Į kelionę leidžiamės su Kauno gidu Pauliumi Lazausku.
Pakeliui – svarbūs objektai
Kelionę gidas Paulius Lazauskas pradeda „skania“ įžanga į Radijo rajoną. Su gidu susitinkame prie Kauno vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmų (Parodos g. 26). 1925-1928 m. statyti rūmai tarpukariu priklausė studentų korporacijai „Neo Lithuania“.
Išraiškingų istoristinių formų pastatą kūrė garsus architektas Edmundas Frykas. Įdomu, kad tarpukariu čia buvo viena didžiausių salių Kaune. Kaimynystėje (Perkūno al. 4) stovi buvusi vokiečių pasiuntinybė. 1926-1932 m. čia gyveno vokiečių pasiuntinys Hans Moraht su žmona Alma. Gyvenamosios patalpos buvo viršutiniame aukšte. Teigiama, kad šis pastatas iš Vokietijos į Lietuvą atkeliavo traukiniu. Dabar čia veikia populiari kavinė „O kodėl ne?“.
Įžengiame į Vytauto parką. Gidas P. Lazauskas pasakoja, kad valdžia nenorėjo žmonėms suteikti sklypų netoliese kurtis, nes siekta parką plėsti toliau. Visgi, žmonėms užprotestavus – leidimai duoti. Parkas suformuotas XIX a. II pusėje, iš pradžių jis vadintas Petro vardu, nes jį atidarinėjant minėtos 200-osios Petro I-ojo gimimo metinės. Parke stovėjo medinis paviljonas, vasaros estrada, sūpuoklės. Veikė kavinė, restoranas, skaitykla, kinas, atrakcionai.
Tik 1919 m. parkas pervadintas į Vytauto. Tarpukariu kas vakarą parke grodavo orkestras, paviljone jaunimas šokdavo valsą, fokstrotą. 1930 m. minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines, Vytauto parkas aptvertas tvora, kuri paimta iš nebenaudojamų fortų. Lankydamiesi parke ieškokite niūriaspalvių auksavabalių – ypatingieji ąžuolų drevių gyventojai įrašyti į Tarptautinę raudonąją knygą. Sovietmečiu parke veikė žaidimų kambarys su kreivų veidrodžių sale, buvo šaudykla, atrakcionai, lauko estrada.
Prieš kelerius metu Vytauto parkas buvo atnaujintas ir jame tapo pastebimai ramiau – karuselių nebeliko, užtat yra suoliukų prisėsti ramiam pasibuvimui žalumoje.
Kodėl Radijo rajonas?
Radijo rajonas apima Vaižganto gatvę ir Perkūno alėją, kurios sudaro ratą, į rajoną dar įeina vidinės gatvės: Margio, Joninių, Paparčių, Ąžuolyno ir E. Fryko. Į Radijo rajoną patenkame iš Vytauto parko įžengę į Vaižganto gatvę.
Kodėl ši Kauno vieta taip pavadinta? Dar 1913 m. Kauno tvirtovės ryšio priemonės buvo papildytos radijo ryšio įranga. Jai sumontuoti per porą metų pastatytas radijo stoties pastatas. Jo funkcija – užtikrinti ryšį su nutolusiais valdymo centrais, vadais, kariais. Pastato sienos storos – net 4 m storio, nes turėjo būti atsparios sviediniams. 1915 m. pastatą užėmė vokiečių kariuomenė, o Lietuvai tapus nepriklausoma, sugalvota šį bunkerį panaudoti radijo reikmėms.
Atnaujinus bunkerį, 1926 m. birželio 12 d. 19 val. iš šios Kauno radijo stoties pasigirdo istorinė frazė: „Alio, alio, Lietuvos radijas, Kaunas.“ Ši diena – tai Lietuvos radijo gimtadienis. Po poros metų studija perkelta į Laisvės al., vėliau į S. Daukanto g. Būtent dėl radijo stoties ši Kauno vieta ir gavo Radijo rajono pavadinimą.
Bene žinomiausias Radijo stoties laidų vedėjas buvo Pupų Dėdė (Petras Biržys), vedęs pusvalandžio trukmės laidas „Pupų Dėdės pastogėje“. Jis ir dainavo, po Lietuvą važinėjo su koncertais, trupę sudarė Antanas Šabaniauskas ir gitaristas Antanas Zabulionis.
Gidas P. Lazauskas pasakojo, kad tarpukario jaunimas sugalvodavo pavojingų pramogų. „Ant 100 metrų kalno esančios antenos, kurių stiebai siekia 150 m ilgį, jaunimas sumąstė atrakciją. Jie lipdavo į antenas naktimis. Susilažindavo kas įlips pirmas. Į teritoriją patekdavo įsiropštę per tvoras“, – pasakojo gidas.
Dar viena įdomi detalė: tarpukario spaudoje buvo rašoma, kad XX a. 3 deš. metams radijo imtuvai kainavo 1-2 tūkst. litų, tad priderėjo „radijo zuikių“, t.y. būdavo parduodama 2-3 kartus daugiau aparatų, nei buvo oficialių radijo abonentų, o metinis radijo imtuvo mokestis buvo nepigus – net 100 litų. Beje, 1926 m. buvo tik 323 radijo abonentai, o jau 1928 m. birželį – 11 tūkstančių.
