„Visais laikais Smiltyne buvo labai rūpinamasi. Vienu metu ji netgi buvo perduota uostui, kuris XX a. pradžioje darė čia didžiules investicijas. Visame pasaulyje tokie kampeliai puoselėjami. Tai ne tik Lietuvos turtas, tai UNESCO saugomas objektas. Šiais laikais Smiltyne rūpinasi atskiros žinybos ir jos, ko gero, nesusikalba viena su kita, nes tai, kas planuojama, vis dėlto nėra padaroma, – kalbėjo Smiltynės bendruomenės seniūnaitė Inga Dailidienė. – Nemanau, kad kurorto statusas – vien kalbos. Kelis kartus buvome susitikę su Savivaldybės atstovais ir aptarėme tai. Šiuo metu aiškinamasi, ar apskritai Smiltynė turi galimybę gauti tokį statusą.“
Ar nepakenks Smiltynei tai, kad nebelikus paplūdimių Melnragėje dėl išorinio uosto galbūt daug daugiau miestiečių plūstelės į ją?
„Juk yra ir Giruliai, ir Karklė. Gražiausias Klaipėdoje Smiltynės paplūdimys neužima visos pajūrio juostos. Smiltynėje yra ir laukinių paplūdimių, pavyzdžiui, prie Naujosios perkėlos. Nemanau, kad reikėtų baimintis didelio antplūdžio. Smiltynė turėtų būti ta vieta, į kurią žmonės plauktų pasivaikščioti, o ne tik į paplūdimį“, – mano Lietuvos jūrų muziejaus direktorė Olga Žalienė.
„Smiltynės paplūdimiai didžiuliai, iki pat Juodkrantės, taigi ji tikrai gali priimti gerokai daugiau žmonių negu iki šiol. Mes tikrai nepasieksime Palangos varianto. Nereikėtų baimintis, kad nelikus Melnragės čia plūstelės daug žmonių“, – sako KNNP direkcijos vadovė Aušra Feser.
Smiltynės gyventojų lūkesčiai
Paklausta, kokie Smiltynės gyventojų lūkesčiai, seniūnaitė I. Dailidienė sakė, kad itin didelių pageidavimų gyventojai neturi.
„Nemanau, kad mums kurorto statusas būtų panacėja ar blogybė. Gyventojai tikisi, kad Smiltynei tapus kurortu bus garantuojamas kėlimasis keltais, išspręstas apšvietimo klausimas, sutvarkyti takai, viešieji tualetai, kad nereikėtų žvejams lėkti į pakrūmes. Miestas privalės rūpintis aplinkos tvarkymu. Dabar tenka tvarkytis patiems. Neretai turistai nustemba: „Ir čia gyvena žmonės?“ Aš tai priimu kaip komplimentą. Manau, nepaisant visko, mes gerai tvarkomės. Visų gyventojų vardu kalbėti, žinoma, negaliu – kai kurie visiškai nesidžiaugia kurorto statusu, nes tuojau pat įsivaizduoja Palangą. Bet aš esu mačiusi pasaulyje visiškai kitokių kurortų – ramių, kuklių.“
Pasak I. Dailidienės, ir Smiltynės gyventojams nerimą kelia iš uosto sklindantis triukšmas ir tarša, kuriuos atneša vėjai.
„Nuo uosto mes niekur nepabėgsime. Jis svarbus visai Lietuvai. Smiltynei pasisekė, kad vakarų vėjas viską nuneša į Klaipėdos pusę, todėl joje oras yra itin švarus“, – mano KNNP direkcijos direktorė A. Feser.
Kodėl rudenį Smiltynė nelankoma?
Smiltynėje yra du viešbučiai, jachtklubas, didžiulis sporto kompleksas, Lietuvos jūrų muziejus. Ji turi apie 200 gyventojų, nors realiai gyvena gal tik koks 100. Jaunimas išvažiavęs mokytis, nemažai senimo gyvena mieste, nes reikia garantijos patekti pas gydytoją, jiems sunku ką nors iš parduotuvės parsinešti. Vasarą, be abejo, žmonių kur kas daugiau, pas gyventojus privažiuoja svečių. Būna visiškai apgyvendintas ir jachtklubo viešbutis, ir viešbutis „Palva“.
Tam tikrą pagyvėjimą Smiltynės gyvenime įnešė atsinaujinęs jachtklubas. Į jį jau daugiau miestelėnų ateina pavakaroti, pasigrožėti laiveliais, nes prie jo yra įrengta graži poilsio zona.
Smiltynės gyventojai nori kaip nors pažymėti prezidento Antano Smetonos ąžuolą, kuris buvo pasodintas 1934 metais ir yra visai netoli Senosios perkėlos.
