rin­ti at­lik­tų dar­bų, duo­da­mas žo­di­nių nu­ro­dy­mų, ta­čiau dau­ge­lį spren­di­mų pa­lik­da­vo sta­tan­čio meist­ro nuo­žiū­rai. Ir nors San­tai­kos pa­ra­pi­jie­čiai 1940–1941 me­tais ak­ty­viai da­ly­va­vo baž­ny­čios sta­ty­bo­je, nuo­šir­džiai rū­pi­no­si ply­tų, ce­men­to ir ki­tų sta­ty­bi­nių me­džia­gų ga­vi­mu, ši­tus dar­bus jau stab­dė Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro įvy­kiai.

Da­lį baž­ny­čios sta­ty­bi­nių me­džia­gų pa­ra­pi­ja bu­vo pri­vers­ta sko­lin­ti nuo gais­rų per mū­šius nu­ken­tė­ju­siems pa­ra­pi­jie­čiams, o ir oku­pa­ci­nių val­džių at­sto­vai leis­da­vo jas nau­do­ti vi­sai ki­tiems rei­ka­lams. Nau­jo­sios rau­do­nų ply­tų baž­ny­čios San­tai­kos pa­ra­pi­jie­čiams taip ir ne­pa­si­se­kė pa­si­sta­ty­ti: dar ne­baig­tą ją at­ėmė so­vie­ti­nė oku­pa­ci­nė val­džia ir pa­ver­tė ko­lū­kio san­dė­liu.

1944 me­tų va­sa­rą Aly­taus mies­to in­ži­nie­rius V.Tre­čio­kas su žmo­na Na­ta­li­ja ir sū­nu­mi Rai­mun­du pa­li­ko sa­vo pro­jek­tuo­tus nuo­sa­vus na­mus Ša­rū­no gat­vė­je ir emig­ra­vo į Vo­kie­ti­ją. Pra­džio­je ap­si­sto­jo Har­co kal­nų re­gio­ne, bu­vo pa­siųs­tas pri­va­lo­miems dar­bams Ber­ly­ne, pa­si­bai­gus ka­rui įsi­kū­rė Uch­te mies­te­ly­je. 1948 me­tų gruo­džio mė­ne­sį Tre­čio­kų šei­ma lai­vu iš­vy­ko į to­li­mą­ją Ka­na­dą. Pas­ku­ti­nę me­tų die­ną pa­sie­kė Ha­li­fak­so uos­tą, iš­vy­ko į Mon­re­a­lį. Dir­bo ar­chi­tek­tu Kve­be­ke, vė­liau brai­žy­to­ju Vie­šų­jų dar­bų mi­nis­te­ri­jo­je Ota­vo­je. Pa­gal V.Tre­čio­ko pro­jek­tą Hull‘e Kve­be­ke pa­sta­ty­ta Šv. Rai­mon­do baž­ny­čia.

Ar­chi­tek­tas lais­va­lai­kiu mė­go pieš­ti, žais­ti te­ni­są, meist­rau­ti įvai­rius bal­dus. Ben­dra­vo su ki­tais Ka­na­do­je su­tik­tais aly­tiš­kiais. N.Tre­čio­kie­nė mi­rė 1999 me­tais, V.Tre­čio­kas – 2002 me­tų spa­lio 13 die­ną. Abu pa­lai­do­ti On­ta­ri­jo šven­to­jo Jo­no lie­tu­vių ka­pi­nė­se.

^{Šal­ti­niai:}

^{1) LCVA 1567/1/430. L. 153 (F. Ap. B. L.)
2) LCVA 1622/4/620. L. 5
3) Al­gi­man­tas Miš­ki­nis. Už­ne­mu­nės mies­tai ir mies­te­liai. 1999
4) Ta­das Na­vic­kas. Aly­tus ir jo apy­lin­kės. 1988
5) Laik­raš­tis „Lie­tu­vos ži­nios“. 1938-10-29
6) Te­re­sė Jur­ku­vie­nė. San­tai­kos baž­ny­čios sta­ty­bos is­to­ri­ja.
http://moks­lo­zur­na­lai.lma­lei­dyk­la.lt/publ/1392-1002/2002/3/M-24.pdf
7) Bi­ru­tė Ma­laš­ke­vi­čiū­tė. Aly­taus mies­to vy­riau­sio­jo ar­chi­tek­to Vy­tau­to Tre­čio­ko li­ki­mas po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro. „Aly­taus nau­jie­nos“. 2011-12-23}