Kviečia melstis
V. Tamošauskas tikina, kad pats jis Tėvą Stanislovą jau seniai laiko šventuoju, ir kai kurie šventieji tokie ir yra – tarsi oficialiai neįteisinti.
„Esmė tokia, kad kiti yra nebeatifikuoti šventieji. Kiek aš pažinojau brolių kapucinų, visi jie šventai gyveno, galima šventaisiais skelbti. Bet su Tėvu Stanislovu yra kitaip, jo darbo spektras kitoks – pagalba žmonėms, muziejaus įkūrimas, stebuklai. Pavyzdžiui, neseniai girdėjau kunigo liudijimą, kad pasimeldus prie Tėvo Stanislovo kapo, pranyko uždegiminiai procesai. Tėvas Stanislovas mano mokytojas, aš paskutinis jo mokinys, gal tik nelabai vykęs. Aš jį seniai laikiau šventu, ypatingu Dievo žmogumi“,– pasakojo vienuolis.
Ir vis dėlto oficialiai žmogų paskelbti šventuoju – didelis darbas. Dėl to kapucinai kviečia visus kiekvieno mėnesio 23 dieną 18 valandą atvykti į Paberžę, melstis už Lietuvos dvasinį atgimimą ir kad būtu pradėtas diecezinis procesas tėvelio Stanislovo Dobrovolskio šventumui patvirtinti. Per bendruomenes taip pat pradės keliauti Tėvo Stanislovo figūrėlė, kaip tautos maldos ir susitelkimo simbolis.
Paskatino lenkai
Kalbintas vienuolis tikina, kad pradėjus kryptingai dirbti, rinkti dokumentus, viskas ėmė rutuliotis, o ženklų yra daugiau nei reikia.
„Ženklų tiek daug. Čia jei norėtum per prievartą kažką daryti, sukurti, nesigautų nieko. Viskas natūraliai gaunasi, kiek jo veikimo ženklų yra.
Žmonės važiuoja į Paberžės festivalį, dar tas muziejus, dabar bendruomenė kuriasi, kapucinų darbas su atstumtaisiais – tai vis Tėvo Stanislovo meilės išraiška, tai jo dvasia likusi. Viskas čia prasidėjo, kai lenkai mus pajudino, – mes priklausome kaip provincija lenkams, – jie manęs ėmė klausinėti, kada gi galiausiai pradėsime procesą jo šventumo įteisinimui? Jau net spausti Kėdainių dekanas ėmė, na o tada jau lenkai davė įsaką pradėti rinkti medžiagą apie jį – visus liudijimus, išgijimus ir kitus stebuklus“, – pasakoja V. Tamošauskas.
Renka medžiagą
Pašnekovas tikina, kad jį nustebino ir visai pašalinių žmonių netikėtos iniciatyvos Tėvo Stanislovo atžvilgiu.
„Mes pas save tarp vienuolių buvome apsisprendę 2018 metus skelbti Tėvo Stanislovo metais, o už trijų savaičių nuo mūsų vidinio sprendimo sužinojau, kad Seimas paskelbė! Jau tada man atsivėrė akys, atėjo aiškus suvokimas, ženklas. Juk Seimas nėra ypatingai pamaldus, ten visokių žmonių yra, bet kad jie atsiminė, pagerbė – man tai buvo ženklas, postūmis.
Gavau asmeninį Tėvo Stanislovo dienoraštį, kronikas Paberžės, dokumentus, ką jis rašė, pamokslus jo, ir viską sudėsiu į knygutę nedidelę, tikiuosi, ją pristatyti Vilniaus knygų mugėje.
Iš tikro, jei norėtum per jėgą viską padaryti, sukurti, pridurti – neišeitų. Čia viskas kažkaip natūraliai gaunasi. Paberžės festivalis praktiškai iš nieko susikūrė – atsirado žmogus, kuris sugalvojo jį daryti, atsirado rėmėjai, geradariai. Kiek žmonių ten susirenka – man šokas buvo! Jau keturiolika metų, o žmonių jame kasmet vis daugėja – na tai kas čia yra?!
Aš renku medžiagą apie Tėvo Stanislovo stebuklus, užtarimus, dėl ko žmonės pagijo, jau lenkai siųs į Romą viską, reikalas užsuktas. Ir žmonės pasakoja istorijas – tai ženklas, tai aiškus Dievo veikimas“, – pasakojo vienuolis.
Mylėjo visus
V. Tamošauskas pabrėžia, kad Tėvas Stanislovas mylėjo žmones, ir tas jo veikimas ir meilė tęsiasi ir įkvepia kitus iki šiandienos.
„Kapucinų įrengti trys reabilitaciniai centrai yra taip pat Tėvo Stanislovo iniciatyva. Supraskit, jei išeina iš kalėjimo žmogus, kuris skriaudė vaikus, žmoną, artimuosius, vogė, blūdijo – na sunku priimti tokį žmogų į šeimą atgal, čia normalu, jei esi nukentėjęs, nenori jo priimti. Tie žmonės atstumti, niekam nereikalingi. Mes turime kelis recidyvistus gyvenančius, kurie yra su mumis šaunūs žmonės, meldžiasi, darbuojasi – manau, kad tai Tėvo Stanislovo šleifas savotiškas, žmonių priėmimo ir gelbėjimo aura likusi.
Mūsų, kapucinų, nėra daug, uždarė Dotnuvos skyrių, likome Kaune Petrašiūnuose, o dabar staigiai antrą vienuolyną atsidarėme, ten patarnaujame žmonėms, evangelizuojame, dirbame su vargšais – aš tikiu, kad tai Tėvo Stanislovo veikimas.
Man viena moteris gerai pasakė – Tėvas Stanislovas mylėjo visus žmones, pas jį buvo liaudies meilė. Čia ir yra tikrasis šventumas. Ir narkomanai atvažiuodavo pas jį, ir apvogdavo, bet jis visus iš eilės mylėjo, neskirstė žmonių. Jis traukė visus.
Per visą Lietuvą eina jo atminimas, o kaip galima paaiškinti, kad žmogus nematęs Tėvo Stanislovo atvyksta į Paberžę ir organizuoja festivalį? Dar jei ten atvažiuotų kelios dešimtys žmonių – bet gi bažnyčia lūžte lūžta, kieme žmonės būriuojasi. Tiek metų praėjo, o žmonių vis daugiau. Tu gali daryti, organizuoti kažką per prievartą – nieko nebus. Bet kažkas tame yra. Aišku reikia išanalizuoti, permąstyti viską. Aš galvoju, kad tas procesas stebuklingai savaime vyksta, man pačiam net keista. Pats nesukombinuotum tokių dalykų“, – įsitikinęs pašnekovas.
Tokių žmonių – vienetai
V. Tamošauskas neslepia suprantantis, kad kelias iki Tėvo Stanislovo paskelbimo šventuoju bus nelengvas, tačiau, jo manymu, eiti tą kelią reikia.
„Jis žmogus buvo tiek persekiojamas, o jam dabar bando priklijuoti etiketes, esą bendradarbiavo su Saugumu. Na mes juk turime visus dokumentus, viską tikriname, analizuojame, kur tai matyta? Jis buvo atmestas, žlugdytas, persekiojamas, niekinimas. Vyskupas 1947 metais jam prieš areštą net uždraudė skelbti pamokslus. Na tai ką tai sako?
Žmogus per dvidešimt metų, kiek dirbo parapijoje, neturėjo klebonijos net, jis bažnyčios zakristijoje ant stalo miegodavo, įsivaizduojate?
Dabar gi Vyskupas Kaune pirmas pasirašė, kad sutinka, jog Tėvą Stanislovą paskelbtų šventuoju. Bus prieštaravimų, bus sunku, bet pavyks, aš esu įsitikinęs.
Tokių žmonių kaip jis yra vienetai. Reikia gerbti, reikia pripažinti. Aš tik labai džiaugiuosi, kad galiu rinkti duomenis, liudijimus, ir kad padeda daugybė žmonių“, – entuziastingai nusiteikęs kalbėjo pašnekovas.