Diana yra ne tik du kartus pripažinta geriausia metų trenerė, bet ir LKKF prezidiumo narė, Lietuvos rinktinės trenerė, pasaulio ir Europos čempionė. Tačiau, ko gero, aukščiausiu pasiekimu jos karjeroje galima įvardyti neseniai apgintą 5 DAN.
Diana – vienintelė moteris Lietuvoje, pasiekusi tokį aukštą meistriškumo lygį karatė kiokušin kelyje, į kurią kreipiamasi Shin-chan. „Skamba vyriškai, bet teks priprasti. Kai išgirstu šį kreipinį, jaučiuosi beveik kaip Si Fu meistras iš vaikų mėgstamo filmuko „Kung Fu panda“. Galiu lėtai, iškilmingai atsisėsti“, – juokauja karatė meistrė.
Pokalbio su Diana sutarėme susitikti klubo „Okinava“ treniruočių salėje. Nors įėjimo į klubą durys, regis, turėtų atsiverti savaime, tačiau prie jų prisiartinus, jos – nė krust. Skambinu Dianai ir guodžiuosi, kad durys nereaguoja ir neatsiveria.
„Jūs tiesiog nenorite, kad jos atsidarytų“, – ramiai atsako Diana ir netrukus nusileidusi laiptais atveria duris... rankomis. Pamačiusi klausiamą žvilgsnį, paaiškina: „Nenorime, kad čia landžiotų prašalaičiai, o mūsiškiai žino, kaip atidaryti. Čia jėgos nereikia, tik noro...“ Apie norėjimo magiją tituluotoji trenerė pokalbio metu prabils dar ne kartą.
Diana, ar galiu sakyti, kad kalbuosi su ištvermingiausia Lietuvos moterimi? Apie ką byloja 5 DAN turėjimas?
Manau, kad apie mano charakterį. Ne kartą esu girdėjusi sakant: „Kada jau ta Mačiūtė baigs karjerą ir nebesiautės.“ O mane tai dar labiau veža. Jei siautėji – vadinasi, dar esi gyvas.
Kalbant tiesiai šviesiai – aš kaifuoju nuo to, kokiame kelyje esu. Mano kredo – niekada nesustoti. Ir nebūtinai čia kalbama apie fizinius dalykus. Tiesiog bet kurioje srityje stengiuosi būti geresnė negu buvau vakar.
Mokate pasidžiaugti laimėjimais?
Kai manęs klausia, kaip aš jaučiuosi, atsakau – liūdnokai. Po kiekvieno titulo taip jaučiuosi, nes iš karto kyla klausimas – o kas toliau? Negaliu nė akimirkai sustoti tobulėjusi. Laimiu čempionatą, ir ką man daryti su tuo laimėjimu? Tiesiog gulėti ir šypsotis? Manęs tai neveža.
Man sako: „O tu gali pasidžiaugti?“ Galiu, bet kas toliau? Juk nesinešiosi to džiaugsmo pirkinių maišelyje ar rankinuke.
Papasakokite, kaip gynėtės 5 DAN-ą.
Aš šį vardą norėjau apsiginti dar prieš dvejus metus, nes po 4-ojo DAN kaip tik buvo praėję penkeri metai, jaučiausi visiškai pasiruošusi, bet pandemija viską sutrukdė. Tad teko laukti, kol situacija pasaulyje pasikeis.
Per pandemiją sporto sąlygos nebuvo tinkamos, treniruotes teko vesti „Zoom“ platformoje, o dar visi senstame (šypteli). Bet mane bet kokie apribojimai dar labiau motyvuoja. Neslėpsiu, po 7 metų pertraukos gintis DAN buvo nemenkas iššūkis.
Regis, ir nugarą pasitempiau, ir pirštas užlūžo, baimės daug, miegas neramus... Ta atsakomybė prieš save sudrebino mane iš pagrindų. Ryte ar vakare salėje sukosi mintys tik apie egzaminą. Iki šiol nebuvau turėjusi nė vieno egzamino prieš japonų komisiją.
Aukščiausio rango karatė meistrų seminaras bei juodų diržų kvalifikacijos kėlimo egzaminas šiemet rugsėjo pabaigoje vyko Lenkijoje, Kielcų mieste. Atvažiavo visa japonų komisija.
