Architektai Irena ir Gintautas Likšos į Palangą atvyko 1979 metais, kai čia buvo įsteigtas tuometinio Komprojekto padalinys, o kurortas tapo mažiausiu Lietuvos miestu, turinčiu savo projektavimo institutą.
Prieš keturis dešimtmečius miestas buvo visai kitoks nei dabar. Tačiau pajūrio provincija jauniems specialistams iš Kauno projektavimo instituto suteikė galimybes realizuoti savo kūrybinius sumanymus ne tik popieriuje.
Architektė savo akimis matė miesto raidą ir prisipažįsta, kad ją ne visada džiugina kelias, kuriuo nuėjo ar buvo nuvesta Palanga. Tam ji įvardija priežastis, tarp kurių – žmogiškojo kontakto praradimas ir diskusijų trūkumas.
Rugsėjo 11-12 dienomis kurorte vyksiantį architektūros festivalį „Pastatai kalba. Palanga“ patyrusi specialistė sveikina ne tik dėl galimybės visiškai kitu kampu pažvelgti į pastatus, bet ir dėl to, kad šis renginys Palangoje (ir kituose Lietuvos miestuose) inicijuoja ir atnaujina specialistų diskusijas apie architektūrą, kaip projektavimo meną, bei padidina visuomenės įtraukimą į šį procesą.
Savaitgalio metu bus galima apžiūrėti net 15 pastatų, į kuriuos visuomenės patekimas įprastai yra apribotas. Ekskursijų metu dalyvius lydės savanoriai-gidai, kurie atskleis įdomių, o daugeliui ir negirdėtų faktų apie šiuos statinius.
Architektė taip pat planuoja apsilankyti bent keliuose objektuose, kuriuos atpažįsta tik iš išorės, vienas iš jų – legendinė vila „Auska“.
– p. Irena, koks Jūsų santykis su Palanga?
– Santykis įdomus. Miestas man labai svarbus, čia pragyvenau didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį. Kiek sugebėjome, kartu su kolegomis stengėmės savo kūryba prisidėti prie Palangos miesto-kurorto įvaizdžio kūrimo.
Džiugina nepriklausomybės laikotarpiu atsiradusios praktiškai neribotos miesto vystymosi galimybės, atsirandantys nauji profesionalios ir kokybiškos rekreacinės architektūros pastatai. Kartu liūdina dalies architektų neatsakingas ir atsainus požiūris.
Naujų projektavimo technologijų, medžiagų ir informacijos, statybų gausa sudaro prielaidas ir nekokybiškai, paviršutiniškai architektūrai, o tai yra nedovanotina. Kartais atsijoti gausią informaciją, mokėti atsirinkti yra sunkiau, nei projektuoti ir statyti „iš nieko“.
Dabar projektuoju nedaug ir nors stengiuosi pasinaudoti naujomis galimybėmis, bet iš esmės esu tik intensyvaus vykstančio proceso stebėtoja.
– O kaip apibūdintumėte miestą, kai atvykote čia dirbti? Koks vaizdas buvo anuomet architekto akimis?
– Kurortinis miestas, kuriame atsispindėjo skirtingų istorinių laikotarpių architektūros ir planavimo tendencijos, mados, stilistika. Čia buvo visko: ankstyvųjų, nuo pat Palangos kūrimosi išlikusių, statinių, prieškario architektūros ir, pagaliau, pokariu besiformuojantis Palangos kurortas, atspindintis naujos kartos kūrybinius ieškojimus bei visuomenės sanklodą ir poreikius.
Tuo metu Palangai projektavo architektai iš visos Lietuvos, dažniausiai dirbantys didžiųjų miestų projektavimo institutuose. Kiekvienas naujas Palangoje atsirandantis statinys buvo svarbus, matomas, vertinamas kolegų ir žmonių.
Architektų bendruomenė Lietuvoje tuo metu buvo labai vieninga, džiaugdavomės kiekvienu sėkmingai realizuotu kolegų darbu, vieni iš kitų mokėmės, godžiai ieškojome informacijos.
– Ar darbe nesijautėte suvaržyti – juk tais laikais nurodymai ateidavo „iš aukščiau“.
