Nepažįstamosios vizitas
Vieną iš paskutinių rugsėjo dienų Zitai ramiai leidžiant laiką namuose, pasigirdo durų skambutis – ne jos buto durų, bet namo laiptinės. Kažkokia moteris prašėsi įleidžiama, sakė atnešusi laiškus. Zita moterį įleido, o koridoriuje ją pamačiusi nustebo – tikėjosi pamatyti paštininkę, tačiau jos link tiesdama ranką su dviem vokais ėjo nepažįstama moteris.
„Moteris vidutinio amžiaus buvo, davė man du neužklijuotus raudonus vokus. „Čia jums ir jūsų dukrai“, – striukai pasakė, o aš ėmiau toliau klausinėti, nes visai nesupratau, kokie čia vokai, ir kodėl juos man duoda ne paštininkė, o nepažįstamas žmogus.
Moteris neprisistatė, tik trumpai tarstelėjo, kad pas vieną žmogų buvo rasti sukaupti ir ji dabar juos grąžinanti.
Aš vėl jos klausiau – o kaip tie laiškai pas ją patekę? Na, ji tuomet kažką pasakė, kad ta moteris, pas kurią laiškai buvo rasti, pasimirė, o ji pati, matyt, giminaitė kokia, tuos laiškus dabar tikriesiems savininkams grąžina.
Dar užsiminė, kad ta moteriškė laiškus raudonu siūlu siūdavo ir darydavo pašto dėžutes“, – kalbėjo Zita, iš rankinės ištraukdama nemažą pluoštą atvirlaiškių.
Visi atvirlaiškiai seni, kai kurie sukarpyti pagal menamos dėžutės matmenis, ir visų šonai tankiai subadyti it kokia stora adata.
Liko daug klausimų
Zita sako, kad paslaptingoji moteris grįžo ir kitą dieną, atnešė dar keletą atvirlaiškių ir lygiai taip pat vengdama prisistatyti ar papasakoti kažką daugiau, prapuolė.
„Aš nemiegojau kelias dienas. Visa ši istorija mane labai sunervino. Reikia suprasti, kad kažkokia paštininkė, matyt, ėmė gražesnius atvirlaiškius sau? Tai jei ėmė maniškius, ėmė ir kitų žmonių. O kokias ten pašto dėžutes ji darė ir kam? Matosi, kad tie atvirlaiškiai subadyti, bet kažin ar ranka, rodos, kažkokios mašinos paliktos dūrimo žymės. Niekaip nesuprantu.
Laiškai man, dukrai adresuoti. Yra 1971, 1978 metų laiškų. Iš draugių, sesės... Nebėra jau jos gyvos“, – susigraudina moteris, o paskui priduria, kad anuomet visi tik atvirlaiškius ir siųsdavo. O negautas laiškas galėjo būti ir kivirčo ar net galutinai nutrūkusių santykių priežastimi.
Kas dabar žino, kokiems likimo posūkiams įtakos turėjo Zitai adresuoti ir laiku negauti laiškai?
Neišnarplios
Deja, istorija per sena, kad pavyktų ją išnarplioti. Kaip sakė Lietuvos pašto atstovė Gintarė Kitovė, pusės amžiaus senumo dingusios korespondencijos galų sugaudyti jau nebepavyks.
„Iš tiesų, ši kėdainietės istorija mums patiems staigmena. Kadangi ji apima 50 metų senumo atvirlaiškius, deja, kad ir kaip norėtume padėti išnarplioti šią knygos vertą istoriją, to padaryti negalime. Pirmiausia, neturime galimybės atsekti siuntimo informacijos. Antra, negalime patvirtinti, kad atvirlaiškius pasisavino pašto darbuotoja – tai yra tik spėjimai, negalima jais spekuliuoti, o be to, kalba eina apie asmeninius žmogaus duomenis, kuriuos saugo griežti įstatymai“, – sako specialistė.
Pasitaiko ir šiandien
G. Kitovės teigimu, atvirlaiškiai kartais prapuola ir šiais laikais. Priežastys to – įvairios. Netikslus adresas, neįskaitomas raštas, netvarkinga pašto dėžutė. Negalima atmesti ir žmogiškosios pašto darbuotojų klaidos.
„Atvirlaiškiai, kaip ir bet kuris kitas neregistruotas laiškas ar korespondencija, neturi sekimo galimybės, todėl dingimo atveju sunku nustatyti, kuriame kelionės taške jis dingo. Jeigu jis nedingo, o negalėjo būti pristatytas gavėjui, po 30 dienų jis turėtų grįžti siuntėjui.
Ta proga siunčiantiems ranka adresuotus laiškus ar atvirlaiškius norime priminti, kad labai svarbu užrašyti teisingą, pilną gavėjo adresą ir nepamiršti rašyti kuo aiškiau, kad būtų galima lengvai perskaityti ir laiškas pasiektų jo laukiantį gavėją“, – primena Lietuvos pašto specialistė.