Lietuvos transporto saugos administracijos (LTSA), šiuo metu administruojančios švyturius, direktorius Genius Lukošius paneigė gandus, esą švyturių perdavimo savivaldybėms procesas užstrigo. Jo teigimu, jau pasiektas jo finalinis etapas - rengiami Vyriausybės nutarimo projektai.
Klaipėdos švyturys neliečiamas
Klaipėdos švyturys, kuriam šiemet rugsėjo 1 d. sukako 223 metai, seniausias ir pagrindinis Lietuvos švyturys, Klaipėdos miesto savivaldybei bent jau kol kas perduotas nebus. Juo ir toliau rūpinsis LTSA Jūrų departamentas.
„Klaipėdos švyturys ir istoriškai, ir architektūrine konstrukcija yra pats unikaliausias iš visų Lietuvos švyturių. Kitas dalykas - prie šio švyturio ir jo viduje yra sumontuota labai daug navigacinės įrangos. Jo viršuje yra ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos, ir pasieniečių įranga. Navigacinės įrangos atžvilgiu šitas švyturys yra sudėtingiausias. Todėl šiandien mes dar nesvarstome jo perdavimo Klaipėdos savivaldybei klausimo. O ateityje žiūrėsime“, - sakė LTSA direktoriaus pavaduotojas Justas Rašomavičius.
Taigi, Neringos savivaldybei perduodami Nidos ir Juodkrantės, o Palangai - Šventosios švyturiai. Beje, toliausiai jūroje matoma būtent Nidos švyturio šviesa - už 22 jūrmylių (apie 40 km), o Klaipėdos - už 18 jūrmylių.
Švyturių technikų nebėra
Dar ne taip seniai švyturiuose dirbo po 4 technikus, kurie pasikeisdami budėdavo ištisą parą. Jų jau nebėra keleri metai, švyturiai dabar veikia autonominiu režimu. Pajūrio švyturiai nuotoliniais pultais yra valdomi iš Jūrų departamento Klaipėdoje.
„Pasaulis modernėja, švyturiai autonominiu režimu dirba jau senokai. Jų prižiūrėti, saugoti nebereikia, tai atlieka saugos tarnybos. Savaime suprantama, kad švyturiai nuolatos yra saugomi, nes jie gana svarbūs objektai - atsisakyta tik fizinės saugos, kadangi technologijos leidžia kitaip užtikrinti jų saugą„, - sakė J. Rašomavičius.
Perduodami tik pastatai
LTSA atstovai paneigė visuomenėje sklandančius gandus, esą švyturiai Lietuvoje bus naikinami, „prichvatizuojami“, kad jie nebeatliks savo pagrindinės navigacinės funkcijos.
Komentuodamas sprendimą perduoti švyturius savivaldybėms LTSA direktoriaus pavaduotojas sakė, kad šioje srityje Lietuva dviračio neišranda, kad panašiu keliu nuėjo ir kitos šalys, kai kuriose jų švyturiai netgi parduodami.
„Mes švyturius atiduodame todėl, kad norime juos atverti visuomenei. Jiems esant LTSA nuosavybe, turizmo funkcija negali būti vykdoma. Manome, kad savivaldybės geriausiai žino, kaip galima tokius unikalius statinius panaudoti turistų traukos tikslams“, - sakė J. Rašomavičius.
Jo teigimu, prieš porą savaičių Vyriausybė priėmė sprendimą švyturius kaip turtą perduoti savivaldybėms. Tačiau joms perduodami tik statiniai, o visa švyturių navigacinė įranga ir toliau lieka LTSA žinioje, nes reikia užtikrinti veikimą. J. Rašomavičius patikino, kad LTSA tą funkciją vykdys ir navigacinė įranga bus tinkamai apsaugota nuo smalsių turistų.
Šiuo metu derinamos sutartys su savivaldybėmis dėl navigacinės įrangos naudojimo. „Kai tos sutartys bus suderintos, pasirašyti perdavimo aktai, tada atiduosime raktus“, - sakė LTSA direktoriaus pavaduotojas.
Paklaustas, o kada raktai bus atiduoti, J. Rašomavičius atsakė: „Jeigu greitai susitarsime su savivaldybėmis, tai jau savaičių reikalas. Prieš savaitę buvome susitikę su merais, kalbėjome apie tai, kad kitą pavasarį jie jau atvers švyturių duris.“
Neringos savivaldybės meras D. Jasaitis nustebo, kad jau 145-osios Nidos švyturio metinės, nes ką tik buvo gražiai minimos 140-osios.
„Mes labai siekėme, kad švyturys būtų atvertas. Dažnai turistai, miesto svečiai klausdavo, ar nebūtų galima užlipti į švyturį. Tai susiję su tam tikra romantika. Ilgai Seimo stalčiuose gulėjo parengtas įstatymo, leidžiančio valstybės įmonei atverti švyturius visuomenei, projektas. Tas įstatymas taip ir neišvydo dienos šviesos. Bet pagaliau nuspręsta perduoti švyturį mums, dabar turėsime parodyti savo sugebėjimus. Ketiname Nidos švyturį atverti lankytojams. Iš verslininkų jau gavome įvairių pasiūlymų. Manau, jis taps populiariu lankomu objektu“, - sakė jis.
