Dėkoti reikia vėjui
Šventąją stintos pasiekia nuo kaimyninės Latvijos pusės, plaukia į Kuršių marias, tolesnė jų kryptis – į nerštavietes Nemuno žemupyje ir kitose upėse.
Anot Sigito, stintų gaudymo sezonas šiemet prasidėjo neįprastai anksti – pirmosios tinkluose suspurdėjo lapkritį. Kas lėmė ankstyvą sezono pradžią, patyrusiam žvejui svarstyti nereikia: palankūs vakariniai vėjai nuo jūros į krantą „paspaudė“ drumzliną vandenį, o „protingos“ audros žuvų neišblaškė.
Dabar pats įkarštis, bet, spėjama, kad stintas dar galės gaudyti apie tris savaites. Vadinasi, per Stintos šventę, planuojamą vasario 11–12 dienomis, Palangos centrinės gatvės agurkais tikrai kvepės. Tik įdomu, kokios kainos bus? Šiuo metu, kai pasiūla didelė, kilogramą šviežios stintos galima nusipirkti maždaug už 6–7 eurus, o nusiderėjus ir pigiau.
„Dešimt metų per šventes ir aš prekiaudavau stintomis, dabar – nebe. Pamenu, kartą vienintelis visoje Palangoje tris dėžes šviežių turėjau. Kavinės, barai, jei keptuvėse ir čirškino, tai iš anksčiau užsišaldytas, kiti stiklainiuose siūlė pirkti marinuotų“, – pasakojo savo žvejybos įmonę Šventojoje įsteigęs S. Jarulis.
Pomėgis tapo verslu
Jis nėra šventojiškis iš šaknų, miestelyje apsigyveno apie 1985-uosius, tačiau nuo mažų dienų kone visus savaitgalius ir atostogas leisdavo čia, pas gimines.
„Dėdė dirbo žuvininkystės ūkyje, buvo proga susipažinti su žvejais. Kartą brigadininkas klausia, ar noriu kartu su jais į jūrą? Aišku, noriu!“ – juokėsi pašnekovas. Jo žodžiais, sovietų laikais neturėdamas 16-os metų ir piliečio paso negalėjai į jūrą eiti. Tad vyrai pasieniečiams pasiūlydavo žuvies arba kokį butelį alkoholio, ir šie „nematydavo“, neįdomu būdavo.
„Žvejams aš buvau ir naudingas – tvirtai sudėtas, stiprus, padėdavau rankomis traukti tinklus“, – atviravo Sigitas. Anot jo, tinklai būdavo 50 metrų ilgio, virvė – stora, sverdavo 12, o jeigu su žuvim, tai ir 15 tonų. Kol ištrauki, praeidavo 10–12 valandų. Reikėjo turėti jėgos, ne kiekvienam tiek atlaikyti. Dabar viskas kitaip – rankomis tinklų ir S. Jaruliui traukti seniai nebereikia, įmonė tam turi įsigijusi specialią mašiną. „Galiu sau ir vienas pats panorėjęs į jūrą išeiti, grįžti su geru laimikiu“, – sakė jis.
Sigitas pasidžiaugė, kad pagalbos sulaukia iš šeimos – abiejų sūnų ir žmonos Violetos.
„Parvežu stintų, kitąkart nespėju apsidairyti, o Violeta jau iš tinklo išrankiojusi, išvaliusi ir tuoj keps, valgysim“, – pasakojo S. Jarulis.
Žvejo patarimas: gerai iškepti ikrus
Teko girdėti, kad kai kurie žvejai stintas kepa neišvalytas. Tai patvirtino Šventojoje gimęs, augęs ir dabar ten gyvenantis Antanas Valiukas.
„Seniau sunku būdavo gauti tinklų. Jie būdavo ne kaip dabar patvarūs „zilkiniai“, o medvilniniai, todėl greit sutrūkdavo, gerai neišdžiovinus, supūdavo. Kartą su draugu nuvažiavom pas seną šventojiškį žveją pasiskolinti tinklo, aišku, „užkandai“ nusivežėm stintų. Žiūrim, jo žmona nuplovusi iškart į miltus volioja ir tik šast šast – į keptuvę... Paskui paaiškino, kad vidurių valgyti niekas neliepia, o tokiu būdu iškeptos stintos daugiau riebalų turės. Tai tikra tiesa, bet mano šeimoje įprasta prieš kepant žuvį vis tiek išvalyti“, – sakė jis.
Antanas patarė ypač gerai iškepti stintos ikrus, nes, sakoma, kad pusžalių užvalgius savijauta bus prasta. Esą ne be reikalo ir ruoniai, tinkle nutvėrę stintą, nukanda tik jos pusę, ikrus taip ir palikdami tįsoti.
A. Valiukas, žvejybos stažą skaičiuojantis nuo 1992-ųjų, šį sezoną irgi vadina vienu geriausių. „Čia palankiems vėjams ačiū. Ne be reikalo patyrę žvejai sako, kad pietrytinis vėjas žuvį ir iš keptuvės gali ištraukti. Vienais metais du tris mėnesius toks ir pūtė, mes nieko nesužvejojom, užtat girdėjom, kad tuo pat metu Švedijoj bangos į krantą išmetė 200 tonų stintų, nors švedai jų ir nevalgo, laukus tręšia“, – šypsojosi pašnekovas.
Į jūrą traukia rečiau
Prie namo A. Valiukas turi pasistatęs rūkyklą, įvairią ką tik jūroje sužvejotą ir išrūkytą žuvį vasarą parduoda. Stintų nerūko, neapsimoka – kas gi pirktų, juk poilsiautojų žiemą nėra.
„O vasarą, būdavo, pristatau dar karštą rūkytą žuvį į parduotuvę arba į kioską, kad parduotų, bet žmonės vis vien kaip susitarę zuja ir zuja į tą mano rūkyklą – jiems mat iš čia pirkta atrodo skanesnė, labiau dūmu kvepianti, nors iš tikro yra tokia pat“, – juokėsi pašnekovas. Šį verslą dabar jis ketina perleisti vaikams – esą vaikai jauni, sumanūs, tegul sau toliau rūkykloje tvarkosi, o pats daugiau laiko skirsiąs prižiūrėti sodą, auginsiąs uogas, iš braškių, aviečių pasigaminsiąs vyno. „Ir į jūrą beeinu rečiau, tik savo malonumui, kai sugalvoju“, – atviravo jis.
Naktį į antradienį kaip tik ir ėjo, užtat iš ryto laukė šiek tiek darbo – iš tinklo rankioti stintas. Antanui talkinęs netoli, Drumulio kaime, gyvenantis senas pažįstamas Valius Gricius prasitarė, kad pensininkui vienas malonumas prie tinklų krapštytis, įdomesnė diena, o dar juk ir kokią stintą namo parsivežti čia pat „pasigausiąs“.
Iš Palangos kilęs, gelbėjimo stotyje ir naru, ir motoristu anksčiau dirbęs Valius sakė ir pats žvejoti mėgęs nuo jaunų dienų, taip pat kaip Antanas, turi pasistatęs ir žuvų rūkyklą. Bet, jei dabar ir išsirūko kokią, tai tik dėl savo šeimos.
Paklausti, ar ruošiasi dalyvauti vasarį Palangoje organizuojamoje Stintų šventėje, vyrai juokavo: ko ten nėra matę? Stintų turi ir patys.