Svarstyta dėl tinkamiausios vietos
Daugelis kauniečių ir miesto svečių senbernarę Bitę prisimena kaip puikiai dresuotą šunį, vaikščiojantį po Kauną su krepšeliu dantyse. Ja ne tik domėjosi ir rašė šalies žiniasklaida – senbernarė buvo pagarsėjusi ir už Lietuvos ribų kaip fenomenaliai dresuotas šuo. Todėl Bitės šeimininkas Algimantas Bakas ne kartą sulaukė pasiūlymų iš užsienio cirkų, pageidaujančių ją įsigyti.
2016-aisiais, kai senbernarė nugaišo, didelė dalis jos gerbėjų bei gyvūnų mylėtojų ragino Algimantą imtis iniciatyvos ir rasti būdą įamžinti Bitę. Tad jis iš pradžių šiuo klausimu bendravęs su keliais liaudies meistrais, atrado ir kreipėsi į ne vieną meninį akcentą Kaunui sukūrusį jaunąjį skulptorių Luką Šiupšinską.
Bėgantį kankorėžį, stūksantį Kauno Santakoje, Zen triušį, medituojantį Vilniaus gatvėje, prie požeminės perėjos, ir daugelį kitų skulptūrų sukūręs skulptorius prasitaria, jog, pasitelkiant menines priemones, gyvūną jam tekę realizuoti ir anksčiau – dar studentavimo laikais jis kūrė karvę, tačiau dabartinį savo darbą – Bitės skulptūrą jis vadina rimčiausiu meniniu akcentu, atvaizduojančiu gyvūną.
„Bitė su šeimininku gyveno Žaliakalnyje ir nuotat buvo matoma šio mikrorajono gatvėse. Dažnai senbernarę, bėgančią su krepšeliu dantyse, pilnu pirkinių, praeiviai matydavo ir prie Žaliakalnio turgaus. Todėl nutarta skulptūrą pastatyti daugiau nei metus rekonstruotoje Zanavykų gatvėje, Žaliakalnio turgaus prieigose. Didžioji meninių akcentų koncentracija stebima miesto centre, norėtųsi, kad ir aplinkiniai gyvenamieji mikrorajonai formuotų savo charakterį ir turėtų meninių akcentų. Nesenai sutvarkytai ir atsinaujinusiai Zanavykų gatvei tikrai tiks ši skulptūra“, – įsitikinęs Bitės įamžinimą kuriantis L. Šiupšinskas.
Kuriant labiausiai gelbsti filmuota medžiaga
Pasak jo, šio meninio akcento kūrybinis procesas, prasidėjęs daugiau nei prieš metus – 2018 metų vasarį, jau baigtas. Pagamintas skulptūros modelis šiuo metu liejamas iš bronzos. Kūrybinei idėjai realizuoti, sako L. Šiupšinskas, padėjo ne tik Bitės nuotraukos, kurių pavyko rasti išties daug, bet ir filmuota medžiaga, kurioje užfiksuota garsioji Kauno senbernarė.
„Vaizdo medžiaga tokiais atvejais yra daug vertingesnė, nes matant, kaip gyvūnas juda, stabdant filmuotus kadrus, pavyksta jį apžiūrėti iš įvairių rakursų. Bitę skulptūroje atvaizduosiu linksmą, su krepšeliu dantyse bėgančią po apsipirkimo Žaliakalnio turguje“, – pasakoja skulptorius.
Realaus senbernaro veislės šuns dydžio, daugiau kaip šimtą kilogramų sversiantį meninį akcentą planuojama sumontuoti gegužės 31-ąją – legendinės Kauno senbernarės Bitės gimimo ir mirties dieną. Skulptūros pagaminimui reikiamą sumą – 26 tūkst. 500 eurų finansuoja Kauno miesto savivaldybė. Prireikus pagalbos transportuojant ir atliekant šio meninio akcento montavimo darbus, žada prisidėti ir kelios privačios įmonės.
Dovana, kuri sugrįžo
Paprašytas prisiminti, kaip jo gyvenime atsirado bendrakeleivė Bitė – senbernarės savininkas Algimantas Bakas portalui „Kas vyksta Kaune“ pasakojo, jog keturkoję tąkart nupirko Pakaunėje išsirinkęs iš dešimties šunų vados, kaip jis sako, aktyvesnę ir netgi stebėtinai gerai su katėmis sutariančią šunytę. Ji, neslepia A. Bakas, buvo dovana vienos ponios šeimai, kuriai jis jautėsi dėkingas už pagalbą svarbiu gyvenimo momentu.
„Toji šeimininkė senbernarę pavadino Bite. Naujuosiuose namuose ji gyveno apie mėnesį. Po to dėl spartaus jos augimo, visko graužimo ir namiškiams pasireiškusios alergijos, keturkoję man grąžino. Pamenu, daviau skelbimą su prierašu: „Dovanoju į geras rankas“, tačiau buvau iškėlęs sąlygą, jog pusę metų stebėsiu, kaip naujieji šeimininkai elgsis su Bite, o po to, jei viskas gerai, įforminsime dovanojimo sandėrį“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
Norinčiųjų atsirado daug, tačiau dažnas iš jų norėjo, jog senbernarė sargautų, pavyzdžiui, kolektyviniame sode arba pasitarnautų pratęsiant veislę. Tačiau A. Bakas nesutiko su siūlytais variantais, todėl šunytė taip ir liko gyventi su juo.