– Kūrybine prasme jautėmės laisvi, niekas mums nenurodinėjo. Architektūra buvo mūsų gyvenimo būdas, jai skyrėme didžiausią dalį savo energijos. Projektuoti mieste, kuriame gyveni, žinai kiekvieną kampą, yra didelis privalumas, nes visada gali pasitikrinti savo sprendimų teisingumą vietoje. Bet tuo pačiu tai – didelė atsakomybė. Juk formuoji savo miesto erdvę, o nesėkminga realizacija ilgą laiką stovėtų kaip gyvas priekaištas.
Suvaržymai buvo, bet tik dėl lėšų stygiaus ir techninių galimybių bei statybinių medžiagų įvairovės stokos. Kadangi pastatai buvo daugiausia visuomeninės paskirties, finansuojami valstybės, reikdavo sutilpti į konkrečią, tam objektui išskirtą, pinigų sumą („ir nė rublio daugiau“). Lengviau buvo projektuojant didelių įmonių poilsines, ten lėšų būdavo kiek daugiau.
Užtat daug dėmesio skirdavome esminiams dalykams: statinio vietai sklype, struktūrai, funkcijai, tūriams. Buvo svarbu viskas. Projektuodami vieną pastatą visada atsižvelgdavome į gretimybes, nagrinėdavome viso kvartalo galimybes.
Palanga tapo mažiausiu miestu Lietuvoje, turinčiu projektavimo institutą. Ilgainiui susiformavo tvirta architektų bendruomenė, kurią sudarė apie 15 žmonių. Dažnai ginčydavomės tarpusavyje, diskutuodavome.
Su kolegomis buvome bendraminčiai: kartu džiaugdavomės sėkmingais projektais, leisdavome laisvalaikį su šeimomis, kartu su miestiečiais organizuodavome miesto renginius, dalyvaudavome talkose, sodindavome medžius. Trumpai tariant, gyvenome įdomiai.
– Savo akimis matėte strategijas popieriuje ir augantį miestą. Ar planas ir vaizdas sutapo?
– Miestas buvo vystomas pagal parengtą generalinį planą. Ir miesto planavimo vizijos buvo laikomasi. Esant reikalui, atskiroms teritorijoms buvo rengiami detalieji planai. Konkretūs pastatai tam tikrose vietose būdavo projektuojami pagal individualius projektus. Čia labai svarbus buvo miesto vyriausiojo architekto, kaip stratego ar dirigento, vaidmuo. Kiekvienas iš trijų pokario laikotarpyje, iki nepriklausomybės atgavimo, Palangoje dirbusių vyriausių architektų – Alfredas Paulauskas, Albinas Čepys ir Leonas Mardosas – buvo architektūros fanai, kurie „sirgo“ už miestą ir paliko savitą pėdsaką miesto formavime.
Situacija kardinaliai pasikeitė atsiradus naujiems politiniams ir ekonominiams santykiams. Atkurta privati nuosavybė, dešimtmečius užsitęsęs nusavintos žemės grąžinimas. Visa tai pakeitė anksčiau planuotus miestų vystymosi principus.
O naujų taisyklių dar ilgai nebuvo. Prasidėjo chaosas. Procesai tapo visiškai nevaldomi, neatsižvelgiant į visumą, dominavo privatūs naujų žemės savininkų interesai.
Daug kas sugadinta negrįžtamai. Kita vertus, tai naujų santykių, pokyčių mūsų visuomenės sąmonėje atspindys.
Nepriklausomybės pradžioje vyriausieji architektai dar turėjo kažkiek įtakos, bet statybų mastai vis didėjo, jiems dirbti darėsi vis sunkiau vyriausiųjų miesto architektų rotacija pasidarė didžiulė. Po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo Palangoje pasikeitė gal jau 10 šių specialistų.
– Kaip toji nevaldoma situacija atrodė?
– Procesai vyko taip netikėtai ir spontaniškai, kad situacija kartais pasikeisdavo per vieną naktį: taip buvo žaibiškai privatizuota dalis visuomeninių objektų Meilės alėjoje: kavinės, viešieji stacionarūs tualetai, dušinės. Jų vietose ėmė rastis privatūs statiniai. Architektūrai buvo daromas spaudimas.
