Sovietiniais laikais išparceliuotas dvaras iki šiol mena tuo laikmečiu padarytą žalą, kurią, deja, bet sėkmingai puoselėja patys dvare gyvenantys žmonės, o rajono valdžia neįgali išspręsti problemą – nauji dvaro savininkai tapo senų gyventojų įkaitais, kaip ir senieji gyventojai – naujų šeimininkų įkaitais. Tačiau teisiškai ši situacija liūdniausiai gali pasibaigti būtent seniesiems dvaro gyventojams – jei jie nemokės sąskaitų, gali sulaukti antstolių.
Guodėsi, kad neleidžia turėti daržo
Į „Rinkos aikštę“ paskambinusi Terespolio dvaro gyventoja guodėsi, kad daugybę metų ji gyveno dvare ir niekuo nesiskundė, o pernai situacija pasikeitė kardinaliai. Moteris sako, kad dalį dvaro nupirkus vienai šeimai, ilgamečiams gyventojams nebėra ramybės. Jie nebegali turėti daržų, o naujieji šeimininkai esą siekia juos iš dvaro išmesti.
„Mes gyvename Terespolio dvare. Ir dabar tokia situacija, kad dvaro dalį nupirko moteris iš Šiaulių, įsteigė bendriją ir mums nebėra net žemės. Mus apipylė skundais.
Mes nežinom, ar ji mums gali žemės neleisti dirbti? Turėjome kelis arus žemės, ji parašė skundus, patikrino, kad savavališkai ta žeme naudojamės.
Parašėme prašymus, kad mums leistų ta žeme naudotis. Pavasarį visi sodinasi daržiukus, o mes, pasirodo, nieko negalime daryti.
Kaip mums gyventi kaime ir neturėti nei centimetro žemės? Mes neprašome hektarų, na nors kelis arus žemės…“, – sako gyventoja, aiškindama, kad be daržiuko ir be žemės jie negali pragyventi.
Ji pridūrė, kad naujieji dvaro savininkai siekia, kad esami gyventojai iš dvaro išsikeltų, mat kol dvaras priklauso keliems žmonėms, esą jame daryti jokių darbų negalima.
Dvaro žemė valstybinė, daržų joje būti negali
Kaip aiškino Kėdainių rajono savivaldybės Statybos ir turto skyriaus vedėja Audronė Naujalienė, prie namo žemės sklypas nesuformuotas, kitaip tariant, ten yra laisva valstybinė žemė.
Jai antrino ir Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyr. specialistas Edgaras Jasenka, kuris teigė, kad ne tik teisiškai valstybinė žemė negali būti savavališkai ariama, užstatoma laikinais statiniais, bet ir iš paveldo apsaugos pusės žvelgiant nėra normalu, kad kultūrinio objekto teritorijoje, ne nuosavoje žemėje ganosi karvės ir yra barstomi su karvių mėšlu susimaišę šiaudai.
„Užsiimti žemės ūkiu kultūros paveldo teritorijoje – konservacinėje teritorijoje – neleidžia įstatymas. Žmonės sovietmečio laikais parko teritorijoje statytose fermose augino gyvulius. Žemės sklypai aplink statinius nesuformuoti, nors nuosavybės teise žmonės šiuos statinius valdo.
Po dvarviečių privatizavimo, kada statiniai sovietmečiu atiteko nieko bendro su dvarų veikla neturintiems žmonėms, nei finansiškai nei kultūriškai nepajėgiantys jų tvarkyti (dažnu atveju dvarai tapdavo socialiniu būstu), dvarai ir parko teritorijos tiesiog buvo pasmerkti nykimui. Šalia dvarų ir šiandien matome pristatytą šiltnamių, pavėsinių iš lentų, bei darželių, apjuostų traktorių padangomis.
Kaip bebūtų gaila, su tokiu „palikimu“ tenka susidurti net šiandien, ir ne viename Kėdainių rajono parke“, – sako specialistas.