Pamėgo žinomi žmonės
Gidas pažymėjo, kad tarpukariu suformuotas Radijo rajonas buvo mėgstamas inteligentų ir laikytas prestižiniu. Jį pamėgo valstybės tarnautojai, diplomatai, karininkai, kunigai, rašytojai, menininkai, aktoriai.
Radijo rajone gyveno aktorė Unė Babickaitė-Greičiūnienė (Vaižganto g. 14), Krašto apsaugos ministras Juozas Papečkys (Vaižganto g. 23), diplomatas Petras Klimas ir kurį laiką pagyveno jo žmonos giminaitis kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (Vaižganto g. 25), pulkininkas, ginklavimosi valdybos viršininkas Pranas Lesauskis (Vaižganto g. 26), menininkai Liudas Truikys ir Marijona Rakauskaitė (E. Fryko g. 14), apie 6 tūkst. žydų išgelbėjęs japonų diplomatas Čijunė Sugihara (Vaižganto g. 30), rašytojas Vincas Mykolaitis-Putinas (Vaižganto g. 36), knygnešys, rašytojas nepriklausomybės kovų karys Petras Ruseckas (Perkūno al. 11), beje, ši vila pusiau nugriauta.
Dabartiniais laikais Radijo rajone gyveno legendinis Lietuvos krepšininkas Arvydas Sabonis su šeima (Perkūno al. 57A).
Gidas P. Lazauskas pažymėjo, kad nuoma tarpukariu buvo labai pelninga, nes trūko vietos, nebuvo kur gyventi, tad Radijo rajone žmonės galėjo išsinuomoti kambarį ar butą. Viena iš žinomų nuomininkių buvo pirmoji šalies egiptologė Marija Rudzinskaitė-Arcimavičienė, ji kurį laiką gyveno žinomo žurnalisto Juozo Purickio name (Vaižganto g. 14). Pasakojama, kad jos nuomojamas kambarys buvo tarsi iš pasakos „Tūkstantis ir viena naktis“ – jame buvo egzotikos elementų: smilko smilkalai, kabojo rytietiškos palos, buvo išdėliotos rytietiškos vazos ir pan.
Dar vienas garsus nuomininkas – Perkūno al. 57 gyvenęs Nyderlandų konsulas Janas Zvartendijkas, jis pabėgėliams išdavė leidimus vykti į Nyderlandams pavaldžias Kurasao ir Surinamo salas. Jo dėka buvo išgelbėta daugiau kaip 2 tūkst. 345 žydai.
Namus Radijo rajone projektavo žinomi architektai: Stasys Kudokas, Edmundas Frykas, Feliksas Vizbaras, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis.
Pamažu Radijo rajonas užsipildė mūrinių ir medinių sodybinio ir vilų tipo namais.
Į Radijo rajoną patogu patekti laiptais, kurių į šį kalną yra nemažai: Girstupio g. laiptai nuo geležinkelio stoties, E. Fryko laiptai šalia autobusų stoties, S. Kudoko arba Vaižganto laiptai, o kiek toliau – Vytauto parko laiptai. Pasakojama, kad kol nebuvo asfaltuotų kelių, čia gyvenę inteligentai portfelyje nešiodavosi kaliošus.
Pirmieji kotedžai Lietuvoje
Ar žinojote, kad pirmieji kotedžai Lietuvoje atsirado būtent Kaune, Radijo rajone? Jie pastatyti dar 1939 metais, Perkūno al. 52-64. Septyni namai buvo sublokuoti po du ir po tris butus. Tai buvo banko darbuotojų kooperatyvo gyvenamųjų dviaukščių namų kompleksas.
Pasakojama, kad 1938 m. septyni banko tarnautojai gavo paskolą iš banko namų statybai, tad susikooperavę jie įsigijo žemės sklypus Radijo rajone. Kadangi sklypai buvo brangūs, sugalvota namus tiesiog sublokuoti po du ar tris.
Namuose gyveno šie banko darbuotojai: Stasys Gaigalas, Augustinas Milieška, Jonas Grinkevičius, Pranas Naruševičius, Jonas Dagys, Pranas Voleišis, Vytautas Jazbutis. Namus projektavo žinomas architektas Bronius Elsbergas, siekęs atspindėti tradicinius sodybinius namus.
Viename komplekso name vėliau gyveno tremtinė, gydytoja, rašytoja Dalia Grinkevičiūtė, jai atminti kabo atminimo lenta.
Iki šių laikų išliko autentiškos durys, autentiški fasadai.
Užsukę į radijo rajoną ne tik grožėkitės architektūra, įspūdinga panorama nuo kalno, bet ir nepraleiskite progos apsilankyti dviejuose muziejuose: Sugiharos namuose bei L. Truikio ir M. Rakauskaitės namuose-muziejuje. Miesto svečiams gali būti aktualus pirmasis Lietuvoje šeimyninis keturių žvaigždučių viešbutis „Perkūno namai“ (Perkūno al. 61). Radijo rajono pašonėje praeisite ir rekonstruotą Kauno sporto halę. Taip pat raginame apsilankyti po Radijo rajoną rengiamose ekskursijoje su įvairiais gidais, sėkmės atveju, gal net pateksite į istorinę Radijo stotį. Grįžti į miestą raginama vis kitais laiptais.