Nedrįso tarpukario Kaune gydytis dantų
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, ją viena po kitos pripažino užsienio valstybės, tad netrukus čia pat pradėjo kurtis ir diplomatinės atstovybės. Ne išimtis ir JAV. Vis dėlto, čia turėjusiems atvykti diplomatams tuometė Lietuvos sostinė – Kaunas – atrodė labiau nepažįstamas ir nešvarus kraštas nei vieta, kurioje norėtų dirbti.
„JAV konsulas Robertas Heintgartneris, kuris čia dirbo 1926–1928 m., sulaukė kolegų užuojautos, kai jie sužinojo, jog konsulas kelsis į Kauną. Esą jis išvyks už Europos ribų, kurios, pasak jų, baigėsi šalia rytinės Vokietijos sienos. JAV konsulas net nedrįso Kaune gydytis dantų ir traukiniu važiuodavo į Karaliaučių ar net Berlyną. Vis tik, tuomečio Kauno susisiekimas su Vokietija buvo tikrai neblogas – tiesioginiu traukiniu kelionė trukdavo 13 valandų, tuo tarpu šiandien autobusu tokia kelionė trunka apie 14 valandų. Tad nukeliauti pas dantistą buvo gana patogu“, – pasakoja S. Jazavita.
Tačiau tai – ne vienintelis dalykas, kuris tarpukario Kaune tuomečiam JAV konsului kėlė neigiamas emocijas.
„R. Heintgartneris buvo artimas prezidento Antano Smetonos aplinkai žmogus. Vis tik, jį glumino neskanus, svogūnais perkrautas maistas net prestižiškiausiame Kauno ir Lietuvos restorane „Metropolyje“, – apie JAV konsulo gyvenimą tarpukario Kaune kalba pašnekovas.
Istorikas pasakoja, kad 1928 m. Kaune duris atvėrė Lietuvos banko rūmai – prabanga tviskantis interjeras, klasikiniai, simetriški, galią ir tvirtybę simbolizuojantys architektūriniai sprendimai turėjo tapti reprezentaciniu pastatu, skelbiančiu apie tai, kokių šviesių ambicijų turėjo pirmoji Lietuvos Respublika. Tačiau net ir jie nesužavėjo svečio iš JAV – net įspūdingi rūmai R. Heintgartneriui siejosi su apsileidimu bei nešvara.
„Lietuva jam atrodė „rusiškas“ kraštas dėl daugelio reiškinių, kuriuos vakariečiai buvo linkę priskirti egzotiškai Azijai – gyventojai čia maudėsi nuogi, kaliniai miesto gatvėmis buvo vedami demonstratyviai surakinti grandinėmis, o XX a. 3-iajame dešimtmetyje mieste vis dar masiškai vartota rusų kalba. Tad visos negerovės buvo aiškinamos carinės imperijos palikimu“, – sako Simonas Jazavita.
Vis tik, nepaisydamas priešiškos nuomonės apie Kauną, JAV konsulas išdrįso pasivažinėti Lietuvos provincijoje.
„Pakeliavęs po šalį Robertas Heintgartneris vis tiek nebuvo labai sužavėtas. Jis tepasakė, kad vienintelis Lietuvos miestas, panašus į miestą yra Šauliai, o Kaunas po apsilankymo Šiauliuose atrodo tarsi Paryžius. Galbūt nedidelis, tačiau – pagyrimas“, – su šypsena kalba pašnekovas.
Sužavėjo pastatų prabanga ir aukštas viešbučių lygis
Vis dėlto, su kiekvienais metais miestas tobulėjo, plėtėsi ir augo, tad po dešimtmečio čia viešėjusiems asmenims Kaunas paliko kur kas geresnį įspūdį. Istorikas pasakoja, kad 1938 m. kovą Lenkija pateikė ultimatumą reikalaudama, kad būtų užmegzti diplomatiniai santykiai su Lietuva. Nors valstybės nebuvo išsprendusios konflikto dėl Vilniaus, Lietuvos vadovybė priėmė ultimatumą ir atvėrė sieną.
„Šalys apsikeitė diplomatiniais atstovais – taip į Lietuvą iš Lenkijos atvyko pulkininkas Leonas Mitkievičius. Jis pagarsėjo vienais išsamiausių prisiminimų apie tuometę sostinę. L. Mitkievičiui Kaunas buvo išimtinai žalias miestas, jam įsiminė ir Laisvės alėjoje augusios liepos, aukšti ir augaloti lietuviai policininkai, demonstratyvus nenoras kalbėti lenkiškai net tų, kurie šią kalbą mokėjo puikiai – diplomatai ir karininkai jam atsakydavo rusiškai arba prancūziškai“, – sako istorikas Simonas Jazavita.
Lenkijos karo atašė buvo priimtas Kauno įgulos karininkų ramovėje, kurią savo atsiminimuose jis aprašė itin išsamiai, mat pulkininką įspūdingi tuomečiam Lietuvos elitui – karininkijai – pastatyti rūmai itin sužavėjo. L. Mitkievičiui patiko ir didingas eksterjeras, ir didelė restorano salė, ir įdomios interjero detalės. Jis pastebėjo, kad šiais rūmais didžiavosi ir patys karininkai bei valstybės vadovai. Tiesa, didžiavosi ne veltui – pastato fasade dera modernizmas ir klasikiniai bruožai – kolonos, atikas, ryškūs antrojo aukšto langai, įspūdingos bronza puoštos durys, ne mažiau stebina ir eksterjerui nenusileidžiantis rūmų vidus.
Vis dėlto, tai nebuvo vienintelis objektas, kuriame apsilankė pulkininkas. S. Jazavita atskleidžia, kad jis nukeliavo ir į Vytauto Didžiojo karo muziejų, kuris tarpukariu laikytas tikru Lietuvos simboliu.
„L. Mitkievičius apsilankė muziejuje, kuriame jį pasitiko visus ordinus užsisegęs įstaigos direktorius – generolas Vladas Nagevičius. Kadangi Mitkievičius dėvėjo civiliais drabužiais, lietuvis buvo pastebimai įžeistas. Tačiau, nepaisant šio nesusipratimo, muziejuje jie praleido net dvi dienas po penkias valandas. Pulkininkui labai patiko Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje vykusios vėliavos nuleidimo apeigos ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę pagerbimas. Lenkų karo atašė pradžiugino ir tai, kad, nepaisant prastų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, muziejuje nemažai dėmesio buvo skirta Abiejų Tautų Respublikos laikams. L. Mitkievičius išreiškė viltį, kad šie laikai dar sugrįš“, – pasakoja pašnekovas.
Jis priduria, kad skirtingai nei R. Heintgartneriui, lenkų pulkininkui Kaunas nepasirodė rusiškas miestas. Priešingai – Lenkijos atašė rašė, kad mieste yra ne tik tūkstančiai žiburių, bet ir „europinio lygio“ viešbučių.
Tai – tik vienas iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į kelionę laiku ir aplankyti įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje. Įvairius maršrutus ar idėjas, kur keliauti, rasite projekto puslapyje arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Taip pat galite parsisiųsti ir specialius žaidimus, kuriuos žaisdami „užtvirtinsite“ kelionių metu įgytas žinias – galėsite skaityti komiksus, atsakyti į klausimus apie žymius Lietuvos tarpukario pastatus ar nuspalvinti šį laikotarpį menančius miestus.