Jis pridūrė, kad Terespolio dvaro gyventojai dar pernai Kultūros paveldo departamento ir Kėdainių rajono savivaldybės administracijos specialistų buvo informuoti apie jų vykdomus pažeidimus parko teritorijoje, tačiau iki šių metų nesiėmė jokių veiksmų, o pažeidimai kartojosi, todėl buvo kreiptasi ir i į Valstybinę teritorijų planavimo ir Statybos inspekciją bei aplinkos apsaugą.
„Įsisenėjusius gyventojų įpročius ir veiklas sunku pakeisti, tačiau siekiant tvarkyti ir puoselėti dvarą ir jo teritoriją reikia suprasti, kad parkas – tai visuomeninė vieta, kurioje kaip savo kiemo darže negali bet ko sodinti, tam reikalingi istoriniai tyrimai ir projektai paruošti bei suderinti su Kultūros paveldo departamentu“, – sako E. Jasenka.
Jis pridūrė, kad tiek savivaldybė, tiek kitos institucijos kiek gali, tiek padeda naujajai Terespolio dvaro savininkei, kad jos siekis sutvarkyti dvaro teritoriją būtų lengvesnis.
Tačiau valstybinių institucijų įpareigoti terminai gyventojams susitvarkyti teritoriją yra pakankamai ilgi – viena vertus gyventojams, kurie jau kelis dešimtmečius gyvena taip, kaip yra įpratę, tai yra laiko tarpas susitaikyti su pokyčiais ir neskubant juos įgyvendinti. Kita vertus dvarą sutvarkyti norintiems žmonėms toks laikotarpis yra ilgas stagnacijos periodas, per kurį nieko realaus nuveikti nelabai galima, nors ir norisi.
Terespolio dvaro savininkė: nesitikėjau, kad bus taip sunku susikalbėti
Didžiosios Terespolio dvaro dalies savininkė Jurgita Nikalajevienė, kuri ir yra bendrijos pirmininkė, sakė, kad šeimai perkant dvarą jie nujautė, kad reikės įdėti labai daug darbo, tačiau mažiausia, ko tikėjosi, tai kad su dvare gyvenančiais žmonėmis bus taip sunku susitarti ir susikalbėti.
„Dvaras yra avarinės būklės, jau du kartus degė, nors šiaip tai yra paveldosauginis objektas. Terespolio dvaro parkas buvo vienas iš pačių gražiausių, pavyzdinių parkų Lietuvoje, o dabar dvaro gyventojai ten gano karves, krečia mėšlą, visur mėtosi šiukšlės, plastikai visokie. Parko teritorija apaugusi žolėmis, pilna erkių.
Aš noriu sutvarkyti dvarą ir parką, ir tą darau iš savo lėšų. Kaimynai nori ten gyventi, bet nenori nieko daryti.
Aš iš savo lėšų suformavau žemės sklypus, bet jie prie to neprisidėjo. Aš savo lėšomis tvarkiau stogą, kad jiems ant galvos lietus nelytų, jie gavo sąskaitas, bet jų nemoka.
Jie nesupranta, kad gyvena daugiabučio namo statusą turinčiame objekte, kuris yra paveldosauginis ir kartu jis yra avarinės būklės“, – pasakoja Jurgita, kuri kartu su šeima turi apie 80 proc. dvaro nuosavybės.
Ji pasakojo, kad vienas kaimynas, kuris ir yra atsakingas už gaisrus, yra turintis priklausomybių, nedirbantis asmuo, o su kitų dviejų butų savininkėmis susikalbėti taip pat nepavyksta – viena jų tiesiog nori gyventi, kaip gyvenusi, kita bijosi bendrijos mokesčių.
J. Nikalajavienė sakė siūliusi moterims parduoti savo būstus jai, tačiau to padaryti šios nesutiko, arba užsiprašė neadekvačiai didelės kainos – tarkime, viena gyventoja už savo butą užsiprašė 120 tūkst. eurų.
„Siūliau aš nupirkti iš kaimynų butus, tačiau 120 tūkst. eurų mokėti aš negaliu, juo labiau, kad jų vertė tikrai nėra tokia. Parduotų juos, nusipirktų namelius kokiame vienkiemyje, galėtų ir daržus turėti, ir karves auginti… Gyvena viename bute sena močiutė, sakė, norėtų gyvenimą ir nugyventi tame pačiame name. Aš siūliau net leisti, jei butą man parduotų, notariškai patvirtinti leidimą jai gyventi tame bute, nemokant nuomos, iki kol jau ji išeis anapilin. Tačiau ji nesutiko“, – pasakoja moteris.
Moteris sakė, kad jos tėvelis yra kilęs iš šių apylinkių, ji pati visada labai domėjosi istorija, turi planų atnaujinti dvarą, parką, sodą, įkurti muziejų, paversti šią vietą gyventojų lankoma vieta, turistų traukos objektu.
„Mes dabar dedame visas pastangas, kad parkas atgytų. Bet kaimynai, panašu, nori toliau karves ganyti. O kokie žmonės tada norės tą dvarą lankyti ir po karvių mėšlą braidžioti?
Viskas tvarkoje yra su daržais ir karvių auginimu, tačiau yra vietos, kur tą galima daryti, o paveldosauginis dvaras ir jo parkas tikrai nėra ta vieta, kurią galima suarti ir barstyti karvių mėšlu.
Liūdniausia, kad aš noriu ir parke esantį sodą sutvarkyti, tačiau teisiškai negaliu to daryti – jis nepriklauso man, jis yra valstybės. Tačiau žemę arti savavališkai tarp sodo obelų kaimynams galima?
Visa dvaro teritorija yra iš esmės tų trijų žmonių nuniokota“, – guodėsi J. Nikalajavienė.
Moteris neslėpė, kad ne tik finansiškai šis projektas yra atsakingas, tenka daug dirbti rašant projektus, tvarkant dokumentus, bendradarbiaujant su įvairių miestų institucijomis, bet ir morališkai yra labai sudėtinga, kai sulaukiama tiek pasipriešinimo iš kaimynų.
„Finansai leido, ir mes dvarą nusipirkome. Bet nesitikėjome, kad bus taip sunku… Mano didžiausias noras yra pirmiausiai parką atgaivinti. Kokia čia liepų alėja – tokios kitos Lietuvoje nėra. Sodas koks likęs nuo 1909 metų – aš tiek kovoju už tą sodą, niekam kitam jis nerūpi.
Morališkai tikrai yra labai sudėtinga, kaimynai į kalbas neina, elgiasi piktybiškai. Yra užsiėmę man priklausančius sandėliukus, savo daiktais buvo užstatę mano buto duris tiek, kad aš į savo butą patekti negalėjau. Reikia labai ilgai kovoti, kad pavyktų bent kažkokių pokyčių pasiekti“, – sako J. Nikalajavienė.
Terespolio dvaro gyventoja Viktorija: „Aš viena rūpinausi, kad dvaras nenunyktų“
Viktorija Šimkutė, gyvenanti Terespolio dvare paskutinius penkerius metus, sako, kad į dvarą atėjo gyventi taip pat su noru jį sutvarkyti. Moteris pasakoja, kol pati pajėgusi, ir žolę šienavusi, ir augalus sodinusi, ir išsaugojusi bei atkūrusi nuo senų laikų dvaro parke augusias puošnias gėles. Tiesa, dabar moteris su naująja didžiosios dvaro dalies savininke taipogi sutarimo neranda, nors jų tikslas vienas – išsaugoti dvarą.
Viktorija baiminasi, kad dideli bendrijos mokesčiai jai gali būti nepakeliami ir tokiu būdu ją bus bandoma iš dvaro iškeldinti, nors viskas, ko ji nori, jame gyventi ir jį prižiūrėti.
„Mano butas yra sutvarkytas, aš viską ten suremontavau, ir jau tada, kai pirkau, kainos buvo didelės, dabar dar didesnės. Man siūlė parduoti butą, bet kainą pasiūlė tikrai juokingą, negaliu už tiek parduoti.
O jei dabar Jurgita užsinorėtų ten kokių brangių remonto darbų, auksinių rankenų, nejau aš už tai turėsiu mokėti“, – jaudinasi moteris ir sako, kad ji labai daug širdies ir rankų darbo įdėjo, kad dvaro aplinką sutvarkytų, tačiau palaikymo ir dėkingumo nei iš senųjų, nei iš naujųjų kaimynų ji visiškai nesulaukianti.
Mokėti mokesčius dvaro gyventojai privalo
Dar pernai birželio gale įvyko Terespolio dvaro savininkų bendrijos susirinkimas, kuriame dalyvavo J. Nikalajevienė, K. Nikalajevas, M. Nikalajevaitė ir UAB „Kėdainių butai“ atstovas Sigitas Valantiejus.
Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatyme yra nurodyta, kad Bendrijos steigiamasis susirinkimas yra teisėtas, kai jame dalyvauja daugiau kaip pusė visų butų ir kitų patalpų savininkų.
„Terespolio dvaro gyventojai apie steigiamąjį Terespolio dvaro savininkų bendrijos susirinkimą buvo informuoti, nes 2023 m. birželio 13 d. buvo pateikę pretenziją, kurioje nurodė, kad nepritaria namo bendrijos įsteigimui ir nedalyvaus steigiamajame susirinkime. Šią pretenziją pasirašė 4 gyvenamųjų patalpų savininkai“, – sako A. Naujalienė. Tačiau tai, kad gyventojai nepritaria bendrijos įsteigimui, nekeičia fakto, kad bendrija įsteigta, ir kad mokėti mokesčius teks.
Savivaldybės Statybos ir turto skyriaus vedėja akcentavo, kad LR Civiliniame kodekse nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkai privalo proporcingai savo daliai apmokėti išlaidas namui (statiniui) išlaikyti ir išsaugoti, įstatymuose nustatyta tvarka mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.
„Papildomai informuojame, kad Terespolio dvaro savininkų bendrija 2023 m. buvo užsakiusi Statinio techninės būklės tyrimą, kurio metu buvo konstatuota, kad pastato būklė yra avarinė, todėl turi būti rengiamas pastato paveldosaugos tvarkybos darbų projektas“, – sakė A. Naujalienė.
Kadangi Nikalajavų šeima turi didesnę dalį dvaro pastato, šis yra avarinės būklės, dėl remonto darbų Nikalajavų šeima net ir neprivalo tartis su kitais gyventojais – būtinus darbus galima daryti ir be kaimynų sutikimo, o sąskaitas apmokėti jiems anksčiau ar vėliau vis tiek teks. Žinoma, jei sąskaitos nebus sumokėtos laiku, į procesą įsijungs antstoliai, ir kelių šimtų eurų skolos greitai virs tūkstančiais arba net nuosavybės areštu.
Terespolio rūmų parką XIX a. pabaigoje suformavo žinomas Rygos sodininkas vokietis Georgas Kuphaltas. Terespolio dvaro rūmai statyti XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, rūmus įkūrė Chrapovickiai. Jie dvare turėjo banką, kuriame aplinkiniai žmonės laikė savo pinigus. Jie taip pat turėjo banką ir Kėdainiuose.
Parke auga ąžuolai, klevai, kaštonai, uosiai, įveistos dygiosios eglės, pilkieji kėniai, europiniai maumedžiai, veimutinės pušys, raudonžiedžiai kaštonai, glaustašakiai ąžuolai, raudonieji ąžuolai, grakščiosios liepos, sidabriniai ir platanalapiai klevai. Parke auga kelios dešimtys saugomų medžių, kuriuos pokario metais puoselėjo ir prižiūrėjo Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Eksperimentinio ūkio skyriaus vedėjas Vytautas Mišeikis. Vertybių vertinimo akte pateiktas tuometinis saugomų medžių taksoraštis.
Šiuo metu valstybinėje žemėje esančius parkus prižiūri seniūnijos, kurios susidurdamos su žmonių ištekliais ir neturėdamos specialistų tiesiog nesiima šio parko medžių tvarkyti.
Parkui reikalingas taksacijos projektas ir tiesioginis lyginimas su dvarvietės parko istoriniais medžiais (saugomomis rūšimis) ir tik tada norint atkurti parką toks koks jis buvo reikalingas genėjimas, ūglių šalinimas ir kitoks tvarkymas.