Altoriaus paieškų vaizdai guls į vilniečio režisieriaus Vytauto Gradecko kuriamą dokumentinę kino juostą „Nešėm, kol pavargom“, kurią žiūrovai turėtų išvysti kitą vasarą. Su „Pajūrio naujienomis“ filmo kūrėjas pasidalino ir jam žinoma altoriaus pastatymo, ir jo paieškų istorija.
Akmenis nuritino į Baltąsias kopas
Pastatyti lauko akmenų altorių Nidoje pagal pirmųjų krikščionių ir šventojo Pranciškaus pavyzdį sumanė pirmieji atsikūrusios Lietuvos pranciškonų brolijos broliai: be E. Atkočiūno, dar Astijus Kungys, Gediminas Numgaudis, Sigitas Jurčys, Egidijus Gricius, Alvydas Rakauskas, Artūras Paulauskas ir kt.
Oficialiai iš pogrindžio jie išėjo 1989-ųjų lapkričio 19-ąją, išsireikalavę ir atgavę sovietų okupacijos metu prarastą Kretingos vienuolyną. Ligi tol pogrindyje veikusi Lietuvos pranciškonų ordino taryba buvo registruota Nidoje, kurios parapijos klebonu tarnavo E. Atkočiūnas.
Kurdamas siužetą filmui, su broliais bendravęs režisierius V. Gradeckas pasakojo: „1989-ųjų vasarą, Baltijos kelio išvakarėse, broliai nuvyko pas V. Orvidą ir išklojo sumanymą. Šis iš skaldyklos parinko 4 masyvius tašyto akmens luitus ir pasakė: „Statykit altorių. Kur pastatysit, ten jis ir turės pasilikti“.
Broliai E. Atkočiūnas ir A. Rakauskas parsigabeno tuos apdailintus luitus „devintuku“ žiguliu: pastatė altorių prie Saulės laikrodžio, broliai S. Jurčys su E. Atkočiūnu ten aukojo šv. Mišias. Po to nidiškiai išvyko į Baltijos kelią, o pranciškonai patraukė į dykumą – į Baltąsias kopas. Be vandens ir maisto jie ritino altoriaus akmenis, kol šie atsidūrė pasieny, vos 0,5 km nuo sienos su Rusija, dabartiniame Grobšto gamtiniame rezervate. Taip broliai iškeliavo ir į vidinę dykumą – su malda, pasninku ir atgaila. Beje, A. Rakauskas vos prieš 2 dienas buvo priėmęs amžinuosius įžadus.
Slėpininga istorija ir paieškos
V. Gradecko žiniomis, iš pradžių prie to altoriaus ateidavę ir nidiškiai, ir svečiai – būta ir užsieniečių. Tačiau ilgainiui jį užnešė kopų smėlis, palaidodamas lakioje pustomoje gelmėje. Po altoriumi buvo pakastas stiklainis su nidiškių maldomis ir prašymais.
Mintis surasti tą altorių gimdavo pavieniams asmenims: nidiškis gydytojas Vytautas Lipnickas tikino prieš 4 metus atkapstęs altoriaus viršų. Tačiau pasiryžti rimtam paieškų žygiui paskatino lemtingas V. Gradecko susitikimas su E. Atkočiūnu.
Nidoje per kūrybinę studentų praktiką V. Gradeckas – jis dėsto Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, atsitiktinai susitikęs E. Atkočiūną ir sužinojęs jo gyvenimo istoriją: kūrėją sudomino, kad jis, buvęs Nidos klebonas, prieš daugel metų atsisakė kunigystės, sukūrė šeimą ir užaugino 3 dukteris. Iš jo ir išgirdęs slėpiningą istoriją apie kopų smėliu užneštą altorių.
Į paieškų žygį išsiruošė E. Atkočiūnas su žmona Gerimanta ir dviem dukterimis Dorėja ir Elėja, jo bičiulis, pranciškonų broliją prieš daugel metų taip pat palikęs A. Rakauskas. Žygį suderino su pasienio tarnyba ir Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcija – jos vadovė Aušra Feser pati dalyvavo paieškose ir, beje, ji aptiko trikampio formos akmenį – altoriaus pagrindą. Liko nerastos dar 3 detalės, bet jų aptikti tuomet nepavyko.
Filmas – lyg barometras visiems
Paieškų komanda iš pradžių ketino kviesti geoskenuotoją iš JAV, tačiau, užėjus pandemijai, darbus teko atidėti. „Per tą laiką pateikėme paraišką Lietuvos kino centrui dėl filmo sukūrimo ir dalį lėšų galėjome skirti gelmėms skenuoti. Tam pasitelkėme vienintelį Lietuvoje tokias paslaugas teikiančios įmonės „Geobaltic“ specialistą Dainių Michelevičių, ir jis georobotu, pagal pateiktus brėžinius, aptiko altoriaus viršų – mensą. Ant jo broliai G. Numgaudis ir E. Gricius kažkada buvo išraižę saulutę. Tačiau ligi šiol dar neradome kitų 2 detalių. Planavome artimiausiu metu grįžti į kopas, bet dėl kovido neberizikuosime“, – kalbėjo filmo statytojas.
Koks likimas laukia altoriaus, kai visos 4 jo dalys bus surastos? Pasak V. Gradecko, nors, V. Orvido valia, altorius turėtų likti ten, kur ir buvo pastatytas, tačiau A. Feser visgi siūlo jį perkelti į kitą vietą, nes šis objektas taps traukos centru, o rezervate – paukščių perimvietės, kurias reikia tausoti.
Pasak V. Gradecko, nors lietuvių ir anglų kalbomis su itališkais subtitrais kuriamo filmo „Nešėm, kol pavargom“ („Stumbled Over a Stone“) siužetas suksis apie altoriaus paieškas, vis dėlto tai bus istorija apie buvusius pranciškonus, pasirinkusius šeimą.
„Altoriaus paieška, filmavimas – sudėtingas procesas, savotiškas Kryžiaus kelias dėl įvairių apribojimų. Buvę broliai tarytum atkasė savo praeitį. Tačiau jie atstato altorių, kaip ir šv. Pranciškus per sunkmetį atstatė Porciunkulės bažnytėlę. Filmas bus tarsi laiko barometras: tikintieji jau pasirengę priimti ir bendrauti su buvusiaisiais ar vis dar – ne. Kartu tai – priminimas, kad, pamiršę savo puikybę, vienas kitam turėtume būti atlaidesni“, – kalbėjo kino juosto kūrėjas.
Pranciškono brolio Astijaus Kungio komentaras:
- Manyčiau, kad altorius turėtų liki toje vietoje, kur jis ir buvo pastatytas. Tai yra savotiškas tų pirmųjų brolių pašaukimo įprasminimas: jie pasninkavo 3 savaites, ir buvo nusprendę – kiek turės jėgų, tiek nutemps tuos akmenis ir toje vietoje pastatys altorių. Todėl šis ženklas neturėtų būti pernelyg sureikšmintas, padarant jį stabu.
Neturėtų prie jo būti ir didelių srautų, nes jis brangus broliams ir nidiškiams, kurie dalyvavo tame procese. Kiek visokių kitokių reikšmingų įvykių anuo metu vykdavo Viliaus Orvido sodyboje, kiek patyrėme visokių išgyvenimų. Visko neįprasminsi ženklais. Viskam savas laikas: buvo jaunystė, idealizmas, bet dabar reikia gyventi kitu laiku ir kitais įvykiais.