„Savo buvusią darbovietę prisimenu beveik kiekvieną dieną ir darbą sapnuoju vos ne kasnakt. Nubundu ir suprantu, kad sprendžiu problemas, kurias spręsti man niekas nebeduoda teisės. Toks charakteris. Matote, išdirbau 56 metus, ir tai buvo mano vienintelė darbovietė. Niekaip negaliu išmesti jos iš galvos“, - sako ponas Vytautas.
V. Petrulis dirbti pradėjo 1953-iaisiais, kai šiluminė elektrinė jau dirbo labai įtemptu režimu. 1962-aisiais buvo prikalbintas jai vadovauti, nors, pasak jo, labai nenorėjo, ir direktoriaus pareigas ėjo iki 1994 metų.
„Per tą laiką pabuvau ne ant vieno laiptelio - nuo eilinio inžinieriaus, elektros cecho meistro karjeros laiptais lipau iki laboratorijos viršininko, elektros cecho viršininko pareigų. 32 metus dirbau direktoriumi. Taigi įmonę pažinojau nuo apačios iki viršaus.
Įsimintini buvo ir pirmieji Lietuvos nepriklausomybės metai, laikotarpis, kai visko trūko, reikėjo ieškoti mazuto, žmonės buvo nepatenkinti. Beje per Rusijos blokadą, kai buvo užblokuotas naftos produktų tiekimas, mes Klaipėdoje gyvenome geriausiai. Kiti miestai labai ribojo karšto vandens tiekimą, o mes neduodavome karšo vandens tik dvi dienas per savaitę. Mat pas mus buvo daug sąjunginio pavaldumo įmonių, gaunančių iš mūsų šilumą“, - prisiminė V. Petrulis.
1994 metais ponas Vytautas nutarė išeiti į pensiją. Tačiau maždaug po pusės metų, tada jau elektrinei pradėjęs vadovauti Vytautas Valutis, kuris šias pareigas ėjo daugiau kaip 20 metų, pakvietė V. Petrulį dar kiek padirbėti. Ir jis šioje įmonėje dar dirbo nuo 1995 metų sausio 1 d. iki 2010 metų sausio 1 d.
Apie Klaipėdos elektrinę ponas Vytautas galėtų kalbėti valandų valandomis. Visą jo parašytą skyrių galima rasti 7-jame Lietuvos energetikos tome. Deja, mes galime pateikti tik kelis šios svarbios Klaipėdos miestui įmonės istorijos štrichus.
Iš pradžių ji taip ir vadinosi Klaipėdos elektrinė arba VRT (Valstybinė rajoninė elektrinė), paskui buvo pavadinta Klaipėdos šilumos tinklais, o šiuo metu tai yra AB „Klaipėdos energija“, kuri elektros jau seniai nebetiekia, tik aprūpina Klaipėdos ir Gargždų gyventojus šiluma.
Šiais laikais elektra tiekiama iš Lietuvos energetikos sistemos ir kabeliu iš Švedijos. Pasak V. Petrulio, šiomis dienomis problemų dėl elektros nekyla, tačiau ateityje, jo manymu, nusimato labai liūdni reikalai.
Pastatyta per metus
V. Petrulis pasakojo, kad Klaipėdos elektrinė buvo pradėta statyti 1928 metais birželio 10 d. Tuometinė miesto valdžia sudarė sutartis su pusiau vietine vokiečių firma. Buvo sutarta, kad nuo pirmo iškasto kastuvo žemės, pirmo įkalto poliaus ji turi būti pastatyta per metus.
„Kai mūsų elektrinei sukako 75 metai, pagalvojome, kad jeigu reikėtų mums pastatyti tokį objektą dabar, statytume kokius 3 kartus ilgiau“, - pasakojo ponas Vytautas.
Pastatyta per metus ir 7 dienas ant Danės upės kranto pradėjo veikti anglimi kūrenama šiluminė elektrinė, nuo kurios prasidėjo dabartinės AB „Klaipėdos energija“ istorija, 1929 metų birželio 17 d. Pasak pono Vytauto, buvo paleisti tik du agregatai. Tokia buvo pati pradžia.
„1929 metais pastačius šiluminę elektrinę pagrindinis jos kuras buvo Silezijos anglis. Ją iš Silezijos čia atgabendavo laivais, o iki elektrinės atplukdydavo baržomis Danės upe. Pelenus išveždavo arklys. Aš dar prisimenu tą išvežimą. Beje, pelenai ir katiluose susidarantis šlakas buvo naudojami statybose. Kai pradėjome orientuotis į mazutą ir gamtines dujas, statybininkai labai susirūpino, kur reikės gauti šlako. Jiems tokie pokyčiai nebuvo parankūs, o mums - didelis pasiekimas, nes gamybos atliekų beveik nebeliko. Anglies visiškai atsisakėme 1974-aisiais. Anglį pakeitėme mazutu, o po kelerių metų praėjome naudoti ir dujas, bet labai nedideliais kiekiais. Nes jos buvo brangios. Juokavome, kad naudoti dujas yra tas pats, kas krosnis kūrenti pinigais“, - pasakoja V. Petrulis.
