Pirmasis viešas kino seansas Lietuvoje įvyko 1897 m. O pirmieji kino teatrai atsirado 1905 m.
Pirmasis kino teatras Kretingoje duris atvėrė 1934 m. lapkričio 18 d. statybos inžinieriaus ir rangovo Rapolo Žigo (1891–1943 m.) suprojektuotuose ir pastatytuose Šv. Antano rūmuose, Vilniaus g. Nr. 20, kur tuo metu moderniausios Lietuvoje senelių prieglaudos pastato I aukšte buvo įrengta salė, naudojama Pranciškonų gimnazijos moksleivių reikmėms, taip pat teatro spektakliams, dainininkų pasirodymams bei kino filmams demonstruoti.
1936 m. Kretingos telefonų knygoje jau minimas kino salės telefonas, turėjęs 76-ą numerį, kai 1939 m. ir 1940 m. telefonų knygose prie šio telefono numerio įrašyta statybos rangovo ir kino savininko Rapolo Žigo pavardė. Matyt, kad tais metais jis buvo atsakingas už kino filmų rodymą, šią salę išsinuomojęs iš šio pastato savininkų pranciškonų.
Tarpukario metais kino teatruose vyravo atvežtinė kino produkcija iš Vakarų Europos ir Jungtinių Amerikos Valstijų, kai nemenką repertuaro dalį sudarė Sovietų Sąjungoje pagaminta propagandinė kino produkcija, nepastebimai ruošusi Lietuvos žmones 1940 m. sovietinės kariuomenės invazijai.
Kino filmų seansai sutraukdavo nemažai žiūrovų, tai buvo populiarus renginys ne tik tarp miesto inteligentijos, bet ir kitų visuomenės sluoksnių, taip pat vaikų ir jaunimo, nes bilietų kainos buvo palyginti neaukštos, ir prasidėdavo nuo vieno lito, priklausomai nuo vietos salėje. Kita vertus, kas galėjo nenorėti pamatyti garsių užsienio istorinių ir nuotykių kino filmų, pasijuokti iš žinomų komikų, išvysti meilės istorijas bei muzikinių filmų ir operų pastatymus su garsiais dainininkais, šokėjais ir aktoriais.
Kino filmai tuo metu daugumai žmonių buvo bene vienintelis langas į pasaulį, o juose vaidinę aktoriai, jų elgesys, manieros ir apranga sulaukdavo žmonių dėmesio ir pamėgdžiojimo. Tarp kino žiūrovų buvo paplitęs kino aktorių fotografijų kolekcionavimas, kuriuo užsiimdavo ne tik vaikai ir jaunimas, bet ir solidžios damos bei ponai.
Prieš kino filmo demonstravimą dažniausiai buvo rodomas kino žurnalas „Lietuvos kronika“, taip pat kitų užsienio šalių kino kronikos.
Žinomas Lietuvos muzikologas ir eseistas Edmundas Gedgaudas (gim. 1933 m.) su savo šeima 1936 m. liepą atsikėlęs į Kretingą, tėvui Juozui Gedgaudui (1893–1949 m.) pradėjus dirbti Kretingos pranciškonų gimnazijos mokytoju, ir apsigyvenęs Šv. Antano namelio IV aukšto erdviame bute, apie savo kino seansų lankymą dar vaikišką patirtį prisimena: „Kartą ar du per savaitę su šeima eidavome į salę žiūrėti kino.
Sėdėdavome balkono pirmoje eilėje mūsų ilgam laikui išnuomotose vietose. Iš ten mėgdavau užeiti pas malonų kino mechaniką į „elektra kvepiančią“ patalpą už salės galinės sienos su mažyčiais langeliais, iš kur pro vieną ar kitą iš jų seanso metu per tamsią salę driekdavosi platėjantis ir virpčiojantis šviesos pluoštas. Pats jis darbuodavosi stebėdamas rodymo eigą ir keisdamas filmo rites ties vienu ar kitu langeliu. Kartais juosta nutrūkdavo ir, kol jis ją vėl suklijuodavo, salėje įjungdavo šviesą.
O šviesos spindulys, atsimušęs į ekraną, atgydavo anuomet dar nespalvotais vaizdais, dažniausiai pasakojančiais ne visada mano amžiui tinkamas meilės istorijas. Būdavo, kad užsikniaubęs ant balkono barjero nusnūsdavau, o jei prie jo priglausdavau ausį, girdėdavau silpną ūžesį, panašų į tą, kokį galima išgirsti iš tolimų jūrų kriauklės.“
1940 m. vasarą, Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, Šv. Antano namelyje įsikūrė jos pasienio kariuomenės 105-osios rinktinės štabas, o rūsiuose ir I aukšte buvo įrengta areštinė.
