Pavadintas naujakurio vardu
Senovėje dabartinių Daktarų, Grykšių ir Slučkų kaimų teritorijoje augo miškai, priklausę Kretingos dvaro giriai, kurią šiandien mena Ilgųjų pievų, Rubulių, Girės ir Aukštkalvių miškų masyvas. XVI–XVIII a. šioje girioje vyko aktyvi ūkinė veikla: angliadegiai kurui gamino medžio anglį, smaldegiai degė dervą, medkirčiai kirto medieną eksportui ir valsčiaus poreikiams – kurui, dvaro ir kaimų trobesių statybai. Nemaža girios dalis buvo iškirsta XVII a. pirmajame ketvirtyje statant Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestą.
Gretimoje Prūsijos karalystėje augant miestams, augo ir žemės ūkio produkcijos eksportas. Tai skatino žemdirbystės plėtrą. Todėl dvarininkai, suteikdami įvairias lengvatas, valstiečius ragino kurtis iškirstose biržėse, įdirbti žemdirbystei tinkamą plėšininę žemę. Tokiu būdu į rytus nuo XVII a. antroje pusėje suformuoto valakinio-gatvinio Klibių kaimo, kirtimų išretintame Kretingos dvaro girios pakraštyje XVII a. pab. – XVIII a. pr. atsirado Grykšių užusienis (lenk. zaścianek Gryksze), pirmąkart paminėtas 1771 m. sudarytame Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paveldėtos Kretingos grafystės (valsčiaus) inventoriuje.
Gyvenvietės pavadinimas, kaip tuo metu buvo įprasta, kilo iš asmenvardžio. Jai vardą davė pirmasis šių žemių naujakurys Grykšas. Žemaičiai kaimą vadina – Grīkšē.
1771 m. Kretingos grafystės inventorius liudija, kad Grykšių užusieniui priklausė apie 6 valakus (apie 128 ha) žemės, kuri ribojosi su Daktarų užusieniu, Klibių kaimo dirbama ir pievų žeme, Slučkų ir Dupulčių ganyklomis bei Kretingos dvaro giria. Centrinėje užusienio dalyje abipus upelio stovėjo 4 vienkieminės sodybos, kuriose gyveno žemdirbiai Jurgis Tiškus, Petras Stoškus, Antanas Miežetis ir Jonas Tarvydas su šeimomis, mokėję dvarui už nuomojamą žemę rentos mokestį – činšą.
XVIII a. Grykšiai priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitystės Bliūdsukių laukininkijai ir kartu su Daktarų užusieniu sudarė vieną teritorinį vienetą.
Plytų fabrikas – Telšių apskrities įžymybė
XIX a. Grykšiai tapo savarankišku kaimu, tačiau sodybų sumažėjo perpus: 1827 m. buvo 2 katalikų namai, o 1846 m. – 2 dūmai. 1857 m. gyveno jau 3 katalikų – Vincento Montrimo, Petro Bertašiaus ir Jono Putvino šeimos, kurias sudarė 13 vyrų ir 18 moterų.
Panaikinus baudžiavą, 1861 m. kaime liko tik viena sodyba, o rytinėje dalyje grafo Nikolajaus Zubovo Kretingos dvaro valdytojas pastatė plytinę, kurios produkcijai – plytoms ir čerpėms, gaminti naudotas čia pat kasamas molis. Tai buvo didžiausia šio profilio pramonės įmonė Telšių apskrityje, rašytiniuose šaltiniuose vadinama Kretingos plytų fabriku.
Po baudžiavos panaikinimo įsteigus valstiečių luominę savivaldą, Grykšiai buvo priskirti prie Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Daktarų bendruomenės. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, didesnioji dalis dirbamos žemės 1869 m. buvo išdalinta išsipirkti valstiečiams Kavaliauskui ir Tadui Žyliui, o kita dalis – plytinės teritorija, liko Kretingos dvaro nuosavybė. Ganyklos, šienaujamos pievos ir miškas palikti bendram valstiečių ir dvaro naudojimui. Tokiu būdu XIX a. antrojoje pusėje Grykšių žemėje buvo suformuota 2 valstiečių ūkių gyvenvietė. Jos gyventojai Kavaliauskas ir Tadas Žilys už gautą dirbamą žemę išperkamuosius mokesčius mokėjo Nikolajui Zubovui, nuo 1871 m. – jo sūnui Gavrilui Zubovui, o nuo 1875 m. – Juozapui Tiškevičiui.
Naujojo Kretingos dvaro savininko Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva, matininkas Aleksandras Kalašnikovas 1883 m. apmatavo valstiečių, dvaro ir bendro naudojimo žemes bei parengė kaimo ribų ir žemėnaudos planą. Šis planas liudija, kad Grykšiams tuo metu priklausė apie 120 ha žemės. Dvi valstiečių šeimos valdė 2,76 ha pasodybinės, 27,29 ha ariamos, 17,25 ha pievų ir 48,27 ha ganyklų žemės. Dar 16,24 ha ganyklų valstiečiai naudojosi bendrai su dvaru.
