Senovėje čia žaliavo karališkieji miškai, kurie driekėsi iki Žuvinto ežero. Buktos vietovardis galėjo kilti nuo lenkiško žodžio, reiškiančio palias, pelkes, ar vokiško – „užutekis“. Per dvarvietę teka Šešupė, kurios kairiojo kranto vingyje XVI a. buvo pastatyta buveinė, skirta medžiotojams ir didžiojo kunigaikščio atstovams apsistoti.
Kai 1569 metais karalius Žygimantas Augustas šias žemes (apie 17 valakų) perdavė valdyti Lukui Volfui, buveinė ėmė virsti dvaru. Dar jis gavo ir kitą valdą Matlaukyje bei nemažai miško. Įdomu, kad pirmasis dvarininkas anksčiau dirbo karaliaus kirpėju ir medicininių paslaugų teikėju.
1649 m. tai buvo miško dvaras, neturėjęs dirbamos žemės ir nė vieno baudžiauninko. Istorikas J. Totoraitis daro išvadą, kad tuomet ūkio net nebuvo galima laikyti dvaru. Buktos dvarą kelis šimtmečius valdė tik svetimtaučiai.
1784 m. dokumente Buktos dvaras jau dalijamas į du ūkinius vienetus: miško ir „ekonomijos“. Netrukus dokumentuose atsiranda ir Pabuktės dvaras, kuris, matyt, ir buvo šių perdalijimų rezultatas. Pabuktės dvarelis, buvęs į pietryčius nuo Buktos (jau visai – pamiškėje), minimas ir 1888 – 1901 m. dokumentuose. Tuo metu ir kelias į Krosną vingiavo kitaip – tik gerokai vėliau buvo nutiestas dabartinis tiesesnis kelias, kertantis Šešupę arčiau aukštupio.
1826 m. Buktos dvare būta didelės karčemos ir plytinės. Valstybei priklausantis ir skolų neturintis dvaras buvo pardavinėjamas už tuo metu nemažą 11 733 zlotų sumą. 1836 m. caras dvarą, užimantį 880 margų, dovanojo generolui leitenantui Teodorui Bergui. Jis gavo ir daugiau kaip 2200 margus Buktos miško.
Vienas iš svetimtaučių dvarininkų XIX a. 8 – 9 dešimtmečiuose pastatė dviaukštį mūrinį dvaro namą, turėjusį gilius rūsius, išlikusius iš anksčiau (dabar prieinami tik šiaurinės dalies rūsiai). Sienų storis siekia 70 cm. Iš pastato struktūros galima spręsti, kad dvi tarpusavyje sujungtos rūmų dalys yra statytos ne vienu metu. Neaišku, kada pastatas „sužemėjo“. Kiti ūkiniai pastatai irgi buvo mūriniai. Paskutiniaisiais carizmo metais ir tarpukariu klestėjo spirito varykla, pastatyta atokiausiai nuo kitų statinių, rytinėje dalyje, prie Šešupės. Nemažai dvaro savininkai pajamų gaudavo ir iš miško kirtimo, arklių veisimo.
1878 m. dvarui priklausė 12 statinių, kuriuose gyveno 88 vyrai ir 89 moterys. 1888 m. dvare gyveno 231 žmogus (visi lietuviai). 1901 m. dvare stovėjo 4 mediniai, 1 mūrinis ir 3 iš molio drėbti statiniai; juose gyveno 128 vyrai ir 120 moterų (iš jų – 24 užsieniečiai). Dvaro valdos didelės – 3746 margai žemės; iš jų – 668 dirbamos ir – 2865 miško. „Suvalkų gubernijos atmintinėje knygelėje“ pasakyta, kad 1901 m. buvo 7 „kiemai“, kuriuose gyveno 212 gyventojų. Ir 1909 m. majoratinio dvaro valdytoju įvardintas Fiodoras Bergas, Gustavo sūnus. Tuo metu dvaras turėjo 2506 margus žemės, iš kurios 1670 – dirbamos. Ūkyje laikė 99 arklius, 124 stambius ir 494 smulkius gyvulius.
Tuoj po Lietuvos valstybės atkūrimo ūkį nuomavo vokietis Augaitis. 1921 m. priėmė sprendimą bešeimininkį dvarą išparceliuoti. Tačiau šis procesas užtruko; po jo valstybė sau pasiliko 197 ha ir spirito varyklą; dar 36 ha atiteko urėdijai, o 3 – mokyklos sklypui. Po 1922 m. reformos naujakuriai gavo maždaug po 4 ha žemės; tuo tikslu išdalino 120 ha. Tiesa, žemės gavo tik kas šeštas pareiškėjas. Išparceliuoto ūkio žemėse kūrėsi Ąžuolyno kaimas.
Dvaro centrą nuo 1921 metų birželio valdė stilinga barzdele išsiskiriantis, tautininkų partijos narys, Augustinas Bartninkaitis, kuris jį išsinuomavo 15 metų. Teigiama, kad tuo pat metu dar su keturiais kompanionais jis valdė ir Paražnių dvarą (į šiaurę nuo Kybartų), pats tvarkėsi ir nuosavame dvarelyje prie Plungės, tad pristigdavo laiko domėtis Buktos ūkiu, nors jame ir buvo gimęs. Jis dar 1919 m. labai aktyviai agitavo savanorius eiti į Lietuvos kariuomenę, kuriai pats pinigus, ginklus ir žirgus dovanojo iki 1927 metų; vadovavo to regiono ūkininkams. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje dvare apskaitininku dirbo dar viena garsenybė – produktyviausias lietuviškų detektyvų rašytojas Justinas Piliponis.
