Nuo šiol lankytojus pasitiks pasikeitę ir pagražėję Paežerių dvaro parko erdvės, kurias papuošė meniškos medžio skulptūros. Nors planuoto skulptorių plenero iki galo nepavyko įgyvendinti, tačiau skulptoriai mielai sutiko atvykti ir kurti, nes parke užteko pakankamai vietos dirbti saugiai, laikantis karantino reikalavimų.
Skulptoriai Antanas Lastauskas (Kalvarija), Raimundas Blažaitis (Alvitas), Artūras Zienka (Alytaus rajonas) ir Juozas Videika (Jurbarkas) liko sužavėti romantiškais Paežerių dvaro rūmais, didžiuliu parku ir legenda tapusia tragiška meilės istorija, nutikusia šiame dvare beveik prieš du šimtus metų, kurią ir pasirinko pagrindine savo kūrybos tema.
Kaip pasakoja legenda, dvarininkas susilažino su vežėju, ar šis sugebės dvaro kieme su penkiais žirgais pakinkyta karieta apsukti ratą juos valdydamas vien balsu, be vadelių. Dvarininkas pažadėjo, kad sėkmės atveju vežėjas gautų piniginį prizą. Vieną rytą vežėjas neįvykdė savo pareigų – nenuvežė dvarininko laiku į bažnyčią. Ponas labai įsižeidė dėl vežėjo pražangos ir sudarė sutartį su kitu vežėju. Pastarasis dar laimėjo ir lažybas, piniginį prizą, už kurį vėliau nusipirko ūkį ir puikiai gyveno. Pirmasis vežėjas jautėsi atstumtas ir nusivylęs, todėl pakėlė prieš save ranką. Liko trys vežėjo dukros ir berniukas. Dvarininkas norėjo padėti tai šeimai, todėl vyriausią dukrą priėmė dirbti tarnaite dvare.
Tuomet ir prasidėjo nelaiminga meilės istorija: dvarininkas pamilo mirusio vežėjo dukrą, ėmė ją merginti, ši pradėjo lauktis dvarininko kūdikio. Dvarininkas, nenorėdamas turėti konflikto su savo žmona, tarnaitę išsiuntė pas savo pusbrolį į kitą dvarą. Mergina ten pagimdė dukrą, kurią atnešė ir paliko ant rūmų laiptų, o pati šoko į ežero bangas. Sakoma, kad ramybės nerandanti vieniša mergaitės siela iki šiol tebevaikšto po Paežerių dvarą, apraudodama savo nelaimingą meilę. Žmonės pasakoja, kad naktį, ar dieną, kai parką gaubia rūkas, šmėsteli ilgu baltu rūbu pasipuošęs mergaitės siluetas, sukelia lengvą vėjelį ir išnyksta tiesiog akyse.
Nuo šiol, einant nuo rūmų gilyn į parką, lankytojus pasitiks Juozo Videikos sukurti gražieji pono žirgai su nelaiminga senąją ponia, toliau, buvusios oranžerijos vietoje – Artūro Zienkos ežero bangomis užsiklojusi mergina, kurią tarsi laiko įkalinęs rūstus seno pono veidas. O pačioje ūksmingiausioje parko vietoje tarsi vaiduoklis išnyra Raimundo Blažaičio sukurtas baltosios mergelės siluetas. Paežerėje įsikūrė Antano Lastausko sukurtas paukščių suolelis, kuris kvies lankytojus romantiškai pasėdėti ir pasiklausyti paukščių balsų, pasigrožėti ežero bangomis.
Šią legenda tapusią liūdną meilės istoriją skulptoriai įprasmino penkis šimtmečius skaičiuojančiame ąžuole. Greta rūmų augantis ąžuolas – ne tik vienas seniausių medžių Vilkaviškio krašte, bet ir liudininkas dvarvietės šiame krašte atsiradimo. Pasakojama, kad Paežerius dar XVI a. įkūręs naujakurys Valaitis, kuris paežerėje iškirto miško plotą ir ten apsigyveno. Praėjusį rudenį siautę viesulai nulaužė didžiulę, daugiau nei metro skersmens šio ąžuolo šaką, iš kurios tautodailininkai ir sukūrė skulptūras.
Tai ne vienintelė naujovė, kurią karantino metu sukūrė Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus darbuotojai. Muziejaus erdvės prasiplėtė į lauką – kieme atidaryta ekspozicija, skirta Steigiamojo seimo nariams, susijusiems su Vilkaviškio kraštu. Į Steigiamąjį seimą, kuris darbą pradėjo 1920 m. gegužės 15 d. buvo išrinkta 17 Vilkaviškyje gimusių ar čia gyvenusių žmonių. Nors lankymasis dvare laikantis karantino reikalavimų ribojamas, nedidelėmis grupelėmis lankytojai įleidžiami ir į rūmus, ir į muziejų. Dvaro rūmuose galima ne tik pasigrožėti šiuo architektūros perlu, bet ir apžiūrėti Mykolo Žilinsko dovanotų paveikslų ekspoziciją, ledainėje veikia dar porai savaičių pratęsta Sauliaus Tumelio darbų paroda „Gyvybės medžio raštai“.