Pradžia buvo sunki
Po Nepriklausomybės atkūrimo vėl atkurtos labdaros valgyklos pradžia buvo sunki: broliai su entuziazmu, prašydami materialinės paramos, ištiesę rankas apėjo visas rajono įstaigas ir organizacijas, važinėjo po kaimus ir prašė žmonių, kad šie paaukotų maisto produktų labdaros valgyklai. O tėvas Leopoldas tuo metu Vokietijoje parūpino virtuvės įrangą.
Nuo pat įkūrimo dienos labdaros valgyklos lankytojais tapo žmonės, kuriems sunku adaptuotis šiuolaikinėje visuomenėje: pažeisti alkoholio, narkotikų, nedarbo, sunkios ligos bei asmenys, grįžę iš įkalinimo įstaigų.
Tačiau čia maitinasi ir daugiavaikės šeimos, kurios maistą nešasi į namus. Ir kasmet valgyklos lankytojų skaičius auga. Tarp valgytojų, atsirado nauja atskirties grupė – benamiai, kuriems reikalinga ypatinga pagalba. Atsižvelgiant į tai, kad pastarieji neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, yra praradę savo orumą ir siekia išgyventi gaunant tik lėkštę sriubos, į juos yra žvelgiama su ypatingu rūpesčiu.
Ištesėjo buvusiai varguolių globėjai duotą pažadą
Šiandien labdaros valgykloje „Rūpestėliai“ dirba dvi pasiaukojančios senjorės – aštuoniasdešimtmetė Vita Petrauskaitė su savanore padėjėja, 60-ies metų Danute Mikulskiene, aukojančios savo laiką ir širdis Kretingos varguoliams.
Vita valgykloje dirba šeštus metus, o Danutė – dvidešimt šeštus.
Danutė atsimena, kaip į darbą atėjusi ir Vita: „Tądien tarkavome ir raugėm burokus. Daug daug burokų! Oi, kaip darbavomės ir plušėjome.“
Beje, Vita į valgyklą atėjo ypatingai – tęsėdama prieš mirtį duotą pažadą Apolonijai Bernotienei, ilgametei valgyklos šeimininkei, čia išdirbusioje iki 92-ejų metų.
Danutė irgi atsimena tą atvejį: „Vita juk buvo slaugytoja. Atėjo slaugyti Apolonijos, kai ji jau buvo silpna. Tuomet Apolonijai buvo maždaug devyniasdešimt dveji, buvo susilaužiusi koją, nebepajėgė viena išvirti milžiniško katilo sriubos, o gydytojai jai davė mažai laiko. Vita savo nuoširdžiu rūpinimusi, dėdama dideles pastangas ir suteikdama nuoširdžią pagalbą, išslaugė Apoloniją dar dvejus metus. Nors Vita tik laikinai pavaduodavo Apoloniją, kol ši sirgo, bet štai – mudvi po šiai dienai čia.“
Vita papasakoja, kaip davusi tą lemtingąjį pažadą. „Apolonija jau atsigulė į ligoninę, buvo susilaužiusi koją. Tai įvyko visai prieš mirtį. Paprašė išpildyti jos prašymą – nepalikti valgyklos, o aš ir pažadėjau. Tada nelabai ir supratau. Maniau, kad Apolonija dar pasveiks… Nemaniau, kad tą dieną ir numirs… Pamenu, dar čia stovėjo kunigas, – mosteli ranka, nurodydama vietą. – Ir aš kunigui visa tai išsakiau. Pasisakiau, kad kaip ir nenoriu priimti to, kad nesitikėjau… O kunigas manęs paklausė, o kaip gi, negi tu netikėjai, kad ji jau išeis?“
Ir moteris sukrečiantį pasakojima tęsia toliau: „Tai buvo paskutinis mirštančiosios noras, jau negalėjau atsakyti“. Ir toliau jau kalba džiaugsmingiau: „Jei būtų nekokie vadovai, gal ir išeitume mudvi, bet kad mūsų vadovė Akvilė Virbalienė tokia nuostabi, tokia gera. Ir kunigai, visi broliai puikūs, kad dabar čia tiesiog rojus. Tad vis dar esame.“
Viso pokalbio metu aštuoniasdešimtmetė Vita kalba su plačia nuoširdžia šypsena veide, tik retsykiais šmėsteli rimtumas akyse.
Kasdien – po 50 porcijų
Darbo dienomis moterys pagamina apie penkiasdešimt porcijų ir sukrauna nešulius maisto namo. Moterys keliasi kiekvieną rytą labai anksti. Šeštą valandą ryto jau būna virtuvėje. „Ateinam šeštą, atsigeriam kavos ir kimbam į darbus. O jau pusę dešimtos ateina pirmieji valgytojai“, – sako Vita.
Danutė valgyklą pažįsta labai gerai, nes kadaise besikeičiant santvarkoms ir pačiai valgykla buvo tapusi parama. Būtent taip kretingiškė ir įsidarbinusi per seserį, kuri pažinojusi Apoloniją. Abi jaunystėje dirbusios fabrike „Laisvė“.