Dvaro ūkvedyba buvo patikėta vienam žydų tautybės žmogui, apleidusiam ūkį. Dvare nuolat dirbo 15 samdinių, kurie labai pavėluotai gaudavo atlyginimus – 6 litus (per mėnesį) ir 34 centnerius grūdų per metus. Vis tik vėliau ūkis ėmė atsigauti. Dvarui dalinai priklausanti spirito gamykla (spiritą gamino iš bulvių) produkciją teikdavo Kauno „Stumbrui“; išlikusiose nuotraukose matyti, kaip didžiules talpas traukia keturi arkliai.
1927 m. gegužės 26 d. čia įvyko Suvalkijos ūkininkų suvažiavimas, kuriame lankėsi ir prezidentas A. Smetona. Šie epizodai užfiksuoti ir išlikusiuose filmo kadruose. Apie tai savaitraštis „Šaltinis“ rašė: „Pakviesta Resp. Prezidentas A. Smetona ir žemės ūkio ministeris p. J. Aleksa. Suvažiavo apie 3-4 tūkstančiai įvairių luomų žmonių. R. Prezidentas su savo palydovais iš aukštų karininkų ir valdininkų, sustojęs Liudvinave, dalyvavo pamaldose bažnyčioje. Po pamaldų nuvyko į Buchtos dvarą. Antrą valandą atsilankė į sakytąjį suvažiavimą, kurį atidarė ūkininkas Steponavičius. Pakalbėjęs pusę valandos, R. Prezidentas išvažiavo į Marijampolę. (…) Suvažiavimui rengti komisijos paskirtas Balsupių Bielskus. (…) Suvažiavimą sveikino p. Noreika („Lietuvio“ redaktorius), d-ras P. Karvelis, d-ras F. Mikšys. (…) Ūkio ministeris p. J. Aleksa padarė pranešimą, kas daroma Vyriausybėje žemės ūkio srityje“.
Suvažiavimą aprašė ir laikraštis „Lietuvis‘: „Suvažiavimas prasidėjo užkandžiu, dalyvaujant jo Ekscelencijai Ponui Prezidentui. Po užkandžio 2 val. p. p. renginio komiteto pirmininkas p. Steponavičius atidarė posėdį. (…) Po kalbos p. Respblikos prezidentas (…) vyksta į Marijampolę. Po pietų 7 val. vakare, ūkininkai labai gražiai nusiteikę išlydi aukštuosius Kauno svečius“. Matyt, su prezidento palaima tuoj pradėtas statyti tiltas per Šešupę, kurį suprojektavo žymus tiltų inžinierius Pranas Markūnas; taip buvo sujungti Ąžuolyno ir Buktos kaimai“.
1934 m. dvaro pastatuose pradėjo veikti „dviejų komplektų“ mokykla, kurioje mokytoja dirbo dvaro nuomotojo žmona – nedidukė apkūni moteris. Mokykloje ne kartą lankėsi Respublikos prezidentas, švietimo ministrai. Čia praktiką atlikdavo moksleiviai, studijavę „žemės mokslus“ Dotnuvoje ir Kvietiškyje. 1936 m. buvo leista A. Bartninkaičiui išpirkti dvarą, aprėpusį 217 ha. 1940 m. A. Bartninkaitis spėjo pasitraukti į Žemaitiją, iš kurios, užėjus vokiečiams vėl grįžo į Buktą. 1944 m. galutinai išvyko į Vakarus.
1947 m. per Juozines partizanai, vadovaujami V. Gavėno – Vampyro, užėmė dvare įsikūrusio tarybinio ūkio buveinę, sunaikino girininkijos dokumentus ir surengė stribų skerdynes.
Sovietmečiu kai kurie dvaro pastatai buvo priskirti Buktos paukštynui; rūmuose įsikūrė administracija. Tuo metu buvo susiaurintas pagrindinis paradinis įėjimas, įrengta posėdžių ir kino salė, pertvertos kelios erdvės. Rūsyje buvo pastatyta šildymo krosnis.
Dabartiniam dvaro savininkui priklauso tik keli kompaktiškai suartėję statiniai; kiti pastatai yra gerokai nutolę. Išliko perstatyti dvaro rūmai, mūriniai kumetynai, arklidės, kluonas, tvartas ir smulkieji statiniai, senoji parko alėja, einanti vakariniu pakraščiu, tvenkinys. Kadangi sandėlio (dar kluono) frontone yra išlikusi statybos data – 1835 metai, tai galima manyti, kad mediniai pastatai iškilo dar anksčiau, galbūt net XVIII amžiuje. 2006 m. buvo kažkieno savavališkai išardytas ir pavogtas didžiulis XIX amžiaus raudonų plytų statinys, vadintas kluonu.
Štai tokią 500 metų senumo istoriją mena ši vietovė, esanti vos už kelių kilometrų nuo Marijampolės.