Manoma, kad žiloje senovėje Birštono giriose medžiodavo Lietuvos didieji kunigaikščiai ir Lenkijos karaliai. Didžiojoje Nemuno kilpoje, kurią prieškaryje vadino „Buchta“, augo šimtamečiai medžiai. Miškų apsuptyje buvo gausu įvairiausių žvėrių ir paukščių.
Draudimai, kaip ir dabar, galiojo ir prieš keletą šimtmečių. Amžinose vadintose giriose eiliniams piliečiams medžioti buvo griežtai draudžiama. Už nepaklusnumą bausdavo rykščių kirčiais. Kartais iki mirties. Tačiau valdovai ir didikai čia viešpatavo kada panorėję.
Iš didžiųjų Trakų ir Buchtos girios miškų šimtai varovų suvarydavo žvėrių būrius į mažąją Prienų kilpą. Gyva samdinių grandinė užtverdavo gyvuliams atsitraukimo kelius ir laukdavo atvykstant valdovų ir didikų. Ištisas savaites Birštono giriose skambėdavo medžiotojų šūkiai, ragų ir trimitų garsai, žvėrių riaumojimas.
Praeityje tarp aukšto upės skardžio ir girios buvo pastatyta pilis. Lietuvos valdovai čia praleisdavo savo atostogas. Legendomis apipintos istorijos šiose apylinkėse mini kunigaikščio Vytauto vardą.
Prancūzų keliautojas Žilberas De Lanua 1414 m. atvyko į Lietuvą, norėjo pamatyti garsųjį Lietuvos valdovą Vytautą. Atvykęs į Trakus jo nerado. Todėl atjojo į Birštono miškus. Legendos mena, kad rado jį su žmona Ona ir Maskvos cariene. Keliautojas buvo apstulbintas Birštono pilies puošnumu ir gausybe žvėrių kunigaikščio giriose. Prie vadinamųjų sūriųjų vandenų nieko nenušovė, tačiau išsivežė jam padovanotus briedžio ragus ir daugybę kailių.
Manoma, kad Vytautas Birštono giriose praleisdavo keletą savaičių vasaros metu. Retkarčiais aplankydavo pilį žiemą. 1423 m. kryžiuočių didikas į pilį atsiuntė gausybę brangių dovanų ir apgailestavo, kad negali pats aplankyti geriausių medžioklės plotų visoje žemėje.
1473 m. apylinkėse siautėjo maras, žmonės krito kaip musės. Kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis nuo ligos pradėjo slapstytis Birštono pilyje. Atvyko su šeima ir girių glūdumoje praleido ištisą žiemą. Aplink vaikščiojo, elgetavo gyvi lavonai, sodybose kaukė alkani gyvuliai. Kunigaikščio tarnai medžiojo tik laukinius žvėris, parduodamo maisto iš aplinkinių kaimų vengė. Ginkluoti kareiviai saugojo girių pakraščius nuo prašalaičių. Vėliau valdovas teigė, kad juos apsaugojo sūrus tekančio upelio vanduo. Upelis vadintas Druskupiu vėliau gavo Birštono vardą.
Po kelių dešimtmečių pilyje buvo įrengtas kalėjimas kilmingiems belaisviams ir įkaitams. Iš vienos pusės pilį supo amžinosios girios, kitoje – Nemuno vaga. Todėl pabėgimai tapo sunkiai įmanomi. 1512 m. čia buvo kalinama Rusijos caro sesuo. Lenkijos karalius ir LDK valdovas Žygimantas senasis iš Maskvos gavo daugybę protestų.
Padavimai byloja, kad kilmingoji kalinė apsuko galvą sargybos viršininkui. Jam padedant norėjo pabėgti. Tačiau karaliui ištikimi kareiviai išsiaiškino bręstantį sąmokslą. Viršininką nužudė, o kalinę pradėjo saugoti itin akylai. Kiekvienas iš jų buvo apdovanotas vyno statine, lokio kailiu ir šimtu auksinų.
Praeityje Nemuno vagos kilpos buvo menkai ištirtos. Vietovės aplink jas laikytos pavojingomis ir užburtomis. XV a. istorikas Dlugošas rašė, kad sielininkai visą dieną plaukdami Nemuno vingiais visuomet grįždavo į tą patį tašką. Net kartografai neįkando upių tėvo vingrybių: XVII a. žemėlapiuose Nemunas tarp Alytaus ir Kauno vaizduotas gana tiesia linija. Tačiau visas kilpas ir kilpeles kuo puikiausiai žinojo vietiniai gyventojai.
Devynioliktame amžiuje apylinkėje ribojosi Prūsijos, Rusijos, Lenkijos teritorijos. Kirtosi Vilniaus ir Suvalkų gubernijos. Miškais apaugusios Birštono kilpos buvo puiki vieta vystyti kontrabandą, plėšikavimus. XVIII a. Buchta vadintuose miškuose karaliavo arkliavagiai, plėšikai, siautėjo banditų gaujos. Rusas Jechimovičius ir lietuvis Petravičius Prienų ir Birštono miškuose buvo subūrę nedidelę nuosavą kariuomenę. Atvykę caro valdžios siųsti žandarai 12 plėšikų nušovė vietoje. Vadai suimti gyvi. Suimtieji vedami grasino, kad išėjus jiems į laisvę aplink Birštoną neliks nė vienos gyvos dūšios. Bet jie nebegrįžo. Gardino aikštėje buvo pakarti orkestrui griežiant.
Prieškaryje žmonės prisimindavo kitą legendinį plėšiką Silvestrą Prūselį. Birštono giriose siautėjo 1840–1857 m. Vadino miškų romantiku. Nemažą grobio dalį išdalindavo vargšams ir gražioms moterims, kurių jis turėjo daugelyje apylinkės kaimų ir miestelių. Gyvenimą baigė savo įskaudintos meilužės lovoje nunuodytas.
Birštono šaltinius savo laikraščiuose reklamuodavo Peterburgas, Maskva, Varšuva. Šių šalių spaudoje buvo galima perskaityti išsamių straipsnių giriančių apylinkių grožį. XIX amžiuje kurortą savo atostogoms pasirinkdavo caro valdininkai, grafai, generolai. Birštono oazė traukdavo ypatingu statusu ir turtais pasižymėjusius piliečius.