Padavimai teigia, kad vietovė buvo apgyvendinta penkioliktame amžiuje. Dabartinio miestelio protėvis buvo vadinamas keistu „Tur“ vardu. Ir tik vėliau, kada išsiplėtusio miestelio ribos pasiekė ežero krantus, miestelį imta Vištyčiu vadinti.
Vietovė įsikūrusi Sūduvos regiono pietvakariuose. Šešioliktame amžiuje karaliaus Žygimanto Augusto įsakymu buvo pastatyta pirmoji Švč. Trejybės vardo bažnyčia. Vištyčiui suteiktos Magdeburgo miesto teisės ir herbas.
Keturias dienas per savaitę gatves okupuodavo prekybininkai ir pirkėjai. Atvykusius į Vištytį kitų miestų pirklius valdžia saugojo nuo suvaržymų. Davė javams matuoti bačkutę talpinusią „keturis Krokuvos siekelius.“ Kiek vėliau įsteigta pirmoji mokykla, akmenimis išgrįstos visos gatvės.
Žemaičių revizorius Jokūbas Lastauskas išmatavo miestelyje gyvenusių žmonių žemes. Vištyčiui suteikė visišką laisvę imti mokesčius už privačius sklypus, namus, pirtis, įvežamas prekes, kirpyklas. Savo ruožtu miesto valdžia įsipareigojo pastatyti rotušę, mokyklą ir išgrįsti gatves.
Miestelis augo ir plėtėsi tol, kol egzistavo Lietuvos-Lenkijos valstybė. Karaliai Vištyčio seniūnijai kaskart suteikdavo naujas privilegijas. O privilegijos skatino prekybą, kuri koncentravosi išskirtinai tik žydų rankose. 1795 m. padalinus bendrą ATR respubliką miestelio augimas sustojo.
Švč. Trejybės bažnyčia iškilo 1829 metais. Parapijos ir valstybės lėšomis statyta šventovė artėja prie gražaus du šimtmečius skaičiuojančio jubiliejaus. 1887 metais ją konsekravo mūsų kraštiečio J. Oleko giminaitis, Seinų vyskupas Juozapas Oleka. Caro okupacijos metu pamaldos vyko tik lenkų kalba. Vėliau lietuviai paėmė viršų: tris sekmadienius per mėnesį rožančių buvo leista giedoti lietuviškai.
Prie Vištyčio ežero, kvapnių, sakuotų pušų šilelyje, ant aukščiausio kalnelio, kur vasarą nuo sausros išdžiūsta žolynai, sruvena garsusis Šventasis šaltinėlis. Visais laikais iš jo tekantis vanduo buvo laikomas stebuklingu. Iki pirmojo pasaulinio karo čia rinkdavosi žmonių minios.
Ištisos religinės procesijos su kunigais ir vikarais semdavo iš šaltinio vandenį. Anot tikinčiųjų tai „Mačijo nuo visų ligų“. Šaltinėlis buvo nuolatinė aplinkinių kaimų moterų susibūrimo vieta. Čia jos dalinosi naujienomis ir žiniomis. Kabindavo šventųjų „abrozdėlius“ ir paveikslus. Prie šaltinio kažkada būta aukų dėžutės. Pamaldūs vietiniai gerumą demonstravo mesdami į dėžutę „Ant vaistų vargšams“.
1912 metais miestelyje pastatyta medinė stačiatikių cerkvė. Manoma, kad jos plotas siekė šimtą kvadratinių metrų. Po pirmojo pasaulinio karo rusai iš Vištyčio dingo. Tarpukario Vištytyje cerkvės niekas neprižiūrėjo: langai ir kitos vertybės buvo išvogtos. Laiko tėkmėje sugriuvo visiškai. Dabar seniūnijos iniciatyva vieta pažymėta paminkliniu akmeniu.
Pirmoje Lietuvos Respublikoje didžioji ežero dalis priklausė vokiečiams. Tik nedidelis kampas prie pat miestelio buvo Lietuvos teritorijoje. Mūsų pasienio zona tiesia linija ėjo ežeru, atkirsdama nedidelį trikampį žemės lopinėlį Vištyčiui. Toliau pasienis vingiavo kairiuoju ežero krantu, kuriame matėsi aukšta kalva ir šilelis.
Dešinėje, prūsų pusėje, ežero krantai po truputį kildavo aukštyn. Tarp medžių raudonavo vokiškų Kalvaičių, Vyžupėnų, Mažučių kaimų ūkininkų sodybų stogai. Vištyčio ežero forma buvo prilyginama kiaušiniui.
Tarpukario Lietuvoje grioviu atskirtas pusiasalis buvo vadinamas „Vokiečių Gibraltaras“. Pačiame viduryje baltavo didelis stulpas. Vienoje pusėje buvo raidė L (Lietuva), kitoje raidė D (Deutschland). Už sienos perėjimą niekas per daug nebaudė. Į „Faterlandą“ buvo galima nueiti penkiolika metrų. Vietiniai mėgo maudytis svetimos valstybės teritorijoje, ganydavo čia savo žąsis.
Ant ežero kranto dunkso visas miestelis kartu su mirusiųjų ir gyvųjų buveinėmis. Pirmoje Lietuvos Respublikoje gyvieji maistą žvejodavo ežere. Javus sėdavo kalvose ir pakalnėse. Pelnėsi iš smulkiosios prekybos. Kurą šildyti troboms išsikasdavo – po žeme buvo ištisi durpynai. Kiekvienoje dauboje stūksojo „degančio purvo“ klodai.
Kelias į Pavištyčio kaimą pasižymi savo kalvomis. Praeityje kiekvienoje dauboje buvo sodyba. O nuo kalvų atsiverdavo gražiausi vaizdai. Tarpukariu kaimelyje gyveno išskirtinai tik lietuviai. Pavištytis turėjo savo mokyklą, kooperatyvą ir garsiąją pieninę, kurią įsteigė vietinis ūkininkas Pilėnas. Įmonė apylinkėse turėjo dvidešimt du nugriebimo punktus. Per metus perdirbdavo tris milijonus litrų pieno. Pavištytis garsėjo šaulių sąjungai priklausiusiais vyrais.
Vištyčio apylinkių žmonių gyvenimas buvo gana ramus ir lėtas. Retkarčiais vienas kitas autobusas iš Kybartų sudrumsdavo vietinių melancholiją. Popietę prie pašto įstaigos būriuodavosi valdininkai. Kiekviena diena buvo tokia pati, kaip ir praėjusi. Ramybė baigėsi, kai Vokietija užpuolė Lenkiją. Bet apie tai kitame pasakojime.