Atstatyta po karo
Klaipėdos elektrinė dirbo visus tuos metus, išskyrus gerą pusmetį - nes per karą buvo sugriauta ir visas kraštas buvo be elektros energijos gal kokį pusmetį.
Minėtoje knygoje rašoma apie tai, kokios būklės ją rado pirmieji Lietuvos energetikai, atvažiavę 1945 metų vasarį. Buvo nuversti abu jos kaminai, susprogdinta dalis įrengimų. Nemažai įrengimų buvo bandyta išvežti į Vokietiją, bet buvo nugabenti tik iki Karaliaučiaus (Kalinigrado). Iš Klaipėdos įrenginiai buvo plukdomi laivais į Karaliaučių. Ten jie buvo iškraunami, kad paskui būtų pakrauti į geležinkelio vagonus ir gabenami toliau. Karas jau ėjo į pabaigą, tad vokiečiai, ko gero, toliau išvežti jų nebespėjo.
„Labai gerai, kad taip atsitiko. Tuos įrengimus surado kariškiai, nes visur buvo tvarkingai užrašyta, kai tai Memelio elektrinės įrengimai. Beveik visi jie, kurie buvo išvežti, buvo surasti. Sugadintus reikėjo restauruoti ir sumontuoti. Darbo buvo daug ir jis truko apie pusę metų, kol elektrinė pradėjo veikti“, - pasakojo ponas Vytautas.
Atstatyta elektrinė tiekė elektros energiją ne tik Klaipėdos miestui, bet ir Palangai, Kretingai, Priekulei, Šilutei ir Pagėgiams. Ir prieš karą Klaipėdos elektrinė buvo zoninė. Karo metu nutrauktos linijos irgi buvo atstatytos.
Kai Klaipėda skendėjo dūmuose
„Man dirbant elektrinėje ir laikai buvo labai skirtingi ir situacijos įvairios. Kai kada trūkdavo elektros. Būdavo baisus dalykas, kai kuro jau beveik nebeturėdavome.
Iki 1959 metų vienintelė Klaipėdos elektrinės veikla buvo elektros energijos gamyba Klaipėdai ir visai vakarinei Lietuvos daliai.
„Iki pat 1960 metų, kol nerekonstravome savo įrenginių termofikuoti miestui, dirbome kondensaciniu režimu. Aušindami turbinų įrenginius šiltą vandenį išleisdavome į Danę, ir ji net per didžiausius speigus iki pat marių neužšaldavo. Termofikacija nuliūdino žvejus, nes tą išmetamą šilumą ėmėme naudoti šildyti namams, ir žvejams nebebuvo taip patogu gaudyti žuvis. Be to, žuvys labai mėgo pašildytą vandenį...“ - kalbėjo V. Petrulis.
Jis dar prisimena tuos laikus, kai žiemą rytais visa Klaipėda skęsdavo dūmuose. Vos ne kiekviename name buvo katilinė, deginamos malkos arba anglys. Ir tie dūmai visą laiką buvo iki tol, kol apie 1960 metus pradėta tiesti šilumos trasas ir jungtis prie centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Tada elektros tiekimo problemos gerokai sušvelnėjo ir prasidėjo termofikacijos laikotarpis. Pirmiausia prie centralizuoto šilumos tiekimo buvo jungiami gyvenamieji namai naujai statomuose kvartaluose, o jeigu leisdavo pajėgumai ir finansai - ir seni namai.
„Termofikacija prasidėjo, kai prisijungėme prie Lietuvos energetikos sistemos ir buvo paleista Kauno hidroelektrinė, tiekusi elektros energiją. Termofikavimas prasidėjo labai kukliai - pirmasis vartotojas buvo už gatvės esantis „Gulbės“ medvilninių audinių fabrikas. Jam tiekėme garą. Paskui karštą vandenį šildymui pradėjome tiekti savo gyvenamiesiems namams - elektrinė tada statė savo namus - tarp Liepų ir Dangės gatvių. Paskui trasos ėmė plėstis vis labiau, nauji kvartalai buvo iškart jungiami prie centralizuoto šildymo sistemos, o senųjų katilinės gesinamos“, - prisiminimais dalijosi ponas Vytautas.