Palangoje pajūrio juosta yra nedidelė, tačiau joje turėti nuosavybę norinčių žmonių – begalė. Todėl kai kur suplanuoti privatūs gyvenamieji namai staiga tapo daugiaaukščiais daugiabučiais.
Projektų vystytojų atsakomybė baigiasi sulig pardavimu. Kaltų irgi nelieka. O rezultatas mieste lieka ilgam.
– Jeigu Jums reikėtų apibendrinti viso miesto architektūrą, ką pasakytumėte?
– Palangos kurortas formavosi skirtingais istoriniais laikotarpiais. Miesto susikūrimą liudijantys pastatai – tai pirmosios kurortinės vilos, turtinga ir įdomi prieškario architektūra. Didelė dalis šio laikotarpio pastatų turi saugomo kultūros paveldo statusą.
Yra ir pokario (dar vadinamo sovietmečio) architektūra. Tuo metu suprojektuoti individualūs gyvenamieji namai turi savo savininkus, yra prižiūrimi. Tačiau didžioji dalis pokario statinių – buvusios įvairių, vėliau likviduotų, įmonių poilsinės, kultūros, švietimo, maitinimo ar visuomeniniai pastatai – prarado pirminę funkciją, neatitiko šiuolaikinių naudotojų poreikių. Dalis jų atiteko Turto bankui arba yra privatizuoti, kiti stovi ilgai nenaudojami ir neprižiūrimi nyksta.
Dabar jau mokslininkai ir tyrinėtojai ėmė vis garsiau kalbėti, kad negalima taip paprastai išmesti pusšimčio metų iš istorijos. Šio laikotarpio architektūra privalo rasti savo vietą, atspindėti laikmetį. Juk pokariu buvo pastatyta didžioji dalis Palangos.
Būtina išsaugoti charakteringus tos epochos pastatus. Tikrai yra ką saugoti. Tuo metu architektai dirbo ypatingai atsakingai ir apgalvotai, o projektuose dažnai būdavo užkoduotų dalykų.
Senus pastatus galima prikelti naujam gyvenimui, pritaikyti naujai funkcijai ir, panaudojant šiuolaikines galimybes, suteikti jiems naują kokybę, bet išsaugoti jų dvasią, pradinį sumanymą. Rekonstravimo procese svarbu suvokti konkretaus pastato architektūros esmę. Architektams – tai išbandymas, reikalaujantis etikos, didelio meistriškumo bei pastangų.
Vienas tokio požiūrio pavyzdžių – sėkmingai rekonstruotas viešbutis „Vanagupė“.
Daug kas jau be gailesčio sunaikinta. Vienas didžiausių praradimų – 2015 metais nugriauta Ginto Telksnio „Bangos“ kavinė – grubaus betono skulptūriškų formų ypatingai vertingos architektūros šedevras.
Na, ir naujausi laikai. Trisdešimt Nepriklausomybės metų. Didžiulės galimybės, spontaniška, sunkiai suvaldoma miesto plėtra visomis kryptimis. Palangoje projektuojančių architektų ir potencialių statytojų gausa. Čia suplaukia visõs šalies įvairaus mentaliteto žmonių interesai, kas ne visada žada kokybišką architektūrą. Dažnai pamirštama, kad Palanga yra kurortas, skirtas rekreacijai, bet turintis savo galimybių ribas.
– Kuo pasižymi tas užmaršumas?
– Palanga visais laikais buvo eksperimentų poligonas. Tai gal ir nebūtų blogai, bet dažnai kiekvienam svarbiausias savas privatus kiemas. O juk miesto įvaizdį reprezentuoja visuma. Labai gaila, kad sumenko miesto vyriausiojo architekto vaidmuo. Architektų bendruomenės Palangoje nebeliko, kiekvienas dirba kas sau. Strateguoja valdininkai.
