Kodėl svarbu juos išsaugoti ateities kartoms pasakoja KTU ASI Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro atstovas dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis, pastato vertingąsias savybes pažymi Kultūros paveldo departamento Kauno sk. vyr. specialistė Laura Marcinkutė, o rūmų įveiklinimo idėją pateikia Kauno centrinio pašto išsaugojimo iniciatyvinės grupės „Paštininkai“ narys architektas Kęstas Vaikšnoras.
Miestui reprezentuoti
Prisiminkime pastato istoriją. Kauno centrinio pašto rūmai (Laisvės al. 102) laikomi vienu svarbiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpio laikinosios sostinės reprezentacinių statinių. Penkiaaukštis pastatas su rūsiu pradėtas statyti 1930 m., minint Vytauto Didžiojo 500-ąsias mirties metines. Kauno centrinio pašto rūmus projektavo garsus architektas Feliksas Vizbaras, pažymėdamas, kad tai tautinio stiliaus pavyzdys. 1932 m. sausio 2 d. kun. Juozas Tumas-Vaižgantas šventindamas rūmus kalbėjo: „Išlaipioti visus aukštus, surasti visus takus trijuose sparnuose ir bokštuose ne taip piga. (…) Gražūs, ką ir besakyti, naujieji Laisvės alėjos rūmai; yra kuo patiems pasidžiaugti ir kuo kitiems pasirodyti“, – 1932 m. J. Tumą-Vaižgantą citavo „Naujoji Romuva“.
Tuometinis daugiaaukštis buvo įrengtas su moderniais liftais, didele operacijų sale, o darbuotojai turėjo net dušus. 1935 m. pagrindiniame fasade buvo įmontuotas elektrinis laikrodis, kuris tapo miesto simboliu, tais pačiais metais šiaurinėje sklypo dalyje (prie E. Ožeškienės g.) pastatyta Automatinė telefonų stotis su telegrafu. 1944 m. ji buvo susprogdinta. Pašto salėse buvo iškelti Vilniaus, Gardino ir Klaipėdos ženklai, dailininko Kazio Šimonio piešti paveikslai, aplink salę driekėsi 103 dailininko Petro Kalpoko ir jo sūnaus Rimto Kalpoko piešti Lietuvos pašto ženklai. Paštą pastatyti atsiėjo apie 1,5 mln. litų, papildomai dar 250 tūkst. litų išleista papuošimams bei įrenginiams.
2015 m. Kauno centrinio pašto rūmai gavo Europos paveldo ženklą, 2019 m. jie buvo paskelbti kultūros paminklu. Pašto rūmai patenka į miesto teritoriją, kurią siekiama įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Ar pavyks, paaiškės 2022 m. vasarą.
Sumažėjus pašto paslaugų poreikiui, 2019 m. lapkričio 18 d. Kauno centrinio pašto rūmai užvėrė duris, o pašto skyrius buvo perkeltas į „Akropolio“ prekybos centrą. Šiuo metu LR Susisiekimo ministerijai priklausantis pastatas stovi nenaudojamas.
Pagrindinė komunikacijos priemonė
KTU ASI Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro atstovas dr. Paulius Tautvydas Laurinaitis pažymėjo, kad centrinis paštas simbolizuoja ne vien Kauno, kaip anuometinės provizorinės sostinės modernėjimą, tačiau yra ir visos šalies progreso žymuo. „Dabar, kai jau užaugo nuo gimimo interneto ir momentinės nuotolinės komunikacijos lydima karta, o žmonių, prisimenančių kasdienybę net ir be laidinių telefonų, turbūt, belikę ganėtinai mažai, svarbu prisiminti, kad paštas ir telegrafas tuomet buvo pagrindinės tolimosios komunikacijos priemonės“, – atkreipė dėmesį dr. P. T. Laurinaitis.
Jis pabrėžė, kad telefonai anuomet dar tik skynėsi kelią ir daugiausiai buvo įstaigų, stambesnių verslų ar pasiturinčių miestiečių privilegija, todėl paštas ir telegrafas buvo esminiai dalykai, užtikrinę komunikaciją šalyje. „Kauno, kaip faktinio šalies centro, pašto įstaigos funkcionavimas buvo kertinis elementas – čia be milžiniškų pašto srautų paskirstymo turėjo būti valdomas ir visos sistemos veikimas“, – sakė urbanistikos tyrėjas dr. P. T. Laurinaitis.
Vienas svarbiausių objektų šalyje
Pasak dr. P. T. Laurinaičio, provizorinės sostinės titulas Kaunui atnešė ne tik galimybę sparčiai vystytis ir augti, bet ir kitą dalyką – ilgą laiką buvo vengiama statyti daugelį svarbiausių simbolinių valstybės pastatų. Todėl, kaip pažymėjo urbanistikos tyrėjas dr. P. T. Laurinaitis, Kaune yra nedaug monumentalaus pobūdžio pastatų – valstybingumo simbolių.
