Pirmoje Lietuvos Respublikoje išvysti Kalvarijos miestą buvo rekomenduojama spalio mėnesio pabaigoje. Pirmąjį antradienį per Šv. Uršulės atlaidus. Susipažinti su miesto gyvenimo pulsu, ištirti jį tarsi su mikroskopu per didžiausią metinį renginį.
Atlaidų rytą Kalvarijos apylinkių ūkininkai vos saulei patekėjus prausė arklius, išsinešdavo pakinktus, apžiūrėdavo vežimą. Turtingo ūkininko bernai, mergos tardavosi, kas turi pasilikti namie. Ūkininkas su žmona užsivilkdavo naujai pasiūtus rūbus, nusivalydavo batus. O dukros kamaroje matuodavosi suknutes.
Iš visų vieškelių pabirdavo vežimai. Sėdėdavo skaromis apsigobusios merginos, moterys. Skrybėles užsidėję ūsuoti vyrai. Keliai virsdavo dulkių debesimis.
Autobusų stotyje bruzdesys, kamščiai ir kalbos, juokas, skubėjimas. Ūkininkai, valdininkai ir pirkliai su bagažais grūsdavosi prie autobusų, plėšdavo konduktoriams bilietus iš rankų. Autobusų savininkams buvo tikra rugiapjūtė, pats darbymetis. Ieškoti keleivių, juos gaudyti už skvernų nereikia. Nereikia šūkauti: „Kas į Marijampolę? Kas į Kauną? Už du litus! Už litą!” Kalvarijos jomarko metu pelnas pats į kišenes byrėdavo.
Konfliktų išvengti tapdavo ypatingai sunku. Autobusų stoties vedėjas ragindavo šoferius nedelsti. Už vėlavimą grasindavo protokolais. O autobusų savininkai kaltindavo vedėją sukiojant laikrodžio rodykles. Šoferiai pritardavo darbdaviams ir stoties direktoriui demonstruodavo špygas. Keleiviai nerimastingai laukdavo konflikto pabaigos.
Gatvėse, turgavietėje buvo tikras skurzdėlynas. Vežimai, arkliai, raguočiai, bekonai ir žmonių jūra. Prekybininkų palapinės tęsėsi kilometrais. Aplink bažnyčios šventorių ir gatvėse - eilės elgetų, ištiesta ranka bandančių suminkštinti miesto svečių širdis.
Kalvarijos miestelyje buvo pilna arklių. Pilni kiemai vežimų. Bažnyčios pamaldose spūstys. Bernai, panos šlifuodavo batais šaligatvius ir mirksėdavo vienas kitam akutėmis. Slankiodavo poromis ir būreliais. Trypdavo liepų alėją ir grąžiąją žolytę. Išilgai šaligatvių virtinė kepurininkų. O prie jų - minios. Derėdavosi, matavosi, pirkdavo.
Visos krautuvės buvo sausakimšos. Užeigos namai-traktieriai neturėdavo laisvų staliukų. Pardavinėdavo vyrų mėgstamą „macnų skystimėlį“ ir alų. Moterys ir vaikai gaivindavosi selteriu – silpnai gazuotu mineraliniu vandeniu. Šalia valstybinės degtinės Kalvarijos sandėlio pastato stovėdavo eilės. Kaip Maskvoje prie duonos kepyklų. Jomarko degtinė buvo pardavinėjama su nuolaida.
Šaligatviais išdidžiai vaikščiodavo vietiniai ponai su žmonomis ar inteligentiškos išvaizdos panelėmis. Aplinkinių valsčių viršaičiai, seniūnai, sekretoriai ir kiti viršininkai vežimais vadeliojo į Šventos Uršulės atlaidus. Demonstravo paskutines kostiumų ir suknučių madas. Valdžios atstovai su visuomene suartėdavo vietiniame Šaulių sąjungos klube. Linksmindavosi kitose įstaigose, kurių prieškario Kalvarijoje buvo devynios galybės.
Aikštėje tarp amatininkų, prekybininkų palapinių sukiojosi „perkupčiai“. Įvairūs agentai ar nenustatyto luomo su nežinomu verslu tipai. Reklamuodavo stebuklingus miltelius nuo įvairiausių kiaulių ligų. Siūlydavo krokodilo odos pinigines, ar kvapniuosius muilus: „Aštuoni gabaliukai už tris litus ir žvakė magaryčių“, - šūkaudavo eidami per šventorių. O klebonas atsistojęs ant laiptų grūmodavo kumščiu. Vagišiai landžiodavo moterų rankinėse ir vyrų kišenese.
„Linksminkis dangau, linksmink dūšią mano! O Šventa Uršule!“ – giedodavo ties šventoriumi. O piliečiai pritardavo užeigose ir linksmai keldavo bokalus į viršų. Taip atrodė prieškario Kalvarija stebint ją per rudens miglos aptrauktą teleskopą trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje.
Atėjus vakarui ištuštėdavo miesto gatvės. Saulėlydžio šviesoje, pavargęs nuo šurmulio miestas sulaukdavo pelnyto poilsio. Turgaus aikštėje įsivyraudavo ramybė. Tik silpnas vėjelis nešiodavo nuo krakmolinių saldainių nuluptus popierėlius. Tuščiose gatvėse jie blizgėjo, kaip merginų veidrodėliai. O tolumoje buvo galima išgirsti armonikos garsus, kuriems daina pritardavo naktinėjantis Kalvarijos jaunimas.