Sulaukdavo nemalonės iš policijos
„Bitei dar labiau paaugus, prasidėjo problemos su policininkais – jie nuolat išrašydavo baudas, grasino netgi nušauti senbernarę. Nedaug trūko iki blogiausio, bet tądien, kai Bitės nuotrauka ir straipsnis pirmą kartą pasirodė žiniasklaidoje, viskas pasikeitė – žmonės gatvėje pradėjo ją atpažinti“, – šypteli A. Bakas.
Bitė buvo išties imli naujai mokomoms komandoms, nors niekas jos nedresiravo profesionaliai. Vietoje antsnukio šunytė dantyse nešdavo krepšelį su pirkiniais, kai jiedu su šeimininku eidavo namo iš parduotuvės. Bitė niekuomet nebuvo vedama su pavadėliu, netgi bėgdama per gatvę, keturkojė naudojosi pėsčiųjų perėjomis ir atpažindavo žalią šviesoforo signalą. Senbernarę būdavo galima išvysti ir keliaujančią viešuoju transportu. „Išleisdavau ją į parduotuvę su rašteliu krepšelyje, ji išnešdavo ir šiukšles, o paprašyta atnešdavo malkų – visa tai darydavo labai noriai“, – prisimena Bitės šeimininkas.
Rūpinosi ir žmonėmis, ir gyvūnais
Rūpestį šunytė demonstruodavo ne tik žmonėms, bet ir gyvūnams. Per savo gyvenimą ji išgelbėjo 14 išmestų kačiukų. Senbernarė beglobius padarus atrasdavo konteineriuose ir gailiai žvelgdama šeimininkui į akis tarsi prašydavo nepalikti jų numirti.
„2005 metais atvykome drauge į Kazlų Rūdą grybauti. Bitė nėrė į miško tankmę išgirdusi ar užuodusi nelaimę. Pasirodo, tvenkinyje skendo du vaikai. Kaip vėliau paaiškėjo, jie paslydo nuo stataus, molėto kranto, o senbernarė juos išgelbėjo. Dažnai ji saugodavo ir asocialiose šeimose augančius vaikus. Tokiu būdu Bitė tarsi apsaugodavo juos nuo neblaivių tėvų išpuolių“, – pasakoja A. Bakas.
Sulaukė pasiūlymų, bet bičiulės nepardavė
Keturkojės gabumai neliko nepastebėti ir Lietuvoje gastroliavusio Didžiojo Maskvos cirko atstovų. Šie norėjo ją nusipirkti, tačiau, pasak Bitės šeimininko, patys kauniečiai prašė jo neparduoti legendinės senbernarės ir net siūlėsi padėti, jei trūksta pinigų maistui ar kitoms būtinosioms reikmėms.
„Man niekuomet nekilo mintis parduoti Bitės, nes pats visuomet buvau jai dėkingas už tai, kad išlikau – mano biografijoje daugybė vingių, pritapti buvo sunku, tačiau jos dėka visuomenė į mane pažvelgė kitokiomis akimis“, – prisipažįsta pašnekovas.
Jiedu su Bite nelikdavo abejingi beglobiams vaikams – dažnai lankydavosi vaikų globos namuose nešini saldainiais ir žaislais. Taip pat pagelbėdavo renkant aukas sužeistiesiems Ukrainoje ar gyvūnų prieglaudoms Kaune.
Daug gerų darbų šeimininkui ir aplinkiniams nuveikusi senbernarė, iškeliavo 2016-tųjų pavasarį. Kaip pasakoja A. Bakas, jo mylimai keturkojei streikavo širdis. Net ir naudojant geriausius vaistus, veterinarų pastangos buvo bevaisės. „Paskutiniais gyvenimo mėnesiais Bitė nebenorėjo, kad jos negalią matytų žmonės, todėl nebendraudavo, slėpdavosi pakampėse. Po to, kai netekau savo augintinės, kitų gyvūnų nenoriu, nes ir sąlygų tam neturiu. Tai -atsakingas reikalas. Man ir dabar sunku vaikščioti tais takais, kuriais vaikščiojau su Bite“, – emocijų neslepia pašnekovas.
2017 metų pavasarį vandalai suniokojo žymiosios Kauno senbernarės kapą, esantį netoli Kauno technologijos universiteto (KTU) studentų miestelio, prie buvusio sargų namelio, kuriame paskutinius kelerius gyvenimo metus šuo su savininku ir gyveno. Čia neliko gėlių ir atminimo stulpo su išraižyta letena. Keturkojės šeimininkas prisiminęs pastarąjį išpuolį, sako iki šiol nenumanąs, kas galėjo šitaip beširdiškai pasielgti.