„Smiltynėje labai gražu ir rudenį, kai krenta įvairių spalvų lapai, vaizdas nuostabus. Kaip manote, kodėl klaipėdiečiai neatvyksta čia pasivaikščioti? Todėl, kad žmogus nėra įpratęs vaikščioti tamsoje – bijo, jam nejauku. Einant nuo kelto iki pajūrio nieko nematyti, nėra nė vienos švieselės. Kad ir kaip būtų, gyvename XXI amžiuje, turėtų būti nors minimalus apšvietimas, nors minimali infrastruktūra.
Žinoma, tam įtakos turi ir tai, kad paskutinis keltas šiuo metu yra 21 val. Reikia paėjėti tam tikrą atstumą ir iki kelto, ir nuo kelto. Žmonėms su vaikais, pagyvenusiems galbūt tai sunkoka. Be to, ir infrastruktūra nėra taip išvystyta, kad būtų galima priimti žmones. Neapsimoka dirbti nei „Smiltynės perkėlai“, nei barams ar kavinėms, jeigu per dieną ateina vienas kitas žmogus. Beje, miesto centre nėra jokios nuorodos į Smiltynę“, – kalbėjo I. Dailidienė.
Parkas – priešas ar draugas?
Smiltynės seniūnaitės manymu, neteisinga sakyti, kad Smiltynę reikėtų išbraukti iš KNNP teritorijos. Šiuo požiūriu reikalingas tik teisinis sureguliavimas. UNESCO saugo ir urbanistines teritorijas, ne tik gamtines. Kuršių nerijoje yra 7 gyvenvietės, bet jų statusas, pasak I. Dailidienės, nėra iki galo nustatytas. Jose turėtų būti leidžiama tam tikra veikla, kad bent jau būtų išsaugota autentika.
„Pažiūrėkite į kurhauzą, mūsų skaudulį. Jo ir stogas, ir jis visas iš vidaus griūva. Labai gaila, dabar jau reikalingos didelės investicijos norint restauruoti, tad netikiu, kad kas nors to imsis. Bent jau kol kas jokio bruzdesio apie jį nematau“, – apgailestavo seniūnaitė.
Didžiausio traukos centro Smiltynėje Lietuvos jūrų muziejaus direktorė O. Žalienė mano, kad reikėtų ieškoti Smiltynės priklausomybės KNNP privalumų ir juos išnaudoti kartu bandant įteisinti kurortinės teritorijos statusą.
„Seniai laikas apsispręsti, ką mes Smiltynėje norime matyti – ar vien tik rekreacinę zoną, ar rekreacinę ir pažintinę, ar aktyvaus poilsio zoną“, – sako O. Žalienė.
Smiltynės gėda – tualetai
Lietuvos jūrų muziejaus direktorė O. Žalienė nemano, kad Smiltynė nustojo būti Klaipėdos podukra. Pasak jos, iš esmės niekas nepasikeitė, ir miestas turi dar labai daug ką padaryti, kad Smiltynė galėtų tapti kurortine teritorija.
Tie senoviniai tualetai tiek prie paplūdimių, tiek prie kelto Senojoje perkėloje – Smiltynės gėda.
„Vasarą visokie kvapai, tas architektūrinis „stebuklas“ nedaro garbės miestui. Turėtų būti kokie nors judesio ženklai, juk kai ką galima padaryti ir be grandiozinių projektų, – kalbėjo O. Žalienė. – Būtina sutvarkyti kelių, pėsčiųjų ir dviračių takų infrastruktūrą, įrengti vietas aktyviam poilsiui.“
Užsiminus apie problemų sprendimą viskas kažkaip apsivelia. Jeigu pradedama kalbėti apie kelių, šaligatvių sutvarkymą, viskas atsiremia į krantinės sutvarkymą.
„Be to negalima kito daryti. Nuotekų sistema užsikimšusi, dėl to prie Senosios perkėlos Smiltynės pusėje dažnai telkšo didžiulė bala, išlipęs iš kelto turi ją apeiti. Negi negalima sutvarkyti tokių paprastų dalykų?“ – stebisi O. Žalienė.
Didelės problemos dėl to, kad reikia keltis keltu, Jūrų muziejaus direktorė neįžvelgia.
„Manau, ir gyventojai, ir tie, kurie dirba Smiltynėje, prisitaiko prie kelto, kuris šiais laikais dirba lanksčiau, grafiko. Gyvenant čia tai yra neišvengiamybė, rutinos dalis negalvojant, kad tai yra blogai. Be abejo, rudenį ir žiemą jam ekonominiu požiūriu neapsimoka plaukti, kartais būna net poros valandų tarpai tarp keltų reisų. Bet galbūt galima rasti kokį nors variantą į tai įtraukiant mažesnius laivelius. Manau, neturėtų būti siejami Smiltynės tvarkymas ir kurorto statusas. Planuoti ir tvarkyti Smiltynę reikia jau dabar“, – teigė muziejaus direktorė.