„Dirbau ir siuvykloje, ir kulinarijoje, įvairiose srityse, bet kai įmonės viena po kitos bankrutavo, galiausiai aš, neturėdama nei darbo, nei pajamų, pati atėjau į valgyklą. Vėliau ėmiau padėti, buvau Apolonijos padėjėja“, – atvirai pasakoja moteris.
Moterys sako, kad ankščiau, kai varguoliai būdavo maitinami pačioje valgykloje, prieš pora metų čia tesusirinkdavo koks 10-15 žmonių. „O dabar tiek žmonių, kad salėje jau net netilptų, – viena kitai pritardamos kalba. – Dėl karantino maistą atiduodam pro langelį, o valgantieji ryšulėlius išsineša.”
Dabar valgykla išgyvena tik iš rėmėjų. Pasak Vitos, daugiausia prisideda maisto bankas ir pavieniai ūkininkai, tačiau maistą vis tiek tenka taupyti.
Danutė priduria: „Aš nežinau, iš kur tiek jėgų ir kodėl ana taip daro – viską su tokia meile, kiek įdeda pastangų.”
Bekalbėdamos moterys papasakoja, kaip taupiai joms tenka dirbti: “Kai gauname mėsos, ją sunormuojame, nes produktų gauname ne kiekvieną dieną, tad turime pasilikti atsargai.“
Vita parodo į ant stalviršio gulinčius tuziną svogūnų: ,,Šį kartą gavome tik tiek, tad negaliu visų sudėti, nes kitą kartą jau neturėčiau, todėl naudojame taupiai.“
Neužmušamos!
Užklausus gerųjų virėjų, kiek daugiausia yra tekę suruošti porcijų, jos paaiškina, kad būtent per karantiną padaugėjo žmonių.
„Oi, kaip buvo sunku. Pernai net išvežiojome maistą į namus. Mes gaminome, o trys savanoriai išvežiodavo. Tekdavo pagaminti apie devyniasdešimt porcijų! Per pirmąjį karantiną ir pačios bijojome, ir vienuolyne sirgo broliai. Mes niekur neidavome, saugojomės, tik gaminome maistą ir viską be perstojo šveisdavome ir vėdindavome. Mus ateidavo tikrinti. Patikrina, o mudvi sveikos. Tuomet atėjo antroji banga. Tuo laikotarpiu, nors ir saugojomės, pas mus į virtuvę net sergantys darbuotojai buvo įėję ir su mumis kalbėjosi, bet štai mus patikrino ir vėl – mes sveikos, – juokiasi Vita ir Danutė. – Na, mes neužmušamos!“
Šiai dienai Vita su Danute prasitaria, kad jau viskas nurimę, visi persirgę, o jos pačios ramiai laukiančios skiepų. Vita priduria: „Mūsų visi valgytojai sveiki. Kaip ėjo valgyti, taip ir ateina.“
Danutė priduria: „Mat, jei tik susirgtų mūsų valgytojai, jau su temperatūromis neaeitų ir iki valgyklos, neturėtų jėgų. Per tiek metų, kiek dirbu, jau praktiškai visi yra pasikeitę, nes mes jau pažįstame kiekvieną ateinantį. Jei neateina, vėliau išgirstame, kad turbūt jau numirė. Bet netrukus ateina kiti.“
Jau ateina tik tie, kam reikia
Moterys atvirauja, kad dauguma nesupranta, jog tai labdara ir priima tai kaip įprastą dalyką, bet pasitaiko ir labai dėkingų žmonių. Čia vėl paaiškina šešiasdešimtmetė Danutė: „Vienas vyriškis ateina pas mane ir vis klausia, kaip tai Vitai reiktų atsidėkoti, ar kokių saldainių, ar gėlių atnešti. Bet kur jis, žmogus, tegaunąs 140 eurų invalidumą. O visa šeima ir giminės išmirę, nėra kas padėtų. Tad kaip žmogui išgyventi? Tikrai sudėtinga. Ankščiau dar čia ateidavo ir užklysdavo tie, kurie vis dėl to gali pragyventi, bet dabar, nors žmonių padaugėjo, jaučiame, kad ateina tikrai tie, kuriems reikia.“
Vita ir pati atneša produktų į „Rūpestėlių“ virtuvę.
Pasak Danutės, Vita gamina patį skaniausią kisielių, kurio laukdami net kai kurie stoviniuoja tarpduryje, nes žino, jog Vita pavaišins. O pati Vita kuklinasi: „Aš gyvenu sodyboje, ten turiu juodą serbentą, raudoną serbentą ir geltoną serbentą. Man pačiai uogų per daug, tad jas verdu, darau uogienes, vakumuoju visaip ir iš prikrauto rūsio jau atnešu čia.“
Paaukoti labdaros valgyklai „Rūpestėliai“ galima čia:
Gavėjas: Kretingos Apreiškimo vienuolynas.
Sąsk. nr.: LT044010041800032317, Luminor bankas
Paskirtis: „Auka maisto išvežiojimui“ arba „Auka maistui“.