Keitėsi išvaizda
Mintis įrengti šį funikulierių, tarpukariu dar vadintą virviniu tramvajumi, atsirado dėl poreikio sujungti sparčiai augančią viršutinę miesto dalį Žaliakalnį su apačioje nusidriekusiu miesto centru. Šiandien, 1931 m. duris atvėrusį ir jau tarsi Kauno miesto simboliu tapusį Žaliakalnio funikulierių, puikiai atpažįsta daugelis, tačiau prieš 90 metų jis atrodė kiek kitaip.
„Pirmiausia į Žaliakalnį kėlė vienas nedidukas, medinis, skarda dengtas vagonėlis su atviru galu. Pradžioje miesto valdžia galvojo, kad susidomėjimas funikulieriumi bus kur kas mažesnis. Kitas vagonas buvo prikrautas plytų, akmenų ir veikė kaip atsvara. Tačiau jau po mėnesio miesto valdžia suprato, kad reikalingas antras vagonas, jį įrengė per metus“, – pasakoja istorikas ir kolekcionierius Jonas Palys.
Kitaip atrodė ir apatinė funikulieriaus stotelė – anksčiau šiandien čia stovinčio namelio, kuriame galima laukti, nebuvo. Vienintelis pastatas stovėjo funikulieriaus viršuje. Namelis įrengtas tik 1935 metais.
„1937 metais dėl bėgių broko buvo daroma renovacija, tad tuo pačiu buvo pakeisti ir vagonai – įrengti didesni, tačiau kitokie nei dabar. Sovietmečiu pastatytos laukimo stoginės, paviljonai, o patys vagonėliai pakeisti darkart. Ypač skyrėsi jų vidus – vietoj medinių suolų tuomet čia buvo sudėtos viensėdės troleibuso „Škoda“ sėdynės su minkštąja dalimi. Jos buvo pakeistos 2003 metais, kai Žaliakalnio funikulierius buvo restauruotas paskutinįkart. Viską buvo bandyta atkurti pagal senus brėžinius, tačiau spalvingumas tik aprašytas – nėra jokių nuotraukų, tad kai kurie dalykai tėra nuspėjami“, – atskleidžia istorikas.
Keitėsi ir įmonės, kurios atliko funikulieriaus statybos ar rekonstrukcijos darbus. 1931 m. Žaliakalnio funikulieriaus statyba rūpinosi vokiečių įmonė. Tuo tarpu funikulierių rekonstruojant 1935–1937 m., jau didesni vagonai buvo gaminami Kaune, o naują važiuoklę įrengė šveicarai.
Nesitikėjo tokio susidomėjimo
Kalbėdamas apie funikulieriaus „vaidmenį“ kauniečių gyvenime, Jonas Palys atskleidžia, kad iš pradžių buvo planuota, jog funikulierius veiks tik ryte ir vakare, kai žmonės skuba į darbą bei iš jo. Tačiau keltuvo populiarumas buvo stulbinamas – nors, pasak J. Palio, tarpukariu Kaune gyveno ne daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, funikulieriumi per metus pasinaudodavo 2 milijonai keleivių.
„Tuo metu susisiekimas buvo labai primityvus, nebuvo išvystytas susisiekimas autobusais, todėl nuo Savanorių prospekto ar Parodos gatvės kalno žmonės leisdavosi ir kildavo tiesiog pėsčiomis. Automobilių taip pat buvo kur kas mažiau nei dabar, tad funikulierius reiškė komfortą. Jis savo populiarumo neprarado iki pat atsirandant troleibusams“, – apie tai, kaip kauniečiai vertino funikulierių, kalba pašnekovas.
Vis tik, kaip sako J. Palys, buvo imtasi ir priemonių, kad daugiau žmonių naudotųsi šia transporto priemone.
„Funikulieriumi užkilti kainavo 10 centų, nusileisti – dvigubai pigiau. Taip buvo nuspręsta pastebėjus, kad lipančių aukštyn yra kur kas daugiau nei besileidžiančių žemyn. Tad tam, kad padidintų besileidžiančių srautus, šio bilieto kainą sumažino iki 5 centų“, – priduria istorikas.
Tuometės sostinės klestėjimo metais į kalną buvo galima pakilti ir vėlai vakare, planuota įrengti dar daugiau keltuvų – pavyzdžiui, Vytauto kalne, kad kuo daugiau kauniečių galėtų pasiekti S. Dariaus ir S. Girėno stadioną. Vis tik, 1935 m. naująjį funikulierių nuspręsta atidaryti kitur – Aleksote.
Srautus skaičiavo bedarbiai
Jonas Palys, pasakodamas apie funikulieriaus statybas atskleidžia detalių, kurios šiandien greičiausiai pasirodytų gana keistos ir kurioziškos.
„Tam, kad būtų pamatuoti potencialūs būsimojo keltuvo keleivių srautai, 1930 metų vasarą buvo nusamdyti bedarbiai. Jie turėjo skaičiuoti žmones, lipančius laiptais aukštyn ir žemyn. Tuo metu tai buvo įprastas būdas ir tiesiant kelius – bedarbiai sėdėdavo ir skaičiuodavo pravažiuojančias automobilius“, – sako jis.
Šiandien vienas vagonėlis iš viso talpina 25 keleivius ir į Žaliakalnį kyla palengva – 1,4 metrų per sekundę greičiu. Kelionė trunka 1 minutę 40 sekundžių. Juo pakilę žmonės gali apsilankyti ir Jėzaus Kristaus Prisikėlimo bazilikoje – dar viename modernistinės architektūros šedevre. Nuo jos stogo atsiveria įstabi viso miesto panorama.
Tai – tik vienas iš projekto „Tarpukario architektūra“ objektų. Šis projektas kviečia leistis į kelionę laiku ir aplankyti įdomiausius tarpukario objektus Lietuvoje. Įvairius maršrutus ar idėjas, kur keliauti, rasite projekto puslapyje https://tarpukarioarchitektura.lt/ arba atsisiuntę mobiliąją programėlę (parsisiųsti galite iš „App Store“ ir „Google Play“). Keliaudami su telefonu rankose, objektus pažinsite interaktyviai – nuvykę į pasirinktą maršruto tašką, jame pamatysite, kaip vieta atrodė anksčiau. Taip pat galite parsisiųsti ir specialius žaidimus, kuriuos žaisdami „užtvirtinsite“ kelionių metu įgytas žinias – galėsite skaityti komiksus, atsakyti į klausimus apie žymius Lietuvos tarpukario pastatus ar nuspalvinti šį laikotarpį menančius miestus.