Mamos ir sūnaus sumanymas
Projekto idėjos autorius – Nojus Kiznis, tuo metu buvęs Jono Jablonskio gimnazijos abiturientas, dabar – Vilniaus universiteto Kultūros istorijos pirmo kurso studentas. Kadangi laimėjus konkursą „Kauno akcentai“ sūnus tarnavo Lietuvos kariuomenėje savanoriu, įgyvendinant projektą talkino mama Všį „Magnum mysterium“ direktorė Edita Grudzinskaitė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Gyvename vienuolyno kaimynystėje. Šventoriuje lakstė ir mūsų vaikai, kas rytą pro langą matome unikalų aštuoniabriaunį šv. Mikalojaus bažnyčios bokšto kryžių, žolę pjaunančias seseris, žinome vienuolyno istoriją ir seserų rūpesčius, taip pat ir šią unikalią asmenybę – seserų benediktinių numylėtinį kapelioną“, – sakė E. Grudzinskaitė.
Ieškota originalios idėjos
„Kuomet įmažinami miestui nusipelnę žmonės, įprasta matyti natūralistines formas: žmogaus siluetą su jam būdingais bruožais ir atributais. Norėjosi surasti formą, kuri būtų pagarbi, bet drauge žaisminga ir „funkcionali“. Skulptūra „batai“ ant laiptų įkomponuoti taip, kad sukeltų judesio asociaciją, tarsi šviesios atminties asmenybė liptų laipteliais žemyn. Juos galima apsiauti ir pasimatuoti“, – sakė Nojus Kiznis.
„Kvietimas pasimatuoti palaimintojo batus, tarsi priminimas, kad kiekvienas mūsų esame pašaukti būti vieni dėl kitų, kad esame pajėgūs būdami čia nuveikti kažką, kad laiptinė, gatvelė ar miestas, kuriame gyvename, o ir pasaulis po mūsų liktų gražesne vieta gyventi. Šiandien mums negresia kalėjimai, tačiau galime daryti mažus kasdienius žygdarbius: pakelti šiukšlę, pasodintas medį, įkelti inkilą ar nusišypsoti kaimynui“, – sakė E.Gruzinskaitė.
Suteiks gerų emocijų
Projekto vykdytojai įsitikinę, kad smagu kurti istorijas, kurios trauktų žmones. Žmonės visame pasaulyje labai mėgsta vietas, kuriose pildosi jų norai, ateina sėkmė. Kauniečiai pamėgo Danieliaus Dolskio skulptūrą Laisvės alėjoje ir iki blizgesio nutrynė jo pirštą, telšiškiai tampo mešką už nosies, klaipėdiečiai už rankos palaiko oro bučinuką siunčiančią mergaitę, vilniečiai patrina „Sėkmės pilvą“, tikėdami gerais pokyčiais jų gyvenime.
„Palaimintasis Teofilius – nuostabus žmogiškumo, drąsos ir vilties nešėjo pavyzdys. kiekvienam iš mūsų. Tad kodėl nepasimatavus jo batų ir nepagalvojus, kad ir mes turime visas galimybes būti panašiais į jį“, – sakė VŠĮ „Magnum mysterium“ direktorė E. Grudzinskaitė.
Kviečia pažinti T. Matulionį
Projekto įgyvendintojai neturėjo meninių ambicijų. Pasirinktas originalus Pal. T.Matulionio batų, kuriuos jis nešiojo grįžęs iš lagerio, modelis. „Tiesiog norisi dalintis geromis emocijomis, juk Kaunas – dalinasi jausmais. Tikiuosi, kad net ir jaunimui, kuriam šventųjų gyvenimai yra kažkas iš kitos planetos, pasivaikščiojimas suteiks šviesių emocijų ir galbūt net sužadins norą pasmalsauti apie palaimintojo gyvenimą ar užsukti į šalia esančią bažnyčią“, – sakė N. Kiznis.
Beje, šv. Mikalojau bažnyčioje kairiajame altoriuje, tarsi į namus sugrįžo pal.Teofiliaus relikvija. Bažnyčia atdara iki vakaro, tad galima užsukti į vidų ir apžiūrėti ar pasimelsti.
Montuojant skultptūrą, sustojo pro šalį paspirtuku važiavęs berniūkštis. Pasmalsavo, kas čia vyksta ir paklausė: „Tai supratau. Jei pasimatuosiu tuos batus, man seksis“. Šmurkštelėjęs į gerokai per didelius batus – skulptūrą, patenkintas nuskubėjo namo papasakoti močiutei.
Rėmė vargšus ir gelbėjo žydus
1936 – 1943 metais gyvendamas Benediktinių vienuolyne, Teofilius spėjo daug nuveikti, kad šventovė taptų mylimiausia visame Kaune, uoliai lankoma įvairaus luomo, amžiaus ir profesijos žmonių.
Vyskupas būta be galo pamaldaus, nepaprastai kuklaus, labai geros širdies. Kaliniams jis siųsdavo maisto, šelpdavo pinigais visus elgetas, kurie tik į jį kreipdavosi.
Seserys kartu su kapelionu gelbėjo žydų vaikus iš pirmojo geto teritorijos, kuri iš vienuolyno palėpės matoma kaip ant delno. Juos slėpdavo vienuolyne, o galiausiai susukti kailiuose mažieji buvo gabenami į Čiobiškio vaikų namus.
Išsiskyrė nesuvokiama drąsa
Pal. T. Matulionis pabuvojo apie 11-oje kalėjimų, kuriuose praleido 16 metų, 4 kartus teistas, tardytas, muštas, nuodytas, badavęs, sunkiai dirbęs, sėdėjęs karceryje, 4 metus gyvenęs tremtyje, atlaikęs kratas ir šmeižtus, galiausiai netekęs sveikatos.
Teofiliaus Matulionio asmenybė yra visiška priešingybė šiuolaikinio pasaulio standartams. Ji liudija, kad kuklus, gyvenimo iššukių alinamas, išoriškai žvelgiant, vien pralaimėjimus patiriantis žmogus gali spinduliuoti vidinę jėgą.
Ir visgi, nereikia pamiršti, kad jis taip pat buvo tik žmogus kaip kiekvienas mūsų. Teofilius mėgo vaikščioti po gryną orą, iš duonos lipdė rožinį, negalėjo atsispirti spurgytėms ir braškėms.