Pastato teritorija aptverta aukšta, aklina, apraizgyta spygliuotos vielos tvora, tad kino salė žmonėms tapo neprieinama.
Kadangi sovietinė valdžia kiną laikė vienu svarbiausių propagandos priemonių, Kretingos apskrityje kino seansai vykdavo vasarą lauke, kino filmus rodant kilnojama kino aparatūra ant ištempto balto audeklo, ir jie buvo nemokami.
Aišku, kad buvo demonstruojami tik sovietiniai propagandiniai kino filmai, pasakojantys apie gerą gyvenimą SSSR ir laimingus jos žmones, kai stalininio režimo tikrovė buvo visai kitokia.
Kino filmų rodymas Šv. Antano namelio salėje buvo atnaujintas nacistinei Vokietijai 1941 m. okupavus Sovietų Sąjungos aneksuotą Lietuvą.
Kaip prisimena tuo metu Kretingoje gyvenęs būsimasis šachmatų žaidimo Lietuvoje propaguotojas Henrikas Puskunigis (gim. 1935 m.), salėje buvo rodomi daugiausia vokiškos kino studijos UFA filmai, prieš tai rodant nacistinės propagandos persunktą kino kroniką apie jos kariuomenės pergales Rytų fronte bei jos genialų vadą Adolfą Hitlerį, akcentuojant jo rūpinimąsi savo tautos gyvenimu ir jos gerove.
Jis prisimena ir tai, kad nacistinei Vokietijai pralaimint kino kronika tapo vis mažiau pompastiška, o vieno kino seanso metu 1944 m. vasarą į salę įsiveržę nacistai išsivedė jaunus vyrus kasti apkasų, nes sovietinė armija grėsmingai artėjo.
Sugrįžus sovietinei valdžiai kino salėje toliau buvo rodomi kino filmai, kur žiūrovai, be propagandinės kino produkcijos, galėjo matyti ir iš Vokietijos kaip karo grobį parvežtus „trofėjinius“ užsienio šalių kino filmus.
Šioje kino salėje, pavadintoje „Audros“ vardu, kino seansai vyko iki pat 1965 m. vasaros, kai 1965 m. birželio 12 d. Kretingos miesto centre buvo iškilmingai atidarytas naujas kino teatras, pavadintas lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ herojaus „Žilvino“ vardu. Šis kino teatras turėjo 600 vietų salę, modernų projektorių, kuriuo buvo galima rodyti plačiaekranius ir plačiaformačius kino filmus, o taip pat stereofoninio garso sistemą.
XX a. 7-e dešimtmetyje plečiantis kinofikacijos tinklui ir pradėjus kurti plačiaformačius kino filmus, SSSR ir Lietuvoje pradėta sparti naujų kino teatrų (k/t) statyba. Šiems pastatams naudotas tipinis Maskvoje sukurtas ir Lietuvoje kelis perdirbtus variantus turėjęs projektas, kurio pagrindą sudarė plytinis ar gelžbetoninis fasadas su ištisai įstiklintu vestibiuliu.
Šiandien dar Lietuvoje išlikę šio laikotarpio pastatai priskiriami socialistinio modernizmo architektūros stiliui. Nepaistant to, kad šie pastatai buvo kartotiniai, lyginant su standartine gyvenamųjų namų, vaikų darželių ir įvairių įstaigų statyba, k/t tapo išskirtiniais to laikotarpio moderniosios architektūros pavyzdžiais.
Tais pačiais 1965 m. Vilniuje buvo atidarytas garsus 1 tūkst. vietų kino teatras „Lietuva“, kuris iki šių dienų taip pat neišliko.
Sovietinės Lietuvos valdžios sprendimas 1–3 procentus nuo visuomeninės paskirties pastatų sąmatos skirti dekoratyvinės dailės kūriniams suteikė galimybę šioje srityje pasireikšti vakarietiško modernizmo ir nacionalinių jausmų kupiniems architektams, dizaineriams ir menininkams.
Įrengti k/t „Žilvinas“ interjerą buvo patikėta dailiosios keramikos Lietuvoje pradininkui Vaclovui Miknevičiui (1910–1989 m.), į talką pasikvietusiam interjerų specialistą architektą Eugenijų Algimantą Gūzą (gim. 1939 m.) ir Estijoje gimusią, ten mokslus baigusią bei Kaune gyvenusią metalo plastikos specialistę Tiju Enę Vaivadienę (1933–2005 m.).
