Atkurti patikėjo sertifikuotam meistrui

Adelė B. pasakojo dažnai lankanti kapines, kur ant senųjų maro kapų nuo seno stovi trys medinės koplyčios su skulptūromis.

„Jos jau nebėra pačios seniausios, kurias kaimo žmonės pastatė prieš daug metų. Dar prieš karą vieną pastatė Jonas Galdikas, buvęs partizanas, žuvęs bunkeryje. Žinau, kad kitą padarė tautodailininkas Edvardas Stalmokas, o dar vieną, mažąją, pastatė mano amžinatilsį vyro giminaitis Alfonsas Brazdauskis, jis įstatė ir Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. O aš nupirkau dar 3 skulptūras, kurias irgi įdėjome į vieną tų koplytėlių. Bet vienądien atėjusi savo akimis nepatikėjau, kad nebėra nei skulptūrų, nei koplyčios“, – redakcijai guodėsi Adelė B.

Tačiau Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkė Meda Skersienė nuramino – nuvalyti skulptūras ir atkurti sunykusią koplyčią į savo dirbtuves šį rugpjūtį išsivežė medžio meistras tautodailininkas Antanas Lubys iš Kūlupėnų, iš anksto sutarus su Darbėnų seniūnu Alvydu Poškiu.

„Šis meistras turi paveldo sertifikatą, įgijęs patirties, atkuriant mažosios architektūros dirbinius – koplyčias, koplytstulpius, kryžius. Norėjome, kad būtų kuo mažiau nukrypimų nuo pirminio koplyčios vaizdo, būtų išlaikyta autentika – vieną koplyčių teks naujai atkurti, o skulptūras – tik nuvalyti“, – akcentavo M. Skersienė.

Statytos žmonėms apsižadant

Apsilankius tautodailininko A. Lubio dirbtuvėse, darbas jau akivaizdžiai ėjo į pabaigą: koplyčios korpusas atkurtas pagal autentiškas ankstesniosios detales, dekoratyvinius drožybos elementus, liko tik ją perdažyti žalia spalva, koks ir buvo ankstesnysis kūrinys. Joje buvusios skulptūros – Dievo Motinos ir rūpintojėlio – nuvalytos, padengtos apsauginiu sluoksniu ir jau parengtos grįžti į savo vietas koplyčioje. Meistras patikino, kad rugsėjo pabaigoje koplyčia bus sugrąžinta į savo vietą kapinaitėse – jis pats ją ir įtvirtinsiąs ant išlikusių pamatų.

Koplyčių patvarumas, tautodailininko žodžiais, labai priklauso nuo vietovės, kur ji pastatyta: jei po krūmokšniais, jos gyvavimo laikas trumpesnis, jeigu plynoje vietoje – stovės ilgiau, nes medžiui reikia kvėpuoti, jį veikia drėgmė ir saulė.

Paklaustas, kada, jo akimis žvelgiant, ši koplyčia buvo sukurta, meistras Antanas sakė manąs, kad pokariu. Žmonės jas kažkada statė su tam tikra intencija: „Be apžadų tokie dalykai negalėdavo atsirasti: skausmus ir džiaugsmus jos sugėrė. „Griekas“ yra laikyti jas netvarkytas, – vaizdingai žemaitiškai kalbėjo kūlupėniškis, kilęs nuo Kūlsodžio, kur atkūrė ir savo tėvo statytą, medyje įtvirtintą koplytėlę su Marijos skulptūrėle. – Nukrito iš medžio „budynka“, skulptūra sutižo. Naują Mariją iš vientiso ąžuolo išdrožiau, kad niekas negalėtų jos „nušvilpti“.

Skulptūras iš koplyčių, sakė meistras, įprastai vagia vietos „pijokai“, iš kurių už butelį nuperka tie, kurie išmano senųjų drožinių vertę.

Autentiško paveldo belikę mažai

Šiemet A. Lubys imsis tvarkyti dar vieną Akmenalių kapinių koplytėlę – naujai užklos šios stogą, pakeis grindis, o trečiosios nelies, paliks kitiems metams. Už atliktą darbą, paminklotvarkininkės

M. Skersienės žodžiais, meistrui bus sumokėta iki 2 tūkst. Eur.

Jos žodžiais, šiuo metu itin prasta būklė Sauserių, Berataičių kapinaitėse, iš viso rajone apie 10 apleistų koplyčių. Tačiau, kol vienos sulaukia eilės, ima griūti kitos. „Dažniausiai pačios kaimų bendruomenės ar geradariai imasi iniciatyvos perdažyti, sutvarkyti koplyčias, patys jas ir prižiūri“, – akcentavo M. Skersienė.

Autentiško paveldo kaimuose, jos žodžiais, likę nedaug, vertingiausi senųjų liaudies meistrų kūriniai yra perkeliami į muziejų, kur saugomi ir pagal galimybes atkuriami. Tam Kretingos muziejus siekia restauruoti vieną dvaro pastatų, kad jame galėtų įsirengti dirbtuves ir patys imtis tvarkyti eksponatus.