Po pandemijos laikančiųjų juodų diržų egzaminą buvo 87 dalyviai ir net 35 laikė 5 DAN, iš kurių buvome tik 2 moterys. Egzamino pirmoji dalis vyko keturiais etapais: kihon (karatė technikos atlikimas vietoje), idogeiko (karatė technikos atlikimas su judėjimu), kata (kova su šešėliu) ir fizinis testas.
Pirmąją seminaro dieną vyko dvi treniruotės po 3 val., patikrino taip, kad atrodė, jog per tiek laiko galėjome ir patį egzaminą išlaikyti, bet japonai stebi, o koks tu rytoj atsikelsi (šypsosi). Antrąją dieną mus visą valandą autobusu vežė į ypatingą vietą, didžiausią pasaulyje japoniško stiliaus kovos menų centrą „Dojo Stara Wies“.
Iš pradžių visi dalyviai buvome gana ramūs, bet komisija mus taip užvedė, kad jaučiausi tarsi matricoje – tokia įsijautusi, atrodo, kad ant tatamio ne stoviu, o plaukiu. Suvokiau, kad darau viską netgi geriau, nei reikia.
Po 3 valandų trukmės testavimo grįžome į Kielcų miestą, kuriame vyko paskutinis egzamino etapas – kovos. Šiame egzamine teko kovoti su visais, nepaisant ūgio, svorio, amžiaus ir lyties skirtumų. Mūsų pogrupyje buvo 20 vyrų ir aš viena moteris. Tad tas dideles vyriškas krūtines teko apšokinėti. Malonumo buvo visokio (juokiasi). Pajudėjom smagiai.
Ir vyrai neatsižvelgė, kad jūs – dailiosios lyties atstovė? Nepatausojo?
Keli buvo tokie, kurie nematė moters, kovojo visu tempu. Tad turėjau tris ypatingas kovas, po kurių supratau, kad reikia kitokios strategijos, įveikiau juos ištverme ir greičiu. Paprastai tariant, jie mažiau pataikė ir turėjo mane vytis.
O likusieji vyrai tikrai atsižvelgė, kad kovoja su moterimi, ir šiek tiek mane pasaugojo. Gali ir kitaip savo techniką ir ištvermę pademonstruoti, atlikdamas veiksmus pusiau į orą, o ne džiaugtis kovojant su ne sau lygiu.
Diana, bet juk skauda.
Kol viskas vyksta – neskauda, nes noras išlaikyti stipresnis už pojūčius. Gauni smūgį ir jis turi nuo tavęs atsimušti. Kaip nuo žąsies vanduo. Negali to skausmo sugerti tarsi kempinė.
O kai baigiasi varžybos, treniruotė...
Jei po to skauda, vadinasi, tu gyvas. Jei nieko neskauda – tada ką tu veikei?
Būna ir mėlynių?
Žmonės neturi rankos, kojos... O čia tik mėlynė. Tai toks menkniekis. Viskas yra užgydoma, reabilituojama. Žinoma, yra tam tikros taisyklės. Pavyzdžiui, rankomis negalima smūgiuoti į galvą. Smegenų neužgrūdinsi, bet kūną – gali. Smegenis reikia saugoti, jos neatsistato, bet, pavyzdžiui, kepenys – atsistato.
Turi būti pasiruošęs bet kam. Karatė ir yra toks unikumas, kai negali nieko žinoti. Nesvarbu, kaip tu esi pasiruošęs, niekas nežino, laimėsi ar pralaimėsi. Tad ir savo mokinius mokau, kad niekada nereikia orientuotis į patį rezultatą.
Sprendžiame ne mes. Padarykime savo darbą maksimaliai ir pasimėgaukime tuo negalvodami, gausime ar negausime atlygį. Tegul aplinka sprendžia, ar tu šiandien esi pats geriausias.
Tikriausiai yra labai daug dedamųjų – kokie varžovai, teisėjai...
Tikrai taip. Matė, nematė, suprato, nesuprato... Be to, labai svarbi ir tavo paties nervinė sistema. Labai daug kas sudega dar prieš kovą, bijo to, kas dar neatsitiko. Beje, ir aš pati tokia esu. Visi mes daug žinome, bet kai reikia padaryti...