Sudėtingas uždavinys teko šio interjero architektui E. A. Gūzui, kuriam reikėjo spręsti erdvaus vestibiulio kompoziciją. Jo pagrindinė šiaurinė siena, prie kurios galėjo būti derinamas meno kūrinys, buvo išmūryta iš stambių, kampuotų lauko akmenų. Norint ją sujungti su kitomis lygiomis sienomis, teko imtis papildomų priemonių.
Taip vestibiulio viduje, šalia rytinės stiklinės lauko sienos, atsirado eilė akmeninių suolų, pagal vakarinę lygią sieną iš akmenų sumūrytos bufeto sienelės, o prie pagrindinės sienos – neaukšta kvadratinė pakyla.
Kino teatro fasadą puošė po stogeliu įkomponuota T. E. Vaivadienės sukurta metalo plastikos iškaba „Žilvinas“, kai patį meno kūrinį sudarė ant galinės šiaurinės sienos pritvirtinta metale iškalta Žilvino figūra su skydu, kuriame pavaizduotos stilizuotos jūros bangos bei keramikinės Eglės ir 4 jos vaikų figūros.
Centrinė apie 1,5 m aukščio Eglės figūra pavaizduota stilizuota eglute, kurios viršūnė užbaigta karūnėlės siluetu, kai žemesnius jos vaikus galima buvo atpažinti iš ąžuolui, uosiui, beržui ir drebulei charakteringos žievės tekstūros bei atitinkamos jų veido išraiškos.
Drebulės terakotos skulptūra už šeimos išdavystę buvo pastatyta atskirai lauke už stiklo, bet dėl vieningo visos grupės figūrų sprendimo ji nesijautė vieniša. Tuo metu tai buvo pirmasis Lietuvoje bandymas apie taikomosios dailės kūrinį spręsti teatraliniu-erdviniu principu.
Kaip pasakojo šiame k/t inžinieriumi dirbęs Pranas Grigalauskas (gim. 1941 m.), kino filmų rodymas nebuvo lengvas darbas. Vienu metu dirbdavo 2 projektoriai, kai trečiasis buvo atsarginis.
Kino filmą sudarydavo 10–12 kino juostos ričių, kurias, paeiliui perjungiant projektorius, ir reikėjo leisti. Ypač atidžiam reikėdavo būti ritėje besibaigiant kino juostai, stebint ekrane pasirodant vieną, vėliau du taškus, kurių žiūrovai nepastebėdavo, kai jam tai reikšdavo projektoriaus perjungimą, kurio nevalia buvo praleisti.
Kadangi kino juostos nuo dažno rodymo buvo susidėvėjusios, jos neretai trūkinėdavo, dėl ko susirinkę žiūrovai buvo nepatenkinti ir, kol salėje užsidegdavo šviesa, dalis jų kurtinančiai švilpdavo ir trepsėdavo į grindis kojomis, pasigirsdavo ir šūksniai dažniausiai rusų kalba „vertinant“ kinomechaniko darbą – batsiuvys ir pan.
Žiūrovų salėje kino seanso metu dažniausiai sėdėjo budinti darbuotoja moteris, stacionariu pulteliu reguliavusi garsą bei prižiūrėjusi bendrą tvarką ir raminusi triukšmadarius, tarp jų garsius valgytojus bei gėrėjus.
Tuo metu kino teatro lankymas buvo tapęs daugumos kretingiškių gyvenimo dalimi. Ypač to laukdavo vaikai, kuriems sekmadieniais buvo rodomi 2 seansai 13 ir 15 val., kai bilietas į kiną kainavo 10–15 kapeikų, tiek, kiek ir vanilinių ledų porcija.
Vaikams skirtuose neretai net ir animaciniuose filmuose vyravo sovietinė karinė-propagandinė tematika, nors dauguma animacinių filmų-pasakų buvo linksmi ir skiepijo vaikuose dorą ir gėrį.
Manau, kad dar ne vienas vyresnis kretingiškis prisimena matytus filmus: „Pasaka apie berniuką Kibaldžiuką“, „Timūras ir jo būrys“, „Trubačiovo būrys kaunasi“, „Nesugaunamieji keršytojai“ ir kt.
