Pastebėjo talentą
„Gimiau Anykščių rajone, kai man buvo penkeri metai su šeima persikraustėme gyventi į Vilnių. Ten pradėjau eiti į mokyklą, lankiau įvairius būrelius, pradedant dziudo treniruotėmis, baigiant mano paskutine stotele – menų studija „Terra Bella“, kuriai vadovavo Ieva Jackevičiūtė. Būtent ji ir pastebėjo mano talentą šokiams bei pasiūlė stoti į M. K. Čiurlionio menų mokyklą“, – pasakojo O. Nistirenko.
Šokiu keliu
Įstojo, ir nuo čia prasidėjo jos baleto kelias. Pašnekovė atvira, nors M. K. Čiurlionio menų mokykloje tikrai ne visada buvo lengva, bet ji yra dėkinga už praplėstas gyvenimo suvokimo ribas.
„Kai tau skauda ir atrodo nebegali, kai šoki daugiau nei aštuonias valandas per dieną, atsiveria kitokios žmogaus galimybės. Kai atrodo, kad nebegali ištverti nei fiziškai, nei emociškai, iš kažkur atsiranda nepaaiškinama jėga, kuri tave vis tiek stumia pirmyn“, – kalbėjo O. Nistirenko.
Palaikė šeima
Pašnekovė atvira, baletas – tokia specialybė, kurioje tenka susidurti su svorio, užsispyrimo, talento, konkurencijos klausimais.
„Mūsų klasėje nebuvo favoritų, tačiau kitose klasėse tai buvo galima pastebėti. Svorio klausimas mane lydėjo visą gyvenimą. Tai jo priaugdavau, tai numesdavau iki ribos, kai darydavosi silpna. Todėl turiu dėkoti šeimai, kuri mane palaikydavo ir neleisdavo nusiristi iki tokių baisių ligų kaip anoreksija ar bulimija slenksčio“, – prisipažino O. Nistirenko.
Turėjo pakvietimų
Nors pašnekovė labai norėjo šokti, bet ji anksti suvokė, kad savo šeimą svajoja kurti tikrai ne tokiu metu, kai jau baigiasi balerinos karjera, maždaug apie 35-uosius gyvenimo metus.
„Baigdama M. K. Čiurlionio menų mokyklą gavau pakvietimą šokti Lietuvos nacionalinaime operos ir baleto teatre, taip pat Kauno muzikiniame teatre ir ansamblyje „Lietuva“. Taip pat norėjau keliauti į užsienį, išbandyti modernųjį šokį, tačiau tėvai negalėjo materialiai padėti, teko suktis pačiai ir ateitį kurti Lietuvoje“, – atviravo O. Nistirenko.
Atrado save
Paklausta, ar baigusi baleto studijas ji nenorėjo įgyti, kaip daugelis pasakytų, žemiškesnę profesiją, iš kurios galėtų valgyti duoną iki pensijos, moteris juokiasi. Ji pripažįsta, kad bandymų stoti į ne meno specialybę buvo keletas, tačiau visi nesėkmingi, nes pasimokius tam tikrą laiko tarpą suprasdavo, kad tai tikrai skirta ne jai.
„Tačiau gyvenimas viską sudėlioja į lentynėles taip, kaip žmogui reikia. Štai šiuo metu esu antrame kurse Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje. Čia studijuoju ikimokyklinį ugdymą ir pradinio ugdymo pedagogiką. Turiu pasakyti, kad tai, ką mokausi, man labai patinka ir dabar jaučiu, kad tai – mano dalykas, mano specialybė“, – sakė O. Nistirenko.
Susipažino su kėdainiečiu
Gyvendama Vilniuje per bendrus draugus pašnekovė susipažino su būsimu vyru Baliu Nistirenko, tuo metu Vilniuje studijavusiu kėdainiečiu. Pora pradėjo draugauti, vėliau kartu apsigyveno. Vieną dieną jis pasiūlė merginai persikelti gyventi į Kėdainius.
„Iškart griežtai pasakiau „ne“. Ką aš ten veiksiu? Ką, kaip šokėja, galėsiu daryti Kėdainiuose? Tačiau meilė nugalėjo ir galiausiai sutikau keltis į vyro gimtąjį miestą“, – šypsosi O. Nistirenko.
Išvydo privalumų
Susiklosčius tam tikroms gyvenimo aplinkybėms pora atsikraustė į Kėdainius.