Linksmai atrodo, kai mokinių tėvai per varžybas stovi už tatamio ir šaukia savo vaikams: „Kelk koją, kelk koją...“ Iškart komentuoju, kad pamėgintų patys ir parodytų, kaip tai padaryti.
Nesvarbu, kiek vyko treniruočių, niekada nežinosi, kaip per kovą tave veiks stresas. Psichologija karatė netgi svarbesnė nei fizinis pasirengimas.
Jūsų istorijoje pergalių tiek, kad jau sunkiai suskaičiuosi. Iškovotos pirmos vietos ir pasaulio, ir Europos čempionatuose, ir ne tik...
Mane po tokių svarių laimėjimų užplūsta dar didesnė atsakomybė. Po kiekvienų varžybų tą pačią dieną įvertinu, kas buvo gerai, kas blogai, ir pamirštu.
O jaunoji karta, matau, dabar atvirkščiai – nori ilgiau pasimėgauti iškovotais titulais. Gal aš per daug kritiška ir griežta šioje srityje, bet man patinka tiesiog veikti, o ne galvoti apie tai, kad gal dabar, iškovojus pergalę, metas pailsėti.
Kadangi jau prabilote apie poilsį, papasakokite, kaip ilsitės.
Tai irgi nemenkas darbas – ieškoti tinkamiausio poilsio. Man tai vis dar siekiamybė. Knygą randu kada paskaityti, valandą kavai – taip pat, pietus taip pat visada randu kada pavalgyti, jūra, miškas – visada arti. Visa tai ir yra poilsis. Tiesa, laisvų savaitgalių turiu labai mažai, nes dažnai su mokiniais vykstame į varžybas.
O atostogauti mokate?
Stengiuosi du kartus per metus turėti atostogas, bet visada prisimenu savo trenerio pasakymą: „Ar nusipelnei?“ Visuomet savęs paklausiu, ką padariau gero ar ypatingo, kam sukėliau smagių emocijų, ką padariau tokio, kad galiu sau leisti gulėti pajūryje.
Tai jau dabar turėdama 5 DAN-ą leisite sau pailsėti?
Leisiu. Mėgstu važiuoti pailsėti ten, kur šilta. Paprastai vykstu į poilsinę kelionę, bet vis tiek turistauju. Kai man sako, ar gali pagulėti, sakau, kad galiu, bet tik 20 minučių. Man vis norisi judėti, sportuoti, labai patinka daug vaikščioti ir stebėti. Man patinka tik aktyvus poilsis.
O būna tokių dienų, kai nesportuojate?
Neįmanoma. Tam, kad pasipildyčiau energijos, man reikia sporto, o pasyvus poilsis mane sekina.
Pačiam siekti aukštumų yra viena, o motyvuoti tai daryti kitus – visai kas kita. Papasakokite apie trenerės duoną.
Vaikus mokau tik per savo išmėgintą patirtį. Jie gudrūs, labai greitai viską perpranta. Jei bursi tarsi iš kavos tirščių tik knygutes paskaitęs, vaikų pagarbos neturėsi. Jie turi tavimi patikėti.
Mano, kaip mokytojos, pareiga pirmiausia skleisti pagarbą aplinkiniams ir išmokyti disciplinos. Jau ir tėvai žino, kad atvedę vaiką į treniruotę privalo prieš įeidami į salę nusiauti batus ir nusilenkti.
Treniruojant vaikus ypač sunku, kai keičiasi kartos. Atrodo, jei viena karta buvo tokia, ir kiti ateis tokie patys. Bet ne, toli gražu. Į pasaulį jau esu išleidusi 15 juodų diržų. Kai bendrauju su mano paruoštais meistrais, jie akcentuoja, kad jiems labai patiko ta disciplina, kurią aš jiems diegdavau.
O dabar viskas pasikeitę. Dabar tiek daug apribojimų ir žodyje ir veiksme. Bet nieko, juk ir mokytojas yra nuolatinis mokinys.
Būdama mokytoja supratau, koks malonumas yra duoti, dalintis savo žiniomis ir patirtimi su kitais. Visa tai grįžta su kaupu, kai matai, kaip vaikai atsiskleidžia. Juk ir mano charakterį išugdė tik karatė. Aš mokykloje buvau tyli pelytė, bijodavau per pamokas net teisingą atsakymą pasakyti.