Palangos pajūrio juosta labai nedidelio ilgio, todėl labai pikta, kai prie pat jūros suplanuotose sodybinio užstatymo teritorijose kažkokiu paslaptingu būdu atsiranda daugiabučiai, ir dar nekokybiškos architektūros. Taip atsitiko Užkanavėje bei kitose paklausiose vietose. Dažnai trūksta net elementarios estetikos ir logikos – mūrai aukščiu lenkia miškus. Privatūs statytojai savivaliauja arba daro spaudimą projektuotojams, o šie, ko gero, tam pasiduoda.
Nyksta poilsiui taip reikalinga erdvė, žali plotai, o kai kurios miesto dalys jau virto skruzdėlynu. Iš didmiesčių daugiabučių atvykę poilsiautojai apsistoja taip pat daugiabučiuose, tik arti jūros.
Daug kas čia priklauso nuo architektų profesionalumo ir sąžinės bei statytojo supratimo.
– Bet juk yra ir pozityvių tendencijų?
– Aš jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad Palangoje viskas labai blogai, tiesiog brokas labiau krenta į akis ir skauda. Žinoma, yra daug pozityvių dalykų.
Tarp dabar dirbančių architektų yra nemažai labai talentingų, šiam darbui atsidavusių, žmonių. Atsiranda vis daugiau naujų, įdomios ir kokybiškos architektūros individualių rekreacinių pastatų bei supratingų ir išsilavinusių statytojų.
Puikiai suprojektuotas ir įgyvendintas įvažiavimo į miestą projektas, miestą puošia nauja sporto arena ir Palangos baseinas. Šie objektai labai pamėgti miestelėnų ir poilsiautojų.
Statomi naujai suprojektuoti nedideli, jaukūs gyvenamųjų namų kompleksiukai atokesnėse miesto dalyse, užtat su ne tokiu tankiu užstatymu, turėsiantys patogų susisiekimą su kurorto centru ir jūra. Šios naujos tendencijos rodo, kad žmonės vis labiau vertina ne tik atstumą iki jūros, bet ir erdvę bei būstus supančius žalius plotus. Tai liudija apie tam tikras džiugias permainas visuomenėje ir jos sąmonėje.
Tikrai yra vietos miestui vystytis, realizuoti šiuolaikinės architektūros idėjas. Vis dėlto supratimas ateina lėčiau nei vyksta procesai.
– O kas, Jūsų nuomone, lėmė nuosmukį?
– Tai lėmė daug priežasčių.Tačiau man labiausiai gaila, kad, vertinant projektus, neliko žmogiškojo kontakto, diskusijų – viskas vertinama tik pagal skaičius, per sistemas, virtualioje erdvėje. Idėjas užgožė reglamentai, kurie nuolat keičiasi.
Anksčiau Palangoje buvo architektų sąjunga, jos nariai rinkdavosi kartą per savaitę – ten aptardavome visus naujus projektus, vertindavome juos, ginčydavomės, kritikuodavome.
Buvo kalbama apie architektūrą. To nebeliko, kaip ir bendruomenės.
– O „Pastatai kalba. Palanga“ – ar šią iniciatyvą galima laikyti tokių kalbų atgimimu?
– Puiku, kad pradedama kalbėti, todėl vertinu labai gerai. Svarbiausia – visuomenės švietimas. Žmonės juk domisi. Jeigu objektas iš tikrųjų vykęs – tai matyti ne tik iš specialistų vertinimų, bet ir eilinių žmonių pojūčių ir jų reakcijų, nors kartais tai yra nepaaiškinami dalykai.
Juk architektūra yra erdvės sutvarkymo būdas, o tinkamai sutvarkyta erdvė veikia žmonių gyvenimus, formuoją mentalitetą ir pasaulėžiūrą.
Tai dar kartą įrodo, su kokia atsakomybe būtina dirbti architektams.
Džiaugiuosi, kad atsiranda nauji vėjai, kurie teikia vilčių. Visuomenės švietimo, architektūros tema, tikrai trūksta.
– Ar Jūs ateisite į ekskursijas Palangoje?
– Žinoma, planuoju aplankyti kelis objektus, kuriuose anksčiau nesu buvusi ir kurie man įdomūs.