„Pašto rūmai – žymuo, atspindėjęs naują kryptį architektūroje ir brėkštančias modernias ketvirtojo dešimtmečio ambicijas. Savotiškas atskaitos taškas, nuo kurio faktiniu miesto ir šalies architektūros stiliumi tapo architektūra, persmelkta modernizmo eros bruožų“, – aiškino dr. P. T. Laurinaitis ir akcentavo, kad iš antrosios XX a. 4 deš. pusės turime tokius pastatus, kaip istoriniai Prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Vytauto Didžiojo muziejų kompleksas ar Kristaus prisikėlimo bazilika, tačiau būtent pašto pastatas yra bene geriausiai ano meto ambicijas tiek architektūroje, tiek šalies pažangoje įkūnijantis pastatas Kaune.
„Nesuklystume Kauno centrinio pašto pastatą įvardindami, kaip vieną svarbiausių 1918-1944 m. objektų visoje valstybėje. Jo svarba – simbolinė. Nuo 1918 m. patyrusi daugybę ekonominių ir geopolitinių negandų valstybė brendo ir, ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, infrastruktūros vystymui galėjo sau leisti naudoti moderniausias priemones, suteikdama tam ir atitinkamą reprezentacinį veidą“, – teigė dr. P. T. Laurinaitis.
Būtina išsaugoti vertingąsias savybes
Kultūros paveldo departamento atstovė L. Marcinkutė informavo, kad kultūros paminklui – Kauno centrinio pašto rūmams 2019 m. buvo parengtas ir patvirtintas individualus apsaugos reglamentas. Šiuo reglamentu nurodoma kaip saugoti, naudoti bei tvarkyti minėtą kultūros paveldo objektą.
Reglamente nurodoma, kad turi būti išsaugotos šios Kauno centrinio pašto rūmų vertingosios savybės: tūris, stogo forma, stogo dangos tipas, aukštų išplanavimas, autentiškos sienų angos, nišos, durų angos, fasadų architektūrinis sprendimas, fasadų architektūros tūrinės detalės, konstrukcijos, funkcinė/technologinė/inžinerinė įrangos, autentiškos langų ir durų konstrukcijos su furnitūra, patalpų architektūrinės detalės, vidaus dekoras, grindų dangos, interjeras.
„Pastate galimi tik minimalūs nevertingų elementų pakitimai, kurie nepažeistų vertingųjų savybių“, – akcentavo L. Marcinkutė.
Nesurengė atsisveikinimo
Urbanistikos tyrėjas dr. P. T. Laurinaitis pažymėjo, kad po 1990 m. atkurtas Lietuvos paštas nebuvo ta pati institucija, kuri egzistavo anuometinėje Respublikoje, kuomet įstaigos komunikacinė svarba lėmė kur kas didesnį jos vaidmenį valstybėje ir tampresnes sąsajas su ja. Be to, anot pašnekovo, sovietinės okupacijos metai nutraukė istorinį tęstinumą.
„Taigi, galbūt nereikia ir stebėtis, kad optimizacijos procesų pasekmėje paštą iš čia nuspręsta iškraustyti. Vis tik, nebuvo surengtos net uždarymo iškilmės – paskutinę savo veiklos dieną paštas čia veikė iki vidurdienio. Po pietų ant laiptų būriavosi daugybė miestiečių, nostalgiškai atėjusių parašyti ir išsiųsti paskutinio atviruko būtent ta proga – jiems beliko pažiūrėti į spyną. Natūralu, kad pastatų funkcijos laikui bėgant keičiasi – to bijoti nereikia. Vis tik tai, kad oficialiu lygmeniu iš anksto nebuvo paruošta pastato įveiklinimo strategija, jis nebuvo tiesiogiai perimtas valstybės ar savivaldybės, rodo trūkumus, instituciniu lygmeniu suvokiant pastato svarbą šaliai bei miestui“, – įsitikinęs dr. P. T. Laurinaitis.
Siūlo įrengti Architektūros centrą
Kauno centrinio pašto išsaugojimo iniciatyvinės grupės „Paštininkai“ narys architektas K. Vaikšnoras pasakojo, kad iniciatyvinė grupė rengė susitikimus, posėdžius, diskusijas, kūrybines dirbtuves ir parengė 3 galimus pašto įveiklinimo scenarijus, kurie visuomenei pristatyti 2019 m.
„Nutarta teikti pasiūlymą steigti Architektūros centrą, kuriame būtų muziejus, dirbtuvės, archyvai, nuomojami plotai menų atstovams ir pan. Pasiūlymai dėl centro steigimo ir veiklos yra išsiųsti LR Vyriausybei, Kultūros komitetui, LR Susisiekimo, Aplinkos ir Kultūros ministerijoms. Klausimas atviras ir svarbus, „Paštininkai” kviečia prisijungti kuo daugiau neabejingų žmonių prie grupės, ji atvira“, – ragino K. Vaikšnoras.
Dr. P. T. Laurinaitis svarstė, kad pašto pastatas galėtų tapti pagrindiniais miesto kultūriniais vartais, kur persikeltų municipalinės kultūrinės institucijos. Akcentuojant modernistinės architektūros svarbą, būtų galima čia įkurti nekonvencinį architektūros muziejų. „Pastato plotai yra didžiuliai – dalis rūmų tikrai galėtų būti nuomojama verslo reikmėms, taip padengiant jo išlaikymo išlaidas. Jeigu čia pavyks atsirasti architektūros muziejui, bus atiduota savotiška duoklė Kaunui, miestui, kur gimė visa modernioji šalies architektūrinė tradicija“, – mano dr. P. T. Laurinaitis.