Ilgakromiai laikyti istoriniais pastatais. Miestiečiams primindavo sunkius okupacinius laikus. Senkromiai iškilo po bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės griūties.
1795 metais, ligų, nederliaus, bado išvargintame Lietuvos krašte vokiečiai, austrai ir rusai ėmė šeimininkauti, kaip savo kieme. Vokiečiai numalšino Tado Kosčiuškos sukilimą ir visa užnemunė atiteko Prūsijos karalystei.
Vokiečiai okupavo visas lenkų žemes iki pat Varšuvos. Taip pat visą Suvalkiją ir dalį Žemaitijos. Iš viso susidarė 44,000 tūkstančiai kvadratinių kilometrų su beveik milijonu gyventojų.
Marijampolė tuo metu buvo mažas miestelis prie Šešupės. Vokietijos archyvų šaltiniai teigia, kad aštuoniolikto amžiaus pabaigoje germanai lietuvius laikė gana aukštos kultūros šalimi. Lietuviai buvo įvardinami, kaip ramūs, bet pakankamai „tamsūs“ žmonės.
Apie sotų gyvenimą, tinkamą žemės dirbimą, sutvarkytą administracinį valdymo aparatą, teismus suvalkiečiai neturėjo žalio supratimo. Vokiečiai buvo įsitikinę, kad šis naujasis kraštas amžiams liks jų įtakos sferose. Todėl nieko nelaukę visoje Užnemunėje pradėjo įvedinėti savo tvarką ir įstatymus.
Tuo metu Marijampolė buvo vadinama mažu, karališku miesteliu. Turėjo apie tūkstantį du šimtus gyventojų. Iš jų didžiąją dalį sudarė žydai. Pagal miesto dydį Marijampolė aštuoniolikto amžiaus pabaigoje buvo gale. Pirmaujančių gretose lyderių pozicijas laikė Kudirkos Naumiestis, Kalvarija, Vilkaviškis, Prienai, Virbalis, Kybartai ir net Vištytis.
Prūsijos karalystė okupavusi suvalkiečių žemes Marijampolėje rado beveik du šimtus medinių namų, vienuolyną ir keletą bravorų. Prieš daugiau nei du šimtus metų mieste nebuvo nei mokyklos, nei ligoninės. Visas miestelis buvo susitelkęs vakarinėje dabartinės Vytauto gatvės pusėje, ant dešiniojo Jevonio upelio kranto.
Kitapus upelio, tarp Šešupės ir bažnyčios gatvės, buvo grafienės Butlerienės dovanota Marijonų vienuolių žemė. O už tarpukaryje (1918-1940) buvusio miesto sodo – į vakarus ir pietus – žaliavo Kvietiškio dvaro laukai. Manoma, kad tuo metu kelias į Vilkaviškį ėjo pro bažnyčią. Antroji kiek mažiau patikima versija sako, kad kelias į Vilkaviškį vingiavo per šiaurinę pašešupio aikštės dalį.
Tarpukaryje egzistavęs Pašešupio kaimelis 1795 m. davė pradžią Marijampolės miestui ir jau tada buvo vadinamas Tarpučiais. Todėl dabartinės, vakarinės Marijampolės miesto dalies gyventojai gali didžiuotis, nes jų gyvenamo rajono pavadinimas turi šimtmečius skaičiuojantį vardą.
Aštuoniolikto amžiaus pabaigoje link Vilkaviškio vedusioje gatvės atkarpoje buvo kapai. Bravorų buvo ant kiekvieno kampo, net ir vienuolių marijonų valdose. Vokiečiai 1795 metais atėję miestą, nusprendė, kad pirmasis jų darbas Marijampolėje privalo būti ligoninės ir mokyklos įkūrimas.
Marijampolės krašte vyravo įvairiausios ligos, taip pat ir lytiškai plintančios. Tuo metu jos buvo vadinamos „atėjusios iš Varšuvos“, arba „Varšuvos piktligės“. Kadangi nebuvo jokios mokyklos, tai švietimo požiūriu marijampoliečiai buvo visiški analfabetai.
Vokiečiai atėmė iš marijonų nemenką žemės gabalą ir pastatė mokyklą. Šalia mokyklos iškilo antrasis pastatas, kuriame buvo įkurta prieglauda. Tarpukaryje tame name buvo parapijos špitolė. Panaši mokykla parapijos žemėse buvo pastatyta ir Vilkaviškyje. Vilkaviškio klebonas visus naujai pastatytus namus ir žemes iš prūsų valdžios išpirko.
Kiek prasčiau 1795 m. Marijampolėje buvo su ligonine. Į ligoninės statybą vokiečiai investavo dvigubai daugiau lėšų nei į mokyklos ir prieglaudos kartu sudėjus. Ligonių šventovė Marijampolėje iškilo apie 1800 metus. Įsikūrė gana gražioje vietoje, prie tarpukaryje buvusio miesto sodo.
Tuo pačiu metu, apie 1800-uosius, buvo pradėti tvarkyti ir keliai, susisiekimas su kitais miesteliais. Naujasis maršrutas į Liudvinavą buvo apsodintas liepomis. Iškilo ir straipsnio pradžioje minėti senkromiai, taip pat halė. Manoma, kad Basanavičiaus aikštę išplanavo ir pavertė turgaviete būtent vokiečiai. Būtent jie suprato, kad miestas turi turėti savo savivaldybę ir tarybą. Buvo įsteigta ir Marijampolės miesto burmistro pareigybė.
Pirkliai senkromiais vadintus statinius išsinuomojo iš Marijampolės savivaldybės. Šaltiniai teigia, kad 1850 metais patalpos ilguose kromuose buvo išpirktos ir tapo privačia, daugiausiai žydų, nuosavybe. Už žemę ilgųjų parduotuvių savininkai iki pirmojo pasaulinio karo mokėjo miestui činčo mokestį, kuris siekė devynis rublius per metus. Panašius ilguosius kromus vokiečiai pastatė Vilkaviškyje, Virbalyje ir Prienuose.
Napoleonui nugalėjus prūsus, 1807 m. buvo sudaryta Tilžės taika. Vokiečių viešpatavimas lietuvių žemėse baigėsi. Vakarų kultūros atėjūnų palikimas Marijampolės ir Vilkaviškio miestuose išliko ištisą šimtmetį. Išmokė suvalkiečius ūkininkauti, laikytis higienos, tinkamai valdyti miestą.