Šiemet sparnuotieji augintiniai įspūdingu skrydžiu padėjo Vytautui bei jo kolegoms paminėti mūsų Valstybės atkūrimo šimtmetį.
Vietoj Odesos – Briuselis
Lietuvos valstybės atkūrimo šimto metų jubiliejų šiemet minėjome renginiais, žygiais, meno kūriniais – kas kaip sugebėjo. Balandininkas Vytautas Andziulevičius su bendraminčiais šiai gražiai progai paskyrė savo augintinių skrydį iš Briuselio.
Iš pradžių Vytautui buvo kilusi idėja paleisti balandžius Odesoje – nuo Juodosios jūros, kur, anot legendų, jo bendravardis Vytautas Didysis girdė savo žirgus. Tačiau paaiškėjo, kad Ukrainoje tokį krovinį gali konfiskuoti, tad nesinorėjo likti ir be balandžių, ir be transporto.
Tad šakietis pasinaudojo kolegų lenkų, Olecko balandininkų klubo, kvietimu dalyvauti varžybose Briuselyje.
– Įkalbėjau keletą draugų ir – „vardan tos Lietuvos“ – nutarėme dalyvauti. Penki entuziastai: alytiškis Artūras Urbanavičius bei keturi Kybartų klubo nariai: Juozas Snabaitis, Tadas Svenciūnas, Antanas Matulevičius ir aš, išlydėjome geriausius savo balandžius į Briuselį, – pasakojo balandininkas.
Lėkė per kaitrą
Į Belgiją lietuviai išsiuntė dvidešimt tris balandžius. Daugiausiai, šešis sparnuočius, paleido V. Andziulevičius, penkis – A. Matulevičius, kiti – po keturis. Į starto vietą lietuvių balandžius kartu su savais sparnuočiais vilkiku nugabeno kolegos iš Olecko.
Paukščiai Briuselyje buvo paleisti liepos 28-osios popietę. Į dangų vienu metu pakilo 25 tūkst. sportinių balandžių iš Lenkijos, Slovėnijos, o su jais – ir 23 sparnuočiai iš Lietuvos.
Pirmieji mūsiškiai namuose pasirodė rugpjūčio 2-ąją. Pats pirmas, įveikęs 1333 kilometrų kelią, balandinėje sėkmingai nutūpė Vytauto išsiųstas skrajūnas. Tą pačią dieną, tik maždaug pustrečios valandos vėliau, parlėkė A. Matulevičiaus (II vieta) ir J. Snabaičio (III vieta) augintiniai.
– Žinant, kad tomis dienomis sąlygos buvo ekstremalios, temperatūra viršijo 30 laipsnių, pirmieji balandžiai grįžo tikrai greitai. Tiesa, parlėkė ne visi, iš 23 sugrįžo 12 paukščių, – pasakojo V. Andziulevičius.
Vyras džiaugiasi, kad taip šauniai su kolegomis pagerbė Lietuvos valstybingumo atkūrimo jubiliejų – juolab kad kilometrų iš Europos Sąjungos sostinės oro keliu susidarė panašiai tiek pat, kaip ir nuo Juodosios jūros.
Sulaukę savo augintinių vyrai surengė šventę Virbalyje, svetinguose J. Snabaičio namuose. Originalius prizus – metalinius balandžius – nugalėtojams pagamino vilkaviškietis Renaldas Darius Dulinskas. Šie prizai, anot Vytauto, puikiai įprasmino geležinę mažo paukštelio stiprybę bei tvirtą norą grįžti namo.
Giminės „liga“
Balandžių auginimas, anot Vytauto, yra liga, kuria susirgęs jau nebepasveiksi. Ir dar užkrečiama, nes dažnu atveju tęsiasi iš kartos į kartą.
– Beveik visų balandininkų giminėje kas nors yra laikę arba laiko balandžius. Mano seneliai, dėdės irgi augino, iki šiol augina ir tėtis, kuriam netrukus bus jau 80 metų. Tiesa, tėčio balandžiai – dekoratyviniai, – dėstė šakietis.
