Pirmoje Lietuvos Respublikoje Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios viduje, ties altoriumi kyšojo iš žemės išlindęs nemažas akmuo. Prieškario maldininkai aplink riedulį eidavo keliais ir bučiuodavo jį, kaip kryžių. Kiekvienas kaip įmanydamas stengėsi šio stebuklingojo akmens trupinėlį įsidėti į kišenę. Laikui bėgant akmens skaldymo žymės buvo matomos iš tolo.
Parsineštą skiltelę žmonės laikydavo namuose kaip švenčiausią relikviją. Akmens gabaliuku trindavo žaizdas ir nugarą. Galiausiai akmenį skaldyti tikintiesiems buvo uždrausta – valdžia apsaugojo Marijos apsireiškimo simbolį.
Padavimai teigia, kad pagonybės laikais Šiluvoje augo šventasis šilas. O ant aukšto šventvietės kalnelio stovėjo aukuras. Kadangi aplinkui augo šventi šilai, vietovei suteiktas Šilo vardas. Įsikūrus miesteliui visi pradėjo Šiluva vadinti. O sulenkėję dvarininkai tardavo – Szydlowo.
Manoma, kad penkioliktame amžiuje šilas su visom žemėm ir ten gyvenusiais naujai pakrikštytais žemaičiais atiduotas Petrui Gedgaudui. Savo ruožtu Petras stabmeldžių šventovėje pastatė pirmą bažnyčią katalikams. Netrukus bažnytėlėje kilo gaisras. Manoma, kad neapsiėjo be pagonių įsikišimo. Tačiau tokie veiksmai krikščionybės plitimo Šiluvoje nesustabdė – apie 1500-uosius iškilo dar viena šventovė.
Šešiolikto amžiaus pabaigoje Europoje ir Lietuvoje kilo kalvinizmo banga. Krikščionybė paniro chaose: kunigai metė katalikų tikybą, vedė žmonas. Buvo masiškai plėšiamos bažnyčios, grobstomas jų turtas. Šiluvos klebonas pradėjo išpažinti protestantizmą, o bažnyčią uždarė.
Senosios bažnyčios turtai ir reliktai buvo užkasti po didžiuoju akmeniu. Manoma, kad Marijos apsireiškimas įvyko 1612 metais. Senas padavimas teigia apie vietinius piemenis, ganančius laukuose gyvulius. Ant perkūnkiemiu vadinto akmens jie išvydo stovinčią moterį. Laikančią rankose mažą vaiką ir verkiančią. Nuo to laiko Šiluvoje pradėjo sklisti kalbos apie stebuklą.
Vieta buvusios senosios katalikų bažnyčios vietoje buvo pradėta laikyti šventa. Prie akmens žmonės traukė būriais. Palikdavo įvairiausias aukas, pinigus ir abrozdėlius.
Devyniolikto amžiaus pradžioje Šiluvos kunigas Simonas Giedraitis suprato, kad akmenį žemaičiai garbino nuo pagonybės laikų. Todėl praktiškai ant akmens 1818 metais pastatė į Vilniaus katedrą panašią medinę koplyčią. Jos viduje buvo įrengtas altorius, iš Londono parvežta Marijos marmurinė skulptūra.
1912 metais buvo minima Marijos apsireiškimo 300 metų sukaktis. Akmenį pašventino poetas Jonas Mačiulis-Maironis. Buvo pradėta statyti naujoji, mūrinė koplyčia. Pirmasis pasaulinis karas nutraukė žemaičių užmojus. Žuvo statybų architektas Antanas Vivulskis. 1926 metais galutinai įrengtas vidus, koplyčioje vyko pirmosios pamaldos.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje rugsėjo 6-tą dieną į miestelį traukdavo minios. Vykdavo garsieji Šiluvos atlaidai. Gatvėse dulkių stulpai susiliedavo su žmonių giesmėmis. Ir tik pušynas sulaikydavo milžiniškus dulkių debesis.
Turgavietėje prekybininkų ir pirkėjų skruzdėlynas. „Karabelninkų“ kariuomenė okupuodavo visą miesto aikštę. Prekiaudavo škaplieriais, rožančiais, maldaknygėmis ir žvakėmis, šakutėmis ir peiliukais. Atlaidai tęsdavosi ištisas aštuonias dienas. Su ekskursijomis į Šiluvą atvykdavo latviai, vokiečiai. Buvo statomos palapinės ir už 50 centų žmonės valgydavo „iš dviejų bliūdų“.
Vaikai kaulindavo tėvus nusivesti juos į keliaujančių cirkų pasirodymus: „Už vieną litą Jūs pamatysite viso pasaulio didžiausius stebuklus ir negirdėtus atrakcionus“, – skambėdavo pranešėjo balsas.
Tikintieji atsiveždavo specialiai atlaidams pasigamintus batus. Tai buvo tam tikra apsauga ant kelių. Kiti rišdavo ant kojų senas „drapanas“ ir šliaužiojo aplink koplyčią.
Koplyčios viduje alpdavo, nes tikintieji spausdavo vienas kitą. Silpnesnės „moterėlės“ krisdavo viena paskui kitą. Visi stengėsi prieiti išpažinties, nes kitaip „kaip į Romą atvažiavus neišvysi popiežiaus“.
Kunigai eidavo su ištiesta aukų dėžute rankose. Vienas prašydavo „ant bažnyčios“, kitas – „ant koplyčios“, o trečias „dėl špitolės“. Bažnyčios pakampėse ranką tiesdavo ubagų virtinės. O „davatkos“ drebančiais pirštais aukojo paskutinius centus ir prašė Dievo atleidimo.
Ties šventuoju šaltinėliu rinkdavosi visi nelaimingieji. Akli ir raiši, bekojai ir kuproti. Visi be išimties plaudavo savo sielos ir kūno žaizdas. Melsdavo Dievo motiną sveikatos. Kiti iš to susijaudinimo šaltinio vandenį net gerti imdavo. Kiekvienas stengėsi čia prieiti pirmas, niekas nežiūrėdavo eilės. Todėl visi barėsi, stumdėsi, o kartais net „lazdomis pradėdavo dalintis“.
Štai tokios Šiluvos atlaidų nuotaikos vyravo praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje pirmoje Lietuvos Respublikoje.