Situacija pasikeitė neatpažįstamai
Dabar V. Petrulio manymu, situacija yra pasikeitusi neatpažįstamai. Tik kai kuriuose rajonuose, kur yra individualūs namai, dar kūrenamos krosnys. Nusistebėjus, kad turbūt šiais laikais jau labai mažai namų, kuriuose žmonės šildosi krosnimis, V. Petrulis sakė: „Žinokite, dar yra tokių. Pavyzdžiui, Mažajame Kaimelyje. Dalis namų yra prijungti prie termofikacijos sistemos. Šiais laikais jau daugelis aktyviai jungiasi, nes gyventojams ir ekonomiškai naudinga ir kur kas mažiau vargo, nereikia rūpintis nei anglimis, nei malkomis.
Žinoma, yra ir modernių krosnių, kurias užkūrus galima kūrenti kokią savaitę. Su jomis vargo mažiau, bet vis tiek pats tas procesas brangiau kainuoja nei prisijungti prie centralizuoto šilumos tiekimo. Prisijungti prie dujų vamzdyno iš pradžių brangiai kainuoja, bet vėliau tai nė kiek ne brangiau kainuoja nei kad mūsų tiekiama šiluma.“
Dabar deginamos ne tik dujos, bet ir biokuras (medienos atliekos), kuris žymiai pigesnis nei mazutas ar dujos. Klaipėdoje yra pastatyta suomių elektrinė „Fortum“, kurioje deginamos vadinamosios šiukšlės. Ji 50 proc. miesto tiekia šilumą, beje, gamina ir elektros energiją.
Nusirista iki blogiausios situacijos
„Kai Lietuva atsiskyrė nuo Sovietų Sąjungos, pagal apsirūpinimo elektros energija pajėgumą pirmavo tarp visų Europos valstybių. Tada dirbo labai galinga Antano Sniečkaus, paskui pavadinta Ignalinos atominė elektrinė. Mūsų elektriniai pajėgumai 2,5 karto viršijo mūsų poreikius. Tačiau Europos Sąjungai (ES) padedant mes sugriovėme labai geros būklės, švedų rekonstruotą atominę elektrinę, į kurią buvo sudėta daugybė lėšų. Manau, mūsų valdžia galėjo rimčiau kovoti su ES dėl šios elektrinės ir padaryti taip, kaip suomiai, nesutikti uždaryti. Suomijoje rusų statyta elektrinė buvo gerokai senesnė nei statyta Lietuvoje. Suomiai neišsigando, kad dėl to nebus priimti į ES.
Dabar Lietuvai daugiau vargo su nedirbančia Ignalinos elektrine nei su veikiančia. Radioaktyvioms atliekoms statomos didžiausios saugyklos ir t. t.
Buvo duotas leidimas pradėti griauti Lietuvos elektrinę Elektrėnuose. Šiuo meti iš 8 senųjų blokų likę tik du. Šeši blokai jau supjaustyti ir atiduoti į metalo laužą. Likusieji du blokai po 300 megavatų yra rezerviniai, dirbti negali, nes nebėra personalo. Norint paleisti tuos blokus reikia parengti specialistus.
Dabar didžiausias Lietuvos noras sinchronizuotis su ES. Siekiama, kad visos Baltijos valstybės - Lietuva, Latvija ir Estija atsijungtų nuo energetinio susivienijimo, kuriam be jų priklauso Baltarusija ir Rusija. Per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nebuvo jokios avarinės situacijos. Tačiau dabar mes pasigaminame tik vieną trečdalį mums reikalingos elektros energijos. Du trečdalius gauname iš Baltarusijos, Rusijos, per Estija ir Latviją, ir Švedijos. Tad atsijungę nuo to susivienijimo galėtume savo poreikius patenkinti tik vienu trečdaliu. Ir mes iš pirmos vietos Europoje nukritome į pačią apačią ir dabar Lietuvos situacija yra blogiausia visoje ES, nes gyvename iš kitų malonės. Mūsų laukia problemos, nes pjauname šaką, ant kurios sėdime
Statomų netaršių ir ekologiškų vėjo ir saulės elektrinių galia nedidelė ir jos negali kompensuoti mums viso trūkstamo elektros kiekio. Jungtis su Europa galima vienintele linija, einančia per Lenkiją. Linija iš Švedijos, einanti į Klaipėdą, yra nuolatinės srovės, ir su ja sinchronizuotis negalima. Lenkai siūlo Baltijos jūroje tiesti naują kabelį iš Lenkijos į Lietuvą. Jis avarijos atveju menkai mums padėtų. Man nesuprantama, ką dabar daro Lietuvos energetikos vadovai“, - kalbėjo V. Petrulis.