Abi valstiečių sodybos stovėjo ties kaimo viduriu, o atokiau nuo jų į vakarus, žemių pakraščiu ėjo kelias Dupulčiai–Daktarai. Tarp kelio ir sodybų telkšojo trys didelės kūdros, atsiradusios, matyt, kasant molį plytinei. Pietrytine kaimo dalimi, per mišką, nuo Kretingos–Kartenos vieškelio ėjo dar vienas kelias, vedęs kaimo rytinės dalies centre grafui Juozapui Tiškevičiui priklausančio apie 15 ha dydžio žemės sklypo, kuriame tebestovėjo plytinė, link.
Žemių ribas teko patikslinti
Pobaudžiavinės žemės reformos metu nauju Grykšių kaimynu tapo dvaro žemėje išaugęs Padvarių kaimas, su kurio naujakuriais kilo ginčų dėl žemių ribų. Dėl to 1886 m. matininkai Kamenskis ir Fugalevičius, dalyvaujant Grykšių valstiečiams Tadui Žiliui ir našlei Karolinai Kavaliauskienei bei Bliūdsdakių bendruomenės atstovui Ignotui Tamošauskiui, patikslino kaimo ribas.
Nors kaimas buvo nedidelis, tačiau dėl strateginės reikšmės jis žymimas 1865–1918 m. Rusijos imperijos vakarinių gubernijų geografiniuose ir topografiniuose žemėlapiuose, sudarytuose Rusijos ir Vokietijos topografų.
Grafui Aleksandrui Tiškevičiui nugriovus plytinę, o jos žemę pardavus, 1895 m. Grykšiuose buvo jau 4 ūkiai. Dar viena naujakurių šeima įsikūrė po Pirmojo pasaulinio karo. 1923 m. buvo registruoti jau 5 ūkiai ir 44 gyventojai. Lietuvos žemės reformos metu panaikinus bendro naudojimo žemės ūkio naudmenas ir plėšininę žemę išdalinus naujakuriams, ūkių skaičius išaugo iki 11–12. Tarpukariu kaimas priklausė Klibių seniūnijai, o vaikai lankė Klibių pradžios mokyklą.
Tremties ženklai
Pokarinė kolektyvizacija, kurios metu žemdirbiai neteko pagrindinio savo turto ir pragyvenimo šaltinio – žemės, neigiamai paveikė kaimo demografiją. Prie netekčių prisidėjo ir sovietų represinių struktūrų vykdomos tremtys, kurios palietė seniausiai, nuo XIX a., Grykšiuose gyvenančias ūkininkų Kavaliauskų ir Žilių šeimas, per 1948 m. gegužės 22 d. tremtį išvežtas į Šamankos gyvenvietę, esančią Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Irkutsko srities Irkutsko rajone.
Antanas Kavaliauskas su žmona Stanislava ir neseniai gimusia dukrele Stasele bei broliu Vytautu buvo ištremti. Žmona ir dukra, neatlaikiusios atšiaurių gyvenimo sąlygų, tremtyje netrukus mirė. Brolis Vytautas 1948 m. liepos 9 d. nesėkmingai bandė iš tremties pabėgti, bet buvo suimtas, 1949 m. vasario 12 d. nuteistas trejiems metams lagerio, po kurio grąžintas tęsti tremties į Šamanką, kur 1951 m. savanoriškai atvyko ir žmona Vincenta. Abu broliai iš tremties buvo paleisti tik 1958 m.
Ištremtas buvo ir 64-metis Juozas Žilys su penkiais metais jaunesne žmona Petronėle bei 25-metis jų sūnus Pranas. Tėvas mirė, o motina su sūnumi tremtyje išbuvo iki 1957 m.
1959 m. Grykšiuose dar gyveno Burbų, Butkų, Lankučių, Šaulių, Ylakių ir kt. šeimos, kurias sudarė 35 žmonės. Prabėgus dvidešimčiai metų buvo belikę tik 8 gyventojai, o dar po dešimties metų, intensyvios žemdirbystės plėtrą lydėjusiai melioracijai nušlavus paskutines žemdirbių sodybas, kaime nebeliko nė vieno žmogaus.
Atkūrus nepriklausomybę, kaimą atgaivinti ėmėsi naujakurys Rimantas Radzevičius. Po 2016 m. gyvenviečių ribų patikslinimo prie Grykšių kaimo buvo prijungta didžioji Kretingos seniūnijai priklausiusio Slučkų kaimo žemių dalis. Taip Grykšių pietinė riba pasiekė plentą Šiauliai–Palanga. Šiuo metu kaimui priklauso 229,7 ha žemės, kuri ribojasi su Daktarais, Klibiais, Padvariais, Dupulčiais ir Rubulių kaimui priskirta Ilgųjų pievų miško dalimi.
Mūsų laikais kaimas tarsi feniksas atgimsta naujam gyvenimui. Palei Ilgųjų Pievų gatvę pietrytinėje jo dalyje jau suprojektuotas privačių namų kvartalas, tarp kurio ir kelio Dupulčiai–Daktarai baigiamas projektuoti kitas naujakurių kvartalas.