„Tai turėtų būti gamtinis kurortas“
Aušra Feser, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė:
Manau, kad didelių pokyčių Smiltynėje neturėtų būti. Ji turėtų likti gamtinis kurortas, kuriame gamta yra prioritetas. Susirinkimo UNESCO sekretoriate metu mums siūlyta spręsti problemas diskutuojant su Aplinkos ir Kultūros ministerijomis ir jokiu būdu tokio žingsnio, kaip Smiltynės išbraukimas iš parko teritorijos, nedaryti. Man atrodo, kad tuo viskas ir baigėsi.
Klaipėdai tiesiog būtina išnaudoti Smiltynės kaip kurorto, sąsajos tarp gamtos ir miesto, potencialą. Žmonėms nuobodu vien gamta ir pliažai, jie nori ir miesto kultūros. Šioje srityje matau dar labai daug neišnaudotų galimybių. Kurorte žmonės turi jaustis saugiai - žinoti, kad yra švaru, galima maudytis, tinkamas oras. Reikėtų spręsti vandentiekio klausimus. Kiek man žinoma, Savivaldybė yra numačiusi kitais metais investuoti į Smiltynę ir ji pamažu taps tikru kurortu.
Būtent nacionalinio parko statusas suteikia pakankamą apsaugą, kad Smiltynė liktų tokia, kokia yra. Bet joje tikrai daug ką galima padaryti patraukliau poilsiautojams. Labai džiugu, kad atsirado iniciatyva atstatyti prieš karą ant kopos stovėjusį puikų restorano „Strandhalle“ pastatą. Netrukus jau bus vykdomi archeologiniai tyrimai. Jau gautas leidimas atstatyti kurhauzą, beliko tik pinigų klausimas. Neseniai kreipiausi į Savivaldybę dėl legendinės „Sandkrugo“ smuklės ant kalno prie Senosios perkėlos, pastatytos 1525 metais, atstatymo, nes netrukus švęsime jos 500 metų jubiliejų. Savivaldybės rekreaciniuose miškuose galėtų atsirasti miško parkas. Pozityvūs pokyčiai Smiltynėje jaučiami. Mes patys projektuojame gamtos mokyklą, du pastatus sutvarkysime, tuo, manau, labai prisidėsime prie gyvybės atgaivinimo Smiltynėje.
„Darome visus numatytus veiksmus“
Saulius Budinas, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius:
Matydamas įvairių institucijų reakciją dėl galimo Smiltynės išbraukimo iš Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos (tam nepritarė Aplinkos ministerija, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos Vykdomasis komitetas, Valstybės saugomų teritorijų tarnyba. – aut. past.) manau, kad tai pasiekti bus gana sunku. Klaipėda tikrai nenori atsisakyti UNESCO saugomos teritorijos. Visus reglamentus ir reikalavimus, kurie skirti šiai teritorijai, ji vykdė ir vykdys. Šiuo atveju kalbame apie prižiūrinčiąją instituciją, apie KNNP. Tai sprendžiančioji institucija, jos balsas yra ne patariamasis, o sprendžiamasis. Ir tai nėra geras reiškinys.
Naujojoje perkėloje nuo jos iki pat Klaipėdos-Nidos kelio buvo rekonstruojama gatvė. Toje vietoje, kur ji eina per kalną, parko direkcija nederino mums kelio apšvietimo projekto motyvuodama tuo, kad šviestuvai nedera prie kraštovaizdžio. Todėl apšvietėme tik aikštelę prie kelto, o per kalną einantis kelias, šaligatvis ir dviračių takas liko neapšviesti. Ir dėl tualetų turime problemų. Mums nederino tokių, kokius mes siūlėme.
To, ką planavome padaryti Smiltynėje per 2018 metus, negalėjome dėl teisinių dalykų, dėl biurokratinių trukdymų. Šiuo metu jau esame pateikę siūlymus dėl miškų schemos Smiltynėje pakeitimo, kad galėtume bent kitais metais pradėti kažką daryti kalbant apie infrastruktūrą. Šiuo metu įgyvendiname miesto Tarybos sprendimą ir darome visus numatytus veiksmus siekdami Smiltynei kurorto statuso. Jeigu viskas vyks tvarkingai, tikimės per kitus metus to pasiekti.
Smiltynė, manau, turėtų likti tokia savita, kokia yra, bet turėti visą infrastruktūrą, kuri būtina žmonėms. Jos kaip Turkijos ar Italijos kokios nors teritorijos neįsivaizduoju. Kitokių nei Smiltynė pasaulyje kurortų yra daug, o mes esame unikalūs.