Gudžiūnų seniūnija gali pasigirti turinti ir ypatingą vietą – Paberžę, kurioje įsikūręs 1863 metų sukilimo muziejus bei garsioji Tėvo Stanislovo mylėta ir prižiūrėta bažnytėlė. Čia kasmet tris kartus per vasarą labdaros ir paramos fondas „Viltis-Vikonda“ kartu su operos solistu Liudu Mikalausku rengia Tarptautinį Paberžės muzikos festivalį, į kurį kaskart susirenka daugybė žmonių, norinčių ne tik jaukiai pabūti ramioje gamtos apsuptyje, bet ir pasiklausyti išskirtinės muzikos.
Gyventojų mažėja, bet tuščių sodybų beveik nėra
Kalbėdamas apie kasdienį Gudžiūnų seniūnijos gyvenimą, V. Cechanavičius apgailestauja, kad po mokyklos sparnus pakėlęs jaunimas, į vietinius kaimus nebegrįžta.
„Dažniausiai, jei atsikelia kokie gyventojai, tai jie yra visiškai nauji, bet ne sugrįžusieji vietiniai. O sodybos, kurias čia žmonės įsigyja, paprastai būna kaip poilsinės, bet ne nuolatiniam gyvenimui skirtos, – kalbėjo seniūnas. – Vis dėlto, nors gyventojų mažėja, bet daug tuščių namų nestovi. Tai nėra mūsų seniūnijoje gyvenamąją vietą deklaravę asmenys – tai atvykstantys pailsėti lietuviai.“
Didelis Gudžiūnų seniūnijos traukos centras yra Paberžė. Nors gyventojų ten likę vos keletas, tačiau gyvybę ir nuolatinį bruzdesį Paberžėje palaiko atvykę turistai, smalsuoliai. Seniūno teigimu, jiems nėra svarbus net metų laikas, nes lankytojų čia būna nuolat.
„Žmonės lanko Paberžės 1863 metų sukilimo muziejų, vasarą Paberžėje vyksta festivaliai. Nepaisant išeinančios kartos, kuri dar mena Tėvą Stanislovą kaip ypatingą kunigą ir vienuolį, jaunoji karta taip pat yra apie jį girdėjusi, domisi, noriai lankosi bažnytėlėje ir kunigo puoselėtoje aplinkoje. Jiems Tėvas Stanislovas nėra tik likusi istorinė asmenybė, kurios jie nepažinojo, bet kažką yra girdėjusi. Paberžės populiarumas su metais nemažėja. Dabar ten vyksta restauravimo darbai. Paberžė vis labiau gražėja. Tikrai turim labai gražų kampelį, kur svečius galime priimti ir ką parodyti“, – didžiavosi seniūnas.
Problemos tos pačios kaip ir visur
Paklaustas, ko trūksta kaimams, kad žmonės grįžtų į juos gyventi ar bent jau nepaliktų jų, V. Cechanavičius dar kartą įvardijo jau ne kartą girdėtą kaimų problemą: „Kaimuose nėra darbų, jaunimas, baigęs mokyklas, iš karto išvažiuoja į miestus mokytis, gyventi. Anksčiau daugiau į užsienį išvažiuodavo, dabar vietoje, į Lietuvos miestus. Žinoma, tai geriau, kad lieka Lietuvoje, o ne bėga iš jos“.
Kaip jau minėjo pokalbio pradžioje, be darbų trūkumo ir jaunimo mažėjimo Gudžiūnų seniūnija, anot pašnekovo, susiduria ir su kitomis problemomis, o į seniūną kreipiasi su įprastomis bėdomis.
