„Manau vaikui reikia dviejų dalykų, kad jis pamėgtų skaitymą - skaitančių mamos, tėčio, brolio ar sesės ir geros knygos, kuri tiesiog taikyte pataikytų į vaiko nuotaikų ar pomėgių lauką. Kai šie dalykai susijungia, vaikas pradeda skaityti. Pradžioje kiek lengvesnio turinio knygas, o paskui vis kopia aukštyn ir po truputį juda rimtosios literatūros link“, – sakė rašytojas. Jis mielai atsakė į „Palangos tilto“ klausimus.
– O paklausiu jūsų kaip verslininko: jūsų knygas gerai perka?
– Nesiskundžiu (juokiasi).
– Kiek uždirbote išleidęs 11 knygų? Kuri knyga buvo perkamiausia?
– Šiuo metu mano išleistų knygų yra keturiolika. Esu nedažnas atvejis Lietuvoje, kai rašytojas gali pragyventi iš rašymo. Tiesa, reikia būti sąžiningam sau ir suprasti, jog į rašytojo darbą šiandien neįeina tik rankraščio nusiuntimas leidyklai – reikia pačiam labiau dirbti ir su reklama tiek socialiniuose tinkluose, tiek ir, mano atveju, susikurti savo kaip rašytojo internetinę svetainę. O kur dar susitikimai su skaitytojais, kuriuose gauni ne tik užtaisą stengtis toliau, bet ir galimybę gyventi iš savo pomėgio. Tad atsakant į klausimą, iš savo svajonių darbo uždirbu tiek, jog galiu išlaikyti savo didelę šeimyną ir net katiną su šuniu! (juokiasi) Bet didžiausias mano darbo privalumas, jog pats esu savo laiko šeimininkas ir galiu jį paskirstyti tiek kūrybai, tiek ir laiku su šeima.
– Jūs gimėte ir augote Palangoje, baigėte Senąją gimnaziją čia. Kokie jūsų ryškiausi prisiminimai iš Palangos?
– Labiausiai įstrigo tas kontrastas tarp Palangos vasarą ir Palangos žiemą. Kaip diena ir naktis. Keletą mėnesių gyveni tarsi didmiestyje, o paskui - tarsi mažyčiame miestelyje. Labiau patikdavo antras variantas, nes vasaromis butą centre tekdavo užleisti poilsiautojams. Su laiku prie to pripratau, nes kurortas yra kurortas. Tekdavo senais laikais ir su bobutėmis senojoje stotyje pasistumdyti, kai privažiuoja mašina su Vilniaus ar Kauno numeriais, ir tuoj aplink keliolika nuomotojų su pasiūlymais šaukia (juokiasi).
Labiausiai patikdavo ramūs žiemos vakarai. Eini snieguota Basanavičiaus gatve, aplink tylu, žmonių praeina vos vienas kitas. Tiesiog nuostabu! O šiandien labiausiai pasiilgstu vėjo. Žiauriai smarkaus vėjo ir jūros kvapo. Tiesa, kai prieš keletą savaičių vienai nakčiai lankiausi Palangoje, vėjas buvo gana didelis. Pusseserė juokėsi, kad vėjas tą vakarą buvo užsakytas kaip tik man! (šypsosi).
– Ar mokykloje buvote knygiukas, ar ir neklaužados geną turėjote valdyti?
– Nebuvau nei tas, nei tas, nors kažkuriuo metu ir teko pavaidinti kietuolį. Norėjosi įtikti keletui mergaičių (šypsosi). Porą mėnesių pavaidinau, vaidinti atsibodo ir toliau vėl buvau toks, koks esu. O kai kurie tai pamiršo ir vaidino iki pat mokyklos baigimo. Tik bėda, kad po mokyklos jau nelabai ir bėra prieš ką vaidinti. Tada turbūt ir prasideda vaidinimai sutemus prieš gatvės praeivius…
Vyresnėse klasėse stengiausi būti tokiu, kokiu ir norėjau būti. Buvo etapas, kuomet bėgdavau iš pamokų ir kopose ar parke kurdavau eiles. Vėliau turėjau skiauterę, keletą auskarų ir kerzus. Susilaukdavau pašaipų, bet noras būti savimi nugalėjo prieš ėjimą pasroviui. Vėliau smarkiai suaktyvėjo eilėraščių rašymas. Jeigu per kokią chemijos ar matematikos pamoką sėdėdavau tyliai, reiškia tuo metu rašydavau naują eilėraštį (juokiasi). Apskritai, iš mokyklos prisiminimai patys geriausi. Labiausiai - dėl mokytojų: visi žinojo, kad man su eilėraščiais neblogai einasi įvairiuose konkursuose, kad sekasi lietuvių kalbos pamokos, tad kitų dalykų mokyto-jai į mane žiūrėdavo kiek atlaidžiau. Ačiū jiems! O labiausiai – lietuvių kalbos mokytojai Jūratei, kuri dabar skaito šį pokalbį ir šypsosi. Ji visada šypsosi!
– Jūs – našlaitis, užaugote be tėvų. Nuostabu, kad nenuėjote šunkeliais. Kam esate dėkingas, kad dabar esate toks, koks esate?
– Mano tėvai anksti išsiskyrė, man tuo metu buvo du ar trys metai. Nors tėtis kartais pasirodydavo, kartais dingdavo, mane užaugino močiutė ir teta, tėčio sesuo. Jos manimi labai rūpinosi ir, svarbiausia, suteikė nemažai laisvės būti savimi, nors ir visko pasitaikydavo. Tiesa, kartais tos laisvės būdavo ir per daug, ypač paauglystėje, kai neturėjau konkrečių nubrėžtų ribų. Tas atsiliepia ir šiandien, nes kartais kai kuriose situacijose galėčiau elgtis ir kiek atsakingiau (raudonuoja). Bet viską apibendrinus, ta laisvėje vaikystėje man padėjo kiek įmanoma būti savimi ir eiti savo keliu. Jau mokyklos laikais svajojau tapti arba rašytoju, arba krepšininku.
Negaliu nepaminėti ir žmonos – nusprendę susituokti vos po kelių mėnesių pažinties, iš karto pradėjome statyti savo šeimos pