Pusiau mūrinė, pusiau akmeninė, kluono su bokšteliu formos, XIX amžiaus viduryje statyta Šv. Jurgio bažnyčia. Šalia graži 1905 metais klebono Kazio Mačiukevičiaus iniciatyva iškilusi klebonija. Pradžios mokykla ir nemenka pašto agentūra. Tai buvo viskas, kas skirdavo Daukšius nuo paprasto kaimelio.
Sūduvos viduryje tarp Liudvinavo, Gudelių ir Žuvinto stūkso paliomis vadinamos didžiulės pelkės. O pačiame pelkių viduryje mažasis Daukšių miestelis. Prieškaryje nuo Šv. Jurgio bažnyčios bokšto atsiverdavo nuostabi apylinkė. Vaizdas užburdavo kiekvieną svečią. Aplink – iškloti samanomis ir melsvose miglose skęstantys pelkynai. Kai kur styrantys krūmų kuokštai ir melsvi vandens liūnai. Šalimais – du blizgantys Amalvo ir Žuvinto ežerai. Daukšiai atrodė tarsi sala laikinai iškilusi iš pelkių dugno. Mistiška ir paslaptinga. Laukianti progos vėl nugrimzti į klampynes.
Žiloje senovėje šioje vietoje nebuvo aplinkinių gyvenviečių, ir žmonių. Ošė amžinos, pelkėtosios girios. O jų užuovėjoj veisėsi būriai žvėrių ir paukščių. Negyvenami plotai buvo be šeimininko. Gera vieta ilgai tuščia nebūna. Todėl netrukus atsibastė lenkų kariuomenės dezertyras, o galbūt belaisvis Daukšys. Viduryje pelkių, ant kalnelio pasistatė bakūžę ir pradėjo medžioti, šeimininkauti laukinėje gamtoje. Vėliau parsivežė sau moterį ir susituokė. Turėjo du sūnus ir dukrą, – Amalvį, Žuvintą ir Palią. Jų vardais pavadino du ežerus, o dukrelės – pelkes. Augančiai sodybai suteikė Daukšio pavardę.
Vos tik žmonės sudrumstė vietovės tylą, girios pasikeitė neatpažįstamai. Penkioliktame šimtmetyje į Palių miškus pradėjo bėgti gudų ir lietuvių kariuomenės dezertyrai. Gavę dosnių miškų prieglobstį slapstydavosi ištisus metus. Atsibastydavo iš nelaisvės pabėgę Kijevo rusai ar eiliniai nusikaltėliai.
Niekam nepriklausančioje žemėje apsigyvendavo visi, įsikurdavo ir versdavosi medžiokle. Žvėrių buvo begalės: meškos, vilkai, šernai, briedžiai šmėžuodavo kasdien. Vėliau turtingi medžioklės plotai pradėjo rūpėti karaliaus aplinkai. Lenkijos karalius ir Lietuvos Didysis Kunigaikštis Aleksandras, XV amžiuje miškus padovanojo karvedžiui Mykolui Glinskiui. Tuomet Mykolo seniūnai visus Palių gyventojus pavertė savo vergais. Laisvieji žmonės lengvai nepasidavė ir sumušdavo atsiųstus į miškus mokesčių rinkėjus.
Dėl Palių medžioklės plotų ir Daukšių sodybos 1592 m. kilo ginčas tarp Punios ir Birštono girių seniūnų. Punios seniūnas į miškus pasiuntė dešimtis ginkluotų kareivių. Jie rinko duoklę iš laisvųjų medžiotojų, ribojo žvėrių gaudymą. Daugybę kartų degė kareivių trobos, o jie patys dingdavo be žinios pelkėse.
Laikui bėgant Palios virto plėšikų ir valkatų prieglauda. Švedų karo metu į Palias bėgo slėptis ne tik aplinkiniai gyventojai, bet ir Vilniaus didikai. Vieni čia slapstėsi nuo pavojų ir mirties, o kiti juos grobė ir žudė. Miške gaujomis dienavojo kariai samdiniai. Vietovė priminė Babelio bokštą su įvairiausių tautybių ir religijų žmonėmis.
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę, 1918 metais Paliose įsitvirtino galybė degtinės gamintojų. Degtindariais vadinti apsukruoliai sukdavo „macnų skystimėlį“ iš bulvių, rugių, cukraus. Lietuviški policininkai nespėdavo naikinti rastų bravorų ir sodinti į kalėjimus. Vystėsi degtindarystės tradicijos, varvėjo 90 laipsnių „samagonas“. Visų išgaudyti buvo neįmanoma.
Sutemus dažnai buvo galima sutikti žmogų nešantį bulvių ir miltų maišą. Užsiraitojęs kelnes brisdavo visą varstą pelkėmis. Švendruose susirasdavo paslėptą valtelę ir plaukdavo į Palių vidurį. Prieškario policija laivelių neturėjo, paslaptingų takų nežinodavo, o ir nuolat stovėti Paliose negalėdavo. Tarp viržynų, švendrų ir vandens žolių buvo mažai kam žinomi takai, – niekam nepriklausantys vandens kanalai.
Tarpukaryje Daukšių apylinkėse šeimininkavo 44 ūkininkų šeimos. Buvo daug skurstančių ūkių. Pelkynai buvo apaugę neaukštais medeliais. Žaliu vainiku apjuosė kaimą iš abiejų pusių. Tuometinės palios – tai nusekusių Žuvinto ir Amalvo ežero plotai. Dideli medžiai neužaugdavo, nes pelkynai neleisdavo suvešėti jų šaknim. O jaunų medelių šaknys buvo apipintos samanomis, kuriose knibždėdavo gyvatės.
Daukšiečiai buvo pripratę prie visko. Uogauti į Palias eidavo apsimovę klumpes. Ramiai „mėlyniaudavo“ šalia jų kojų besirangančios gyvatės kompanijoje. Vaikai bežaisdami netoli pelkynų, dažnai parsinešdavo į kiemus nuo smūgio apsvaigintas angis.
Iš Žuvinto ežero per palias ir miestelį teka nedidelė upė – Dovinė. Meldais apaugusiais krantais ir vandens augalais dengiama, atrodydavo siaura ir negili. Tačiau pavasariais, kada pakildavo ižas, ji užsemdavo ūkininkų pievas ir pavirsdavo į ežerą.
Du kilometrai už Daukšių į rytus. Varnupių kaimo laukuose stūkso didingas piliakalnis. Legendos ir lygus kalnelio paviršius byloja, kad kažkada čia buvo žvalgybinė pilis. Apylinkių jaunimėlis prieškaryje bandė kasinėti piliakalnio viršūnę. Kartais gerumo pagauti vietiniai apsodindavo medeliais, tačiau po kelių savaičių kiti juos nulaužydavo.
Prieškario Daukšių kaimelį persekiojo skurdas. Dažnos šeimos gyvendavo su nedideliais langeliais sienose. Bet kaime buvo vietinis turtuolis Juozas. Iš Amerikos grįžęs šaltkalvis. Miestelyje praktikuodavo foto paslaugas, taisydavo laikrodžius, statydavo namus.
Vietiniai galėdavo porinti ištisomis valandomis apie laumes, vaiduoklius, miškinius ir vilkolakius. Manoma, kad Žuvinto pelkės išlikusios tokios pat, kokios buvo prieš kelis šimtus metų.