„Kaime svarbiausia, kad būtų pagrindiniai dalykai: gatvių apšvietimas, geri keliai. Mažuose kaimuose problema, kad nėra vandentiekio nuotekų tinklų. Nors mūsų visų kaimų, miestelių gatvės yra asfaltuotos, bet atokesniuose kaimukuose keliai yra blogi. Šiemet pavasarį buvo labai prasta žvyrkelių būklė, – ramiai, kaimo gyvenimo tempu dėstė V. Cechanavičius. – Gyventojai kažkokių ypatingų prašymų neturi ir į mane mažai kada kreipiasi. Tačiau į seniūniją daugiausiai kreipiasi dėl įprastų, kasdienių dalykų – kelių priežiūra, greideriavimas, žiemą – kelių valymas. Aišku, dabar pagrindinis dalykas, dėl ko kreipiasi – tai kompensacijos už šildymą, kitos socialinės išmokos.“
Kultūrinis gyvenimas Gudžiūnų seniūnijos gyvenvietėse taip pat vyksta, nors, kaip sakė seniūnas, ir norėtųsi, kad jo būtų daugiau.
„Mes neturime kultūros namų, bet turime Akademijos kultūros centro Gudžiūnų skyrių. Ten vyksta įvairūs renginiai, pagrindinės miestelių, kaimų šventės, jubiliejai. Gudžiūnuose vaikams turime dienos centrą, kuris užima vaikus po pamokų. Aišku, visada norėtųsi, kad kultūros renginių būtų daugiau“, – sakė V. Cechanavičius.
Veiklos kaime nestinga
O štai „Rinkos aikštės“ kalbinta gudžiūniškė Diana Tamašauskienė pasakojo, kad kaimo gyvenimo ji beveik nematanti, nes gyvenanti kone miesto ritmu ir į mylimą kaimą grįžtanti tik pernakvoti bei savo mylimų bitelių prižiūrėti.
„Esu bendruomenės narė, bet labai retai, tik žiemą, galiu apsilankyti susirinkime. Tuo metu esu šiek tiek laisvesnė. Vakare po darbo Kėdainiuose grįžtu apie 18 val. ir puolu į savo darbus namuose, nes turiu nemažą bityną, todėl reikia susitvarkyti visus reikalus, nes bitės nelaukia. Kai prasideda sezonas, ne bitininkas, o bitės diktuoja visą darbo grafiką ir tu negali pasakyti, kad „ai šiandien neisiu, padarysiu rytoj ar poryt“, – energingai kalbėjo pašnekovė. – O šiaip gaunu žinutes iš bendruomenės pirmininkės, kada būna susirinkimai, bet jie vyksta 16–17 val. vakaro, kai aš dar būnu darbe. Tai kol aš grįžtu, jie dažniausiai jau būna ir pasibaigę.
Vasarą, jeigu būna savaitgalį kokia šventė, taip pat dažniausiai nespėju sudalyvauti – pirmiausia puolu savo darbus pasidaryti, nes per savaitę turiu tik dvi laisvas dienas, kai galiu ir bityne, ir namuose susitvarkyti. O jau kai grįžtu namo, atidavusi visą savo energiją darbe ir namuose, man jau tikrai ne šventės galvoje.“
Nors iš šalies atrodo, jog gyvenimas kaime ramus ir lėtas, tačiau pagauti Dianą pokalbiui pavyko ne iš pirmo karto. Ji tuomet prisipažino: „Aš asmeniškai gyvendama kaime veiklos turiu dar ir per daug. Tačiau jeigu būtų kitas gyvenimo tempas, žinoma, kodėl gi nesudalyvavus kokioje nors šventėje ar bendruomenės veikloje. O dabar kartais pagalvoju, kad grįžtu namo tik pernakvoti ir man nėra kada galvoti apie nieką kitą“.
Vis tik itin užimtame gyvenime moteris įžvelgia ir privalumų: „Nėra laiko, kada skųstis, kas yra blogai, nes aš turiu darbo. Aišku, bendravimo tikrai trūksta: aš pažįstu savo kaimynus, bet mažai su jais susitinku. Galbūt, kai žmonės būna diena iš dienos namuose, jiems reikalingas bendravimas, susiėjimas, pasikalbėjimai, bet dirbančiam žmogui, mano nuomone, yra sudėtingiau“.