Anot mero, jeigu ne Šventosios švyturys, Neringa jau būtų perėmusi Nidos ir Juodkrantės švyturius.
„Mums bus perduoti valdyti patikėjimo teise Nidos švyturio priklausiniai, kuriuose planuojame įrengti labai gražų muziejų, pasakojantį visą mūsų švyturio istoriją. Ketiname nuo buvusio švyturio prižiūrėtojo namo iki paties švyturio įrengti senųjų Nidos žibintų alėją. Joje bus visi žibintai, kurie buvo statomi Nidoje, su aprašymais, kokie jie, kada buvo padaryti ir kt. Mums labai pasisekė, turime vieną entuziastą, kuris kolekcionuoja tokius žibintus“, - sakė Neringos meras.
Ant Neringos savivaldybės pečių guls dviejų švyturių išlaikymo išlaidos. Ji tikisi, kad Nidos švyturio lankomumas atpirks tas išlaidas.
„Dabar mums reikia suderinti sutartis su institucija, kuri pasilieka švyturiuose veikiančią navigacijos įrangą. Reikia sutarti, kaip ji bus apsaugota nuo lankytojų, kai uždaras švyturys taps atviras. Kausimų dar yra nemažai. Neseniai lipau iki viršaus su švyturininkais, jie viską aprodė, yra apie ką pamąstyti“, - teigė Neringos meras.
Pasak jo, dėl Juodkrantės švyturio dar didelių planų neturima. Jis kur kas paprastesnis. „Galbūt galima vieną ar dvi jo pakopas atverti, nes visa įranga yra tik viršuje. Tie, kuriems tai įdomu, galės palipti ir pasižiūrėti be bilieto“, - sakė D. Jasaitis.
„Švyturys parodė - ateina kita epocha“
Doc. dr. Nijolė STRAKAUSKAITĖ, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja:
1871 m. Nidos švyturiui buvo paskirtas sklypas, 1873 m. jau vyko statybos darbai, tų metų rugpjūčio 30 d. buvo paklotas švyturio pamatas. Maždaug į trijų metrų gylį buvo įleisti didžiuliai tašytų akmenų blokai. 1874 metų spalio 24 d. švyturys pradėjo veikti.
Daug dešimtmečių apie švyturį kalbama buvo mažai. Kai Neringos savivaldybė parengė viso Urbo kalno sutvarkymo projektą, išryškėjo ir švyturys. Paradoksalu, kad tais pačiais 2016 metais kilo idėja pakeisti švyturio spindulį, nes visuose švyturiuose buvo modernizuojama įranga. Rūpėjo technikos pažanga, o ne įdomus paveldas.
Šitas švyturys Nidai duoda labai daug žavesio. Prisimenu, kai dar mokiausi vidurinėje mokykloje, esant rūkui jo nesimatydavo, būdavo tik garsinis signalas - tai irgi žavėjo. Tačiau šiandien surasti kelią į švyturį nėra taip paprasta, nors seni akmeniniai laiptai, kad ir ne per geriausios būklės, bet yra išlikę. Tie laiptai gana svarbūs. Nereikia pamiršti, kad didžiulis įrenginys buvo statomas ant pliko kalno. Tuo metu tai buvo inžinerinis iššūkis. Buvo nutiestas laikinas takas, kad būtų galima į viršų užgabenti medžiagas. Kalnas pradėtas apželdinti tik švyturio statymo metu.
Tai dabar švyturys stovi miške, o anksčiau buvo kitoks vaizdas. Iš marių pusės jis buvo labai gerai matomas. Nidos kaimeliui tai buvo visiškai naujas akcentas, visiškai kitas architektūrinis fasonas - raudonų plytų pastatai. Jis parodė, kad ateina kita epocha - civilizacija. Ir miegantis kaimelis turėjo pabusti.
Dabar, manau, viskas į gerą pusę - Nidos švyturys perduodamas Savivaldybei, būtų gerai, kad būtų grąžintas ir jo spindulys.
Švyturiai atlieka navigacinę funkciją
Eduardas RINGIS, Klaipėdos uosto kapitono pavaduotojas:
Kaip jūrininkas galiu pasakyti, kad švyturiai toli gražu nėra tik simboliai, jie ir šiandien atlieka navigacinę funkciją. Neatsitiktinai iki šiol visi pasaulio švyturiai su išsamiomis charakteristikomis yra pažymėti tarptautiniuose jūrlapiuose. Nors šios dienos laivyba paremta moderniosiomis technologijomis, laivavedžiams laivus valdyti padeda palydovinės sistemos, švyturiai išlieka gana patikimas navigacinis ženklas, padedantis laivavedžiams orientuotis. Būtent tokią funkciją atlieka ir Klaipėdos švyturys, kuris yra Klaipėdos uosto įplaukos vedlinės sistemos dalis.
Įtrauktas į vertybių registrą
Nuo 2017 metų Nidos švyturio kompleksas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Jį sudaro 6 statiniai: švyturio bokštas (1953 m.), žibalo saugojimo rūsys (XIX a. II pusė), švyturio prižiūrėtojo namas (1873 m.), arklidės (XIX a. II pusė), administracijos pastatas (1952 m.), kuro sandėlis (1952 m.). 1944 m. Nidos švyturį susprogdino besitraukiantys vokiečiai. 1945 m. jis buvo atstatytas, o 1953 m. perstatytas.