O dabar, atrodo, galiu kalbėti viešai nesustodama. Karatė yra vien tik teigiami dalykai. Japonai turi žodelį „osu“. Jis reiškia viską, kas teigiama: laba diena, ačiū, taip... Karatė nėra žodžio „ne“. Čia viskas teigiama.
O jūsų niekada neapninka liūdnos, neigiamos mintys?
Žinoma, apninka, bet jos trunka labai trumpai. Už lango labai daug negatyvo, kasdienių vargų, atrodo, kad žmonės ne gyvena, o niurzgia. Gal tai labiausiai ir liūdina. Atrodo, sutinki gražų žmogų, bet pradedi su juo kalbėti ir girdi – tas negerai, anas negerai. Tada visada klausiu, o kas buvo gerai, ir matau, kaip greitai užmuši jame tas blogio bakterijas.
Įdomu, kaip atrodo Dianos Mačiūtės diena?
Visada keliuosi, kai laikrodis rodo nelygines minutes, pavyzdžiui, 5.39 arba 6.11. Jei noriu pamiegoti, 6.39 yra vėliausias laikais, kai keliuosi. Man neegzistuoja ir savaitgaliniai pamiegojimai ilgiau.
O kodėl nelyginės minutės, kokia čia filosofija?
Tiesiog taip įdomiau. Visi klausia – kodėl? O todėl, kad būtų ne taip, kaip visiems. Pasakai žmogui, kad keliesi tokiu laiku, ir iš karto visiems pasidaro įdomu, jau ir turime apie ką kalbėti (juokiasi). O jei rimtai, man atrodo, kad keldamasi 6.11 aš būnu budresnė, nei atsikėlusi 6.30.
Paprastai atsibundu anksčiau, nei nuskamba žadintuvas. Tiesiog didžiulė atsakomybė ir noras niekur nevėluoti mane verčia iš patalo. Be to, man visada reikia viską pradėti kiek anksčiau, nes esu iš tų, kurie nuolatos pritraukia įvairius nuotykius. Draugai žino, jei jau kur nors važiuoja su manimi, reikia būti pasiruošus ypatingai dienai.
Rytas prasideda nuo gražios minties „kokia nuostabi diena manęs laukia“. O tada – kaip Dievulis duos (šypsosi). Ar ji sunkesnė, ar ji lengvesnė, bet kiekviena diena yra vertybė ir dovana. Todėl stengiuosi, kad jos būtų praleistos maksimaliai turiningai iki pat vakaro. O vakarai – jau mano ramybės ir poilsio kūryba.
O mitybos režimo laikotės? Pati gaminate maistą?
Maistas man irgi yra poilsis. Mėgstu valgyti, mėgstu ir gaminti, bet ne visada tai darau. Žiūriu, ką valgau, suvokiu, kad kūnas yra ne šiukšlių dėžė, bet jei kartais užsinoriu nesąmonių, galiu vietoje pietų ir pusę tortuko suvalgyti.
Bet ir šito turiu nusipelnyti. Jei žinau, kad dar laukia dvi treniruotės, galiu šiek tiek ir sugriešyti. Bet tik kartais. Žinau, kad cukrus ir miltai – „bloga pagunda kūnui“, tad nesinori prie jų priprasti.
Kai kuriose profesijose labai anksti prasideda pensija. O kaip karatė?
Karatė nėra jokio amžiaus cenzo. Kai subūriau suaugusiųjų grupę, man taip gera buvo matyti, kaip atsiskleidžia pirmą kartą šią sporto šaką išbandę vyresni nei 35–40 metų amžiaus žmonės. Juk sieloje mes visi esame jauni.
Diana, veiklos turite labai daug, o ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
Tikrai nėra taip, kad būčiau išprotėjusi vien dėl sporto ir nerasčiau laiko asmeniniam gyvenimui. Ir kuo toliau, tuo į viską žiūriu daug „minkščiau“. Suvokiu, kad svarbiausia ne tik pasiekti aukštumas, bet svarbu būti laimingam ir kuo daugiau šypsotis.