Mieste nepritapo
Ir vis dėlto ilgus metus Gudžiūnuose pragyvenusi moteris pastebi, jog gyvenimas čia jau yra sulėtėjęs, nes nėra ūkininkų ar kažkokios intensyvesnės veiklos.
„Aš gimiau, augau kaime. Mieste gyvenau tik 5 metus, kol mokiausi Veterinarijos akademijoje. Kol pripratau prie miesto, man visą laiką galvą skaudėjo, – juokėsi D. Tamašauskienė. – O kaime aš, kai dirbu su bitėmis, visą laiką būnu gamtoje, ypatingai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Taigi, praktiškai visas mano gyvenimas yra lauke, tik tiek, kad darbas Kėdainiuose yra patalpose. Aš tokiu gyvenimu labai džiaugiuosi – tikrai labai daug matau ir ne tik bites, bet ir išskrendančius ar grįžtančius paukščius, kas pradeda, o kas jau baigia žydėti, kada grybai pradeda augti – viską stebiu ir man tai labai patinka. Esu kaimo vaikas.“
Diana patikino, kad tikrai niekada nesiveržė ir nesiverš į miestą: „Taip, galbūt mieste yra visko daugiau, patogiau, bet ir kaime galima susikurti patogų gyvenimą, ypatingai šiais laikais. O jei dar yra nuosavas transportas, tai atstumai – mažai reiškia, ypač pas mus, Lietuvoje, jie tikrai nėra dideli palyginus su kitomis šalimis. Savaitgalį nebūtinai reikia lėkti prie jūros, galima ir čia išeiti pasivaikščioti, tik reikia viską pastebėti ir tuo džiaugtis“.
Seniūno norai ir ateities planai
„Didžiausias noras, kad seniūnija būtų kuo modernesnė su gerais keliais, infrastruktūra, kad žmonėms būtų malonu gyventi ir norėtų daugiau žmonių čia atsikraustyti. Nebelikę pas mus mokyklų, tik skyriai. Yra tų problemų, bet gal ateityje, jeigu būtų daugiau gyventojų, gal ir būtų tai, ko dabar trūksta“, – ramiai svarstė V. Cechanavičius.
Rodos, kartais apima neviltis ir nusivylimas, kai dedamos pastangos mažai pasiteisina arba iš viso nepasiteisina. Tada tarsi norisi nuleisti rankas ir plaukti pasroviui. Tačiau seniūnas tvirtai atmeta tokius jausmus ir sako besistengiantis, kad likusiems gyventi kaimuose ir naujai juos atrandantiems čia būtų jauku ir gera.
„Vis tiek yra bendruomenių centrai, jie užsiima veikla ir stengiasi užimti žmones, pagražinti savo gyvenimą. Mes kaime gyvename gerai, nuotaika irgi nebloga, nėra nusivylimo. Gyvenimas nėra miręs. Aišku, visada galima nuvažiuoti ir į miestą daugiau kultūrinio gyvenimo pasisemti, vis daugiau žmonių tokią galimybę turi“, – optimistiškai kalbėjo pašnekovas pabrėždamas ir gyvenimo kaime privalumus: „Grynas, švarus oras, didelė erdvė, mažas gyventojų tankis, savo sodyba, ramybė, galimybė užsiauginti savo daržovių, vaisių, uogų – dėl to žmonės nori gyventi kaime“.
O kalbėdamas apie kaimų perspektyvas jis vylėsi, jog ateis toks laikas, kai vis daugiau žmonių įvertins minėtus privalumus ir įsikurs kaimiškose vietovėse: „Mūsų, kaip kraštinėje seniūnijoje, labai mažėja gyventojų. Tačiau stebėjau arčiau miesto esančias seniūnijas, jų gyvenvietes, ten jos atsigauna. Gal ir pas mus kažkada atsiras darbų, žmonės daugiau kraustysis į kaimą gyventi“.