„Prasidėjo viskas nuo to, jog norėjome gražiai restauruotą Malūninkų gatvės 13-ojo pastato sieną papuošti Klaipėdos miesto herbu, tačiau ant tokios didelės sienos vieno herbo lyg ir per maža. Taip kilo idėja perkelti vieną žinomiausių mūsų miesto panoramų. Istorikas, Karaliaučiaus universiteto dėstytojas, Vilniaus evangelikų liuteronų mokyklos rektorius Ch. Hartknoch (1644-1687) Mėmelio graviūrą publikavo 1684 metais veikale „Senoji ir naujoji Prūsija“, - sakė piešinio autorius, laisvu menininku save vadinantis klaipėdietis Artūras Nikitinas.
Originali graviūra, anot dailininko, yra labai mažytė, vos 12,7 x 16,2 cm, o ant sienos ji išdidinta iki 40,5 kvadratinių metrų. „Tris dienas graviūrą perpiešinėjau pieštuku, o paskui penkias dienas tapiau 2 ir 5 mm teptukais. Man nepriimtinos naujosios technologijos. Tad nenaudojau projektoriaus. Perkeldamas graviūrą ant sienos naudojau senąją techniką: dariau šablonus, kiekvieną metrą spausdinau atskirai, dalinau dar smulkesniais fragmentais. Kūrybinis tapybos procesas užtruko apie 40 valandų. Būčiau greičiau atlikęs darbą, bet orai neileido. Ryte pradėjęs, vidurdienį turėdavau baigti darbą, kad spėtų dažai išdžiūti“, - pasakojo dailininkas.
Aktualizavo paveldą
Šiek tiek keista, kad įspūdingas istorinis piešinys nutapytas ant garažų sienos, tačiau gamybinio komplekso kieme slepiasi tikras istorinis ir architektūrinis paveldas. Priešais piešinį išnyra gotikinio stiliaus raudonų plytų siena.
„1877 m. kaizeris, tvirtindamas uostą, čia išmūrijo kareivių pratyboms skirtą pastatą. Tai vienintelis dabartinėje Lietuvoje išlikęs buvusios Vokietijos imperijos kariuomenės tokio pobūdžio statinys. Vėliau, Klaipėdai tapus lietuviškai, 1923 m. jis buvo paverstas arklidėmis, o sovietmečiu apstatytas įvairiais priestatais ir pastatais, kurie užgožė istorinę vertybę. Iš senojo pastato išliko tik ši viena siena. Mums ji labai brangi“, - aiškino vienas iš komplekso savininkų, UAB „Stasmila“ atstovas Valdemaras Zumaras, remdamsis dr. Vasilijaus Safronovo atliktu sklypo istoriniu tyrimu.
Verslininkai pastatų kompleksą įsigijo 2011 metais. „Kai įsigijome šiuos pastatus, jie buvo po gaisro, apgriuvę. Niekas šia teritorija nesirūpino, benamiai siautėjo. Iš unikalaus paveldo nedaug kas išliko. Norime padaryti, kad čia būtų gražu, nes ši vieta - tai užmirštas, unikalus mūsų miesto istorijos fragmentas. Kol kas sutvarkėme tik vieną sieną„, - bendradarbiavimo su A. Nikitinu rezultatu džiaugėsi pastato šeimininkas.
Beje, dailininkas suteikė gyvybės ir paveldinei sienai. Ant užkaltų jos langų nutapė karių atvaizdus.
Tapo žinomas
A. Nikitinui Mėmelio panoraminis piešinys ant Malūnininkų gatvės 13 pastato sienos - pirmasis toks didelis ir reikšmingas tapybos kūrinys. Menininkas yra baigęs Adomo Brako dailės mokyklą. Nors vėliau pasirinko ne meno studijas, tačiau gyvenimą sieja tik su kūryba. A. Nikitinas kuria dizaino, interjero bei eksterjero kūrybos srityse.
„Tapyba yra mano hobis. Pagal privačius užsakymus esu ištapęs ne vieną vaikų darželio, privačių namų, kirpyklos sieną. Įmonės „Mars Lietuva“ teritorijoje poilsio taką suprojektavau taip, kad žvelgiant iš paukščio skrydžio, jis atrodo kaip tupintis katinas. Tai buvo mano dovana įmonei, kurioje anksčiau dirbau. O dabar esu laisvas menininkas“, - sakė A. Nikitinas, savo kūrybą pristatantis „Facebooko“ paskyroje „Arthur creations“.
Garsas apie istorinį piešinį Malūnininkų gatvėje Klaipėdoje pasklido žaibišku greičiu. Jau pirmosiomis dienomis naujiena „Facebooke“ pasiekė daugiau kaip 20 tūkst. naudotojų.
„Žmonės plūstelėjo į nuošalią uostamiesčio gatvelę, ieško piešinio, užeina, fotografuojasi. Tapome traukos centru“, - džiaugėsi rezultatu V. Zumaras.
„Puikus piešinys“
Prof. dr. Jonas Genys, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius:
Kai vyrai paprašė manęs Christopho Hartknocho graviūros, kad ją perpieštų ant garažų sienos, idėją vertinau atsargiai. Klaipėdoje iki šiol buvo vienintelis, mano nuomone, pavykęs istorinės tematikos piešinys - senamiesčio žemėlapis Turgaus ir Tiltų gatvėje. Kitus tapybos ant pastatų darbus, įskaitant ir grafitį ant piliavietės sienos, vertinu skeptiškai.
Ypač istorinių siužetų interpretacija gali būti pavojinga. Juolab Bomelsvitėje, kuri po 1945 metų buvo beveik visa sugriauta, apstatyta sovietiniais pastatais ir istorinio paveldo ten išliko labai mažai.
Vis dėlto, pamatęs rezultatą, noriu juo pasidžiaugti ir prisipažinti, kad mano baimė buvo perdėta. Piešinys - puikus ir labai dera ant tos sienos bei vietos. Gražiai prie jo įkomponuotas Klaipėdos miesto herbas. O kairiajame graviūros kampe toli toli gali įžvelgti ir Bomelsvitės, kurioje šis kūrinys pristatomas, kontūrą.