Pušis yra vienas nereikliausių dirvožemiui mūsų medžių, gali augti tiek pustomame smėlyje, tiek pelkių tyruose. Tad ne veltui net trečdalį mūsų miškų sudaro pušynai, jie auga visur ten, kur žmogui neverta imtis žemdirbystės. Be abejo, per ilgus mūsų istorijos šimtmečius pušynai taip ramiai neklestėjo. Mūsų protėviai kirto miškus, degino, arė iš miškų atkovotą žemę, sėjo ten javus, bet per keletą dešimtmečių nualinę žemę ją mesdavo ir tose vietose vėl atsikurdavo miškai.
Tad daugelyje Pietų ar Rytų Lietuvos vietų įvyko po kelis tokius ūkininkavimo ciklus. Kas atsitinka, kai iškertame pušyną? Arba atželdome pušį dirbtinai, arba pušynas konkuruodamas su beržu atsikuria pats, nes jokie kiti medžiai smėlynuose negali augti. Tad jei iškirtę mišką ten nearsime žemės, nestatysime namų – vienaip ar kitaip atsikūrusių pušynų visada turėsime, tiek jaunų, tiek pribręstančių ar brandžių, tiek tikrų sengirių.
Kas kita derlingų Vidurio ar Šiaurės Lietuvos dirvožemių vešlūs lapuotynai, ąžuolynai. Žmogus visada siekė čia „atsikovoti“ iš miško derlingas žemes ir paversti jas žemės ūkio naudmenomis. Tačiau kadangi čia ištisai plytėjo pelkės, neįžengiami miško klampynai, tai nebuvo taip paprasta ir ši „kova“ užtruko iki dabar.
Be abejo žiemą, sausesniais metais žmonės brovėsi į miškus, kirto medžius, kuriuos sugebėjo nukirsti ir tempė juos iš miško, kuriuos sugebėjo ištempti. Bet visada rasdavosi tokių vietų, kur įsiskverbti, pasiekti nebuvo taip paprasta, tad mūsų karta dar paveldėjo nemažai natūralių ar pusiau natūralių, turtingų įvairiausiomis augalų bei gyvūnų rūšimis medynų. Šiais laikais, prikasę melioracijos kanalų ir nusausinę miškus, nutiesę puikius kelius, įsigiję modernią miškų kirtimo techniką pagaliau mes prie jų prisikasėme...
Kas atsitinka, kada iškertame ąžuolyną? Pirmiausia ten sukyla greitai augančios gerus dirvožemius mėgstančios medžių rūšys – baltalksniai, drebulės, beržai. Vėliau, jau gerokai jiems ūgtelėjus, šiuos medžius ima keisti eglės. Na ir galiausiai iš paskos ima kilti bei karaliauti ąžuolai. Kad susiformuotų toks įvairiarūšis, įvairiaamžis natūralus medynas, natūralus gamtos ratas sukasi ilgai – tris ar penkis šimtus metų. O kuris šiandieninis miško savininkas – privatus asmuo, įmonė ar valstybė – iškirtę mišką norės tiek ilgai laukti sekančio „derliaus“? Niekas.
Tad dirbtinai sodiname pageidautinas, norimas medžių rūšis, dirbtinai jas puoselėjame, neleisdami medžiams natūraliai konkuruoti, formuoti natūralius medynus ir galiausiai po 100 metų skubame juos kirsti. Tikriausiai nereikia išeiti didelių miškininkystės mokslų, kad suvoktume, kokius miškus mes paveldėjome ir kokius paliksime po savęs...
Nukeliaukime trumpam į vieną tokių miškų – Lančiūnavos mišką Kėdainių rajone. Ir nukeliaukime porą dešimtmečių atgal.
Griuvus kolūkinei sistemai, kada atsirado daug dirvonuojančių plotų, plytėjo dideli pievų, ganyklų plotai o ir javų laukai dar nebuvo taip išpuoselėti aukštų žemdirbystės technologijų, šis miškas buvo tikra erelių žemė. Gamtininkas, miškininkas Dainius Baronas tais, dar visai netolimais, laikais jame buvo radęs net 22 užimtus mažųjų erelių rėksnių lizdus!
Čia sąlyginai nedideliame plote buvo gal net pati gausiausia jų populiacija visame paukščio areale! O kur dar visi kiti paukščiai! Net studentai buvo čia vežami kaip į natūralią gamtos laboratoriją, kad pastovėję tinkamoje vietoje miško pakraštyje bent pusvalandį išvystų ore ratus sukančius mažuosius erelius rėksnius, jūrinius erelius, suopius, pievines ir nendrines linges, paukštvanagius ir vištvanagius, sketsakalius ir pelėsakalius, vapsvaėdžius!
Dabar čia išvysime tvarkingus prižiūrimus daržovių laukus, iki pat horizonto banguojančius javus, geltonuojančius rapsų plotus, gerokai praretėjusius senuosius medynus, milžiniškus jaunuolynų plotus ir vienišą dangaus mėlyje sklandantį suopį...