Andziulevičių šeima prie šio pomėgio yra pripratusi ir su juo susitaikiusi: jei Vytauto nėra namuose, balandžius pažiūri ir palesina žmona, dukros arba uošvė.
Pats vyras juokiasi, kad pomėgis auginti balandžius tikrai nėra pats blogiausias. O su žmogumi, kuris iš viso neturi jokio hobio, šakiečio įsitikinimu, kažkas negerai.
Vytauto išpuoselėti augintiniai varžybose pelnę ne vieną apdovanojimą. Šeimininkas juokiasi, kad spinta, ant kurios sustatyti prizai, jau darosi per maža.
Žmogus stengiasi laikyti ne daugiau kaip 70 balandžių. Visi jie – sportiniai, tik keletas dekoratyvinių dalijasi bendrą narvą su Andziulevičių fazanais.
Seniausi Vytauto balandinėje yra keli 14–15 metų paukščiai. Jie varžybose jau nedalyvauja ir oriai sensta savo namuose.
Sekundės tikslumu
Kai paukštis, sveriantis 500 gramų, be jokių navigacijų įveikia šimtus kilometrų ir grįžta greičiau, negu žmogus parvažiuoja automobiliu, – tai balandininkams kelia džiaugsmą ir suteikia adrenalino.
V. Andziulevičius savo balandžius iš tolimojo užsienio paleidžia ne pirmą kartą. Dažniausiai sparnuočiai į varžybų starto vietą vežami į Lenkiją, tačiau būta bandymų įveikti ir didesnius atstumus.
– Prieš trejus metus aštuonis balandžius paleidau Barselonoje. Jiems reikėjo nuskristi 2148 kilometrus oro keliu, deja, nė vienas negrįžo. Nenuleidau rankų – užpernai paleidome balandžius Olandijoje, Harlingeno mieste. Iš ten, iki Šakių įveikę 1164 kilometrus, paukščiai parskrido labai greitai, pirmieji grįžo kitos dienos rytą! Iš 17 balandžių negrįžo vienas, – pasakojo vyras.
Sportiniai balandžiai ant kojų turi net du žiedus. Ant vieno yra specialus numeris su paukščio gimimo metais, klubo numeriu, valstybės trumpiniu. Antras, elektroninis žiedas, reikalingas varžyboms: balandžiui parskridus namo, šis žiedas padeda užfiksuoti laiką sekundės tikslumu.
Svarbiausia – trauka namo
Tarp balandžių, kaip ir tarp žmonių, yra tikrų lyderių. Kai kurie paleisti į dangų iš karto atsiskiria nuo būrio ir namo lekia vieni. Geriausieji, anot Vytauto, skrenda greitai ir nepakliūva nei į vanago nagus, nei į kitas negandas.
– Būna, kad balandis parlekia su apkarpytomis sparnų plunksnomis, izoliacine juosta apsuktais sparnais – kažkas tokiu būdu nori jį sulaikyti. Bet sportinis balandis antrų namų neturi. Būna, kad paukštis į balandinę grįžta ir po trejų, po ketverių metų, – šypsojosi pašnekovas.
Sportiniai balandžiai, kurių protėviai kadaise skraidino paštą, gali išvystyti 80–130 km/val. greitį. Tad paleistas už pustrečio šimto kilometrų geras sportinis balandis per tris keturias valandas turi grįžti namo. Kad pasiektų tokius rezultatus, o plunksnos būtų tvirtos ir lanksčios, paukščiui reikia geros priežiūros: treniruočių, tinkamo lesalo, švaros, vitaminų.
– Tačiau pats svarbiausias faktorius, kurį geras balandis privalo turėti, – tai trauka namo. Geriausieji, kad ir kur būtų, visuomet veržiasi į savo balandinę. Kaip ir tikrą lietuvį visada trauks sugrįžti į gimtinę, – šypsojosi V. Andziulevičius.