Šie ir panašūs karinės tematikos filmai vaikų pasaulėžiūrai ir pasaulio supratimu turėjo nemenką poveikį, o filmai apie II pasaulinį karą, kuriuose sovietiniai kariai, o neretai ir paaugliai pionieriai, kalbėję rusiškai, nacių karius tiesiog šluodavo nuo žemės paviršiaus, traukė vaikus žavėtis šiam nenugalimais herojais.
„Aš noriu būti rusas“, – Kretingos pradinės mokyklos bendraklasio atsakymas, palydėtas garsaus vaikų juoko, į mokytojos klausimą, kuo jis norėtų būti užaugęs, kaip ir mokytojos delikatus paaiškinimas, kad rusas yra tautybė, bet ne profesijas iki šiol skamba mano ausyse, nors nuo to praėjo daugiau negu 50 metų.
Tik retas tada susimąstydavo, kodėl su tokiu „nevykėliu“ priešu net penkerius metus reikėjo įnirtingai kariauti.
Sovietinė propaganda ir ideologija vyravo ir prieš kino filmą rodomuose kino žurnaluose lietuviškame „Tarybų Lietuva“, pasakojančiame apie Lietuvos darbo žmonių pasiekimus darbo fronte, bei Maskvoje kurtose „Dienos naujienose“, kuriose Vakarų pasaulį galėjai matyti tik niekada nesibaigiančiose „darbo žmonių“ demonstracijose ir susirėmimuose su policija.
O prieš kino filmą pavykus pamatyti animacinį filmą ar humoristinį kino žurnalą vaikams ar suaugusiems, galvodavai, kad šiandien tau labai pasisekė.
Kadangi kine, kaip ir kitur, vyravo taip pat sovietinė cenzūra, laisvesnės išraiškos siekę kinomenininkai bei scenaristai rinkdavosi kino komedijų žanrą, kur jiems lengviau pasisekdavo apgauti kino cenzūrą, tad milijonus žiūrovų sutraukdavusios, vėliau kultinėmis tapusios kino komedijos yra žiūrimos iki šių dienų.
Kinas to meto žiūrovams dažnai būdavo ir vienintelis langas į pasaulį, nes kino ekranuose pasirodydavo nors ir cenzūruoti kino filmai, sukurti Vakarų ir Rytų Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje bei Azijoje.
Sunku neprisiminti genialaus prancūzų aktoriaus Louis de Funes-o (1914–1983 m.) įvairiuose filmuose vaidinusį nevykėlį komisarą su savo nevykėliais žandarais Prancūzijos pietų pakrantėje laksčiusį paskui žavias moteris ar medžiojusį nesugaunamą Fantomą.
Lietuvoje pasirodžius filmui apie Fantomą, po nakties neretai ant medinės tvoros ar namo sienos atsirasdavo užrašas mokykline kreida „Fantomas“, kas ne vienam reiškė ir laisvą žodį, o gal ir savotišką iššūkį sovietinei ideologijai, nes savavališkų, su valdžia nesuderintų užrašų negalėjo būti.
Galima daug rašyti apie k/t repertuarą ir čia vykusias meno parodas, susitikimus su kino filmų kūrėjais, kino panoramas, šventes jaunimui ir kt., bet geriau tai tegu lieka lankiusių žmonių, kuriems kinas buvo šventė, atmintyje.
Šiandien, kai Kretingoje ir rajone nebeturime nė vieno kino teatro, sunku įsivaizduoti, kad 1986 m. Kretingos rajone kino filmuose pabuvojo apie 548 tūkst. žiūrovų, kai tuo metu rajone gyveno apie 44 tūkst. gyventojų.
O kas suskaičiuose šių žmonių išgyventus jausmus, išlietas ašaras dėl filmų herojų likimo, juoką ir šypsenas, praskaidrinusias nelengvą sovietinį gyvenimą?
Deja, atgavus nepriklausomybę, pasikeitus kino rodymo specifikai, ekonominėms ir politinėms sąlygoms, kino teatrai tapo bene pažeidžiamiausia šalies kultūros įstaigų dalimi.
Žemažiūrių vietos politikų paliktas likimo valiai, strateginėje vietoje miesto centre įsikūręs k/t „Žilvinas“, nepaisant rajono žiniasklaidos bei atskirų aktyvių kretingiškių pastangų išsaugoti Kretingos istorijai ir jos kultūrai reikšmingą pastatą, 2002 m. buvo nugriautas.
Taip iš Kretingos XX a. istorijos knygos buvo išplėšti ne tik svarbūs jos puslapiai, bet kartu su juo bandyta „ištrinti“ ir kelių kretingiškių kartų istorinę atmintį. Nepavyko...