Erškėtyno šaltinis yra Kretingos r. sav., Joskaudų miške, tarp Dimitravo ir Lazdininkų kaimų. Kadaise susiformavęs natūraliu būdu, šiandien jis – jau nemažai pakeistas žmogaus rankos: yra įkastas ir įleistas rentinys, aplinka paaukštinta ir išklota betoninėmis plytelėmis. „Tokie šaltiniai, dažniausiai tekantys į rytus, laikomi turinčiais stebuklingą gydomąją galią. Kiek pats esu domėjęsis, žmonės jų vandeniu plauna akis, veidą, žaizdas – tikima, kad stebuklingas vanduo juos pagydys“, – pasakoja istorikas Julius Kanarskas.
Išlikęs nuo pagoniškų laikų
Pašnekovo teigimu, Erškėtyno šaltinis įdomus tuo, jog aplink jį telkiasi nemažai archeologijos paminklų: Joskaudų alkakalnis, kapinynas, į rytus nuo šaltinio – vietovė, vadinama Velnio bliūdu. Pats šaltinis taip pat yra įdomus, susilaukęs istorikų ir archeologų dėmesio. „Šalia šaltinio auga du seni ąžuolai, o tarp jų yra stambių akmenų, kurių dabar dauguma jau plika akimi nesimato, juos dengia velėna. 1993 metais tirdami šiuos akmenis pastebėjome, kad guli jie neatsitiktine tvarka, o yra sudėlioti pagal sistemą, todėl spėjame, kad šaltinis ir akmenys tarnavo kaip astronominis kalendorius“, – atskleidžia J. Kanarskas.
Pasak jo, kada tokia vieta buvo įrengta, pasakyti sunku, bet greičiausiai ji vietos gyventojams tarnavo jau nuo seniausių laikų. „Tai galėjo būti jau pagonių laikais, kai čia gyveno kuršiai, senieji šio krašto gyventojai, greičiausiai jau tuo metu jis funkcionavo kaip ypatinga apeiginė vieta“, – pasakoja istorikas. Galbūt tokios apeigos anuomet buvo švenčiamos per Jurgines, balandžio 23–iąją, mat archeologai nustatė, kad būtent šią dieną patekanti saulė krenta tiesiai į akmenis su šaltiniu.
Stovėjo Žemaičių šventykla?
J. Kanarskas atskleidžia ir dar įdomesnių faktų apie Erškėtyną – pavyzdžiui, savo spėjimą, kad jis yra Ginčio šventyklos, vienos iš keturių svarbiausių žemaičių šventyklų, dalis. Ši šventykla buvo aprašyta Simono Daukanto veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“. „Manoma, kad šventykla buvo ant Naglio kalno Palangoje, tačiau knygoje minima, kad ji stovėjo Palangos girioje atokiau nuo krikščionių gyvenviečių, o Naglio kalnas tuo metu buvo plyna vieta šalia Senosios Palangos kaimo. Palangos giria, tuomet besitęsusi nuo Baltijos jūros beveik iki Salantų, buvo ir Erškėtyno teritorijoje“, – sako jis.
Pasak J. Kanarsko, Erškėtyno, kaip Ginčio šventyklos dalies, teoriją patvirtina ir tai, jog netoliese yra ir kiti žemaičių tikėjimui svarbūs objektai: jau minėtas Joskaudo alkakalnis bei Velnio bliūdas. Dar vienas įrodymas – netoliese esantis kaimas labai panašiu – Genčų – pavadinimu, bei netoliese tekantis Kunigupiu pavadintas upelis.
„Egzistuoja ir daugiau įrodymų – S. Daukantas teigia, kad Ginčio šventyklą 1700 metais sunaikino į Žemaitiją įsiveržę švedai. Jam pritaria ir tautosaka, menanti, kad prie Velnio bliūdo buvęs miestas taip pat buvo sunaikintas švedmečiu. Visa tai leidžia šiai hipotezei gyvuoti“, – teigia J. Kanarskas.
Atėjus krikščionybei pastatyta koplytėlė
Keičiantis tikėjimui, dauguma pagoniškų vietų buvo „paverstos“ krikščioniškomis. „Tokiu būdu buvo stengiamasi žmonėms diegti naują tikėjimą, todėl specialiai tose pačiose vietose, kur melsdavosi pagonys, būdavo pastatomas krikščioniškas sakralinis pastatas ar objektas“, – aiškina J. Kanarskas.
Taip nutiko ir su Erškėtyno vietove, kur šiandien stovi koplyčia, tačiau jos atsiradimo versijų yra ir kitokių. Bene labiausiai paplitęs pasakojimas apie tai, kaip Lazdininkų gyventojai Barborai Pocienei 1926 m. ant akmens, prie kurio išteka šaltinis, apsireiškė Švč. Mergelė Marija. Maždaug tuomet ir buvo pastatyta pirmoji medinė, vėliau – mūrinė koplytėlė. J. Kanarskas atskleidžia ir dar vieną istoriją, išgirstą dar 1984–aisiais, jam pirmąkart lankantis dabar jau puikiai pažįstamose vietovėse. „Esu girdėjęs padavimą, kad vienam žmogui paralyžavo kojas ir jis stengėsi įvairiais būdais išsigydyti, bet niekas nepadėjo. Tuomet jis pasižadėjo, kad prie to šaltinio pastatys koplytėlę. Negalėdamas dorai vaikščioti, pasiramstydamas lazdomis tą koplytėlę jis pastatė ir pabaigus statybas pagijo – pradėjo vėl vaikščioti“, – dar vieną medinės koplyčios atsiradimo istoriją pasakoja muziejininku dirbantis J. Kanarskas.
Šiandien čia stovinti mūrinė neogotikinė koplyčia pastatyta 1930 m. Aplink ją pristatyta daugybė įvairaus dydžio kryžių – pasak pašnekovo, tradicija juos ten statyti paplito Atgimimo laikais, o ištakos siekia sovietmetį. „Sovietmečiu stovėjo gal tik pora monumentalių kryžių, bet daugiausia žmonės nešdavo nedidelius kryželius, kabindavo rožinius. Kryžiai paplito Atgimimo ir mūsų laikais: dabar daug kas atvyksta „apsižadėti“ – prašyti sveikatos ir išgijimo, o atsidėkodami stato didesnį ar mažesnį kryžių. Taip atsirado Kryžių kalną primenanti vietovė. Kadangi ji yra upės slėnio terasoje, ją reikėtų vadinti Kryžių slėniu“, – sako istorikas.
Su visais Žemaitijos kelio istoriniais-religiniais objektais ir šiam projektui sukurtais maršrutais lankytojai iš anksto gali susipažinti internete zemaitijoskelias.lt arba į išmanųjį telefoną atsisiuntę nemokamą mobiliąją aplikaciją „Žemaitijos kelias“. Čia rasite ne tik visą lankytinų vietų sąrašą, bet ir kiekvienos jų aprašymus, įdomias susijusias istorijas ir nuotraukas, bet ir iš anksto paruoštus 6 teminius skirtingo ilgio maršrutus, papildytus audiogidais.