„Tada sakiau, kad truputį pagyvensim ir kelsimės vėl į didmiestį, bet, gimus pirmam vaikui, o vėliau ir antram, mažą miestą pradedi matyti kitomis akimis: kaip labai didelį pliusą, nes pradedi vertinti trumpus atstumus, gamtos grožį, galų gale kaimynų draugiškumą, nes kiekvienas tave pakalbins, kai tuo tarpu didmiestyje dažnai net kaimynų nepažįsti ir prasilenkdamas nepasisveikini“, – kalbėjo O. Nistirenko.
Išsprendžiama greit
Ar Kėdainiuose vilnietei netrūksta pramogų? Pašnekovė tikina, kad ne, nors ji pasigendanti aukšto lygio kultūrinių renginių, parodų.
„Niekada nebuvau naktinių klubų mėgėja, tai ir Kėdainiuose man jų netrūksta. Porą metų Vilniuje su vyru gyvenome Užupyje, todėl man trūksta didesnio meno, parodų pasirinkimo, ilgų pasivaikščiojimų siauromis didžiulio sostinės senamiesčio gatvelėmis. Bet šiais laikais tai lengvai išsprendžiama, nes iš Kėdainių greit gali pasiekti bet kurį šalies miestą,“ – sakė O. Nistirenko.
Nelengva pradžia
Šeštus metus Kėdainiuose gyvenanti pašnekovė išvydo ne tik nedidelio miesto privalumus, bet ir save atrado profesinėje srityje.
„Tiesą sakant, dirbti Kėdainiuose pradėjau ne iš karto, nes buvau vaiko priežiūros atostogose. Galiausiai savo CV nunešiau visoms rajono mokykloms, Kėdainių kultūros centrui. Žodžiu, visur, kur galėčiau dirbti su šokiais susijusį darbą. Labai palaikoma vyro ir nedrąsiai šokių meno pabandžiau mokyti vaikus“, – pasakojo O. Nistirenko.
Pradėjo mokyti
Pirmąja ir iki šiol esama moters darboviete tapo Lietuvos sporto universiteto Kėdainių „Aušros“ progimnazija, į kurią ją priėmė tuometinė vadovė Neringa Vaicekauskienė.
„Esu dėkinga buvusiai direktorei už pasitikėjimą mane priimti į darbą. Pradėjau vesti baleto pamokas. Šiuo metu mokau šiuolaikinio šokio, baleto ir tautinių šokių. Greit bus penkeri metai, kai dirbu šioje mokykloje. Taip pat dirbau ir kitose keliose ikimokyklinio ugdymo įstaigose, kur vedžiau baleto užsiėmimus“, – sakė O. Nistirenko.
Šoka ir berniukai
Šiuo metu ji dirba tik Kėdainių „Aušros“ progimnazijoje, nes dėl COVID-19 pandemijos ir karantino reikalavimų ikimokyklinio ugymo įstaigose būrelių vesti negalima. Pašnekovė šokti moko įvairaus amžiaus vaikus, ikimokyklinukai (3–6m.) pas ją lanko baleto pamokas.
„Pradinukus mokau baleto ir tautinio šokio, o penktokus–aštuntokus – šiuolaikinio ir tautinio šokio. Mano kaip mokytojos tikslas – sugriauti stereotipus, kad šokti gali tik mergaitės, todėl labai džiaugiuosi, kai į šokių pamokas ateina berniukai“, – teigė O. Nistirenko.
Įkvėpė studijoms
Keletą metų vaikus šokio meno mokanti pašnekovė suprato, kad jai prie širdies pedagoginis darbas.
„Man tikrai patinka dirbti su vaikais, todėl ir nusprendžiau gilinti teorines žinias, pasirinkusi platesnę specialybę – ikimokyklinį ugdymą ir pradinio ugdymo pedagogiką“, – O. Nistirenko.
Laisvalaikis šeimai
Visą nuo darbo likusį laiką jauna moteris skiria šeimai – vyrui Baliui ir trijų bei šešerių metų vaikams.
„Vyras dirba logistikos srityje. Mūsų vaikai lanko darželius, o vyresnėlis dar ir Muzikos mokyklą, kur mokosi groti būgnais. Kol vaikai maži, tol visas laisvalaikis skirtas šeimai“, – pasakojo O. Nistirenko.
Nistirenko šeima dažnai mėgsta būti gamtoje, kol nebuvo ribojimų, mėgo keliones automobiliu. Įvedus karantiną jų buvimą kartu praturtina įvairiausi stalo žaidimai.