Betygalos apylinkės garsėjo savo pilkapiais ir milžinkapiais. Kiekvienas kalva turi savo legendą ar padavimą. Ant kalno vadinto Betygalos piliakalniu buvo įsikūrusi paskutinė žemaičių žinyčia. Paskutinė pagonių dievų garbintojų prieglauda. Čia apsigyveno iš Kernavės pabėgęs krivių krivaitis Gintautas.
Jam atvykus į Betygalą Žemaitijoje vėl atgimė tikėjimas senaisiais dievais. Pagoniai vylėsi galutinai nusikratyti krikščionybės jungo. Senieji žemaičiai miniomis plaukė ant piliakalnio viršūnės aukoti savo dievams. Vyrai ir jaunuoliai kėlė į dangų kardus - prisiekinėjo Perkūnui ir Pikuoliui.
Žemaičių viltys netrukus pranyko kartu su paskutinio krivio mirtimi. Vaidilutės išsislapstė giriose, skandinosi Dubysoje. Žinyčioje amžinoji ugnis po truputį geso ir nyko. Vėliau krikščionybės apaštalai galutinai sugriovė paskutinę pagonių šventovę.
Betygalos vardas pirmą kartą minimas Lietuvos karaliaus Mindaugo raštuose. Manoma, kad didysis Lietuvos kunigaikštis įvertino miestelio strateginę ir administracinę svarbą. Suteikė lėšų stiprinti Betygalos apylinkėje buvusias pilis. O Lėkavos kaime pažadėjo vyskupui pastatyti katedrą.
Kryžiuočių antpuoliai miestelį vargino ilgus dešimtmečius. Po vokiečių siautėjimo Betygaloje likdavo tik griuvėsiai ir lavonai. Tačiau atkaklūs lietuviai statėsi naujas trobas, plėtė sodybas. Ant kalvų greitai iškildavo naujos pilaitės.
Manoma, kad Betygaloje Vytauto Didžiojo iniciatyva iškilo pirmoji visoje Žemaitijoje bažnyčia. Po šimtmečio karalius Žygimantas Senasis leido miestelyje organizuoti turgų. Karališkoje žemėje atsidarė penkios smuklės.
Dubysos ir Kirkšnovės upių santakoje stovi dvasiomis garsėjantis Darbutų piliakalnis. Praeityje žinomas, kaip pono Bielskio kalva. Devynioliktame amžiuje vyko piliakalnio archeologiniai kasinėjimai. Atkastas akmeninis grindinys, židiniai, gyvulių kaulų liekanos, žalvariniai papuošalai.
Bielskis garsėjo savo žiaurumu: kasmet mirtinai nuplakdavo rykštėmis baudžiauninkus. Egzekucijos vykdavo ant Darbutų piliakalnio viršūnės. O krėsle sėdintis ponas užtikrindavo valstiečių kančias. Jo aukos buvo čia pat ir laidojamos. Vėliau Bielskis neatlaikęs prabilusios sąžinės ant piliakalnio pats atėmė sau gyvybę.
Už aštuonių kilometrų nuo Betygalos, prie Luknės upės intako Sandravos yra Pasandravio istorinis draustinis. Čia buvusio dvaro sodyboje 1862 metais gimė lietuvių dainius Maironis. Per atostogas poetas atvykdavo prie Dubysos, džiaugėsi jos krantais. Taip sėdėdamas praleisdavo kelias valandas. Išlikusioje Jono Mačiulio sodyboje tebėra gilus šulinys, kurį, manoma, poetas iškasė savo rankomis. Tarpukaryje kiekvieną vasarą sodyboje apsilankydavo daugybė turistų.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940) miestelyje knibždėjo daugiau nei penki šimtai gyventojų. Vieškeliai vietovę jungė su Raseiniais, Krake ir Ariogala. Betygala tapo Raseinių apskrities valsčiaus centru.
Betygala tarpukaryje pasižymėjo ramybe, o pramonė praktiškai neegzistavo. Miestelis nebuvo linkęs plėstis ir augti. Gyventojai didžiavosi giliausiu šuliniu visoje Lietuvoje. 1928 metais Betygalos pieninės šulinys buvo išgręžtas ant Dubysos kranto. Manoma, kad jo gylis siekė šimtą penkiasdešimt metrų.
Vietinio šaulių būrio iniciatyva 1930 metais miestelyje iškilo Vytauto Didžiojo paminklas. Prieškario skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus kūrinys stovi dviejų kelių sankryžoje. Betygaliečio sumanumo dėka paminklas išliko iki šiol. Antrojo pasaulinio karo okupacijos metu vokiečiams buvo aiškinama, kad Vytautas kovojo prieš rusus. Sovietai skulptūrą paliko ramybėje išgirdę, kad kunigaikštis didžiausiais priešais laikė vokiečius.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje Betygaloje buvo valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, pašto rūmai, sveikatos punktas, vaistinė. Garsioji pieninė, kooperatyvas, kreditą suteikianti įstaiga, policijos nuovados raštinė, malūnas, pora krautuvių ir nedidelės dvi amatų ir verslo įmonės.
Teigiama, kad Betygala tuo metu didžiavosi apylinkių vietovardžių lietuviškumu. Upių, vienkiemių, miškų ir kalnelių pavadinimai buvo išskirtinai lietuviški ir skambūs. Atklystančius turistus žavėjo Ąžuolytės, Budraičiukų, Giedgaudų, Meškapiaunio, Paliepiukų, Šventragio, Žemygalos vardais vadinti kaimeliai. O kur dar Šventupio, Gaidupio, Vanagės, Vaškutės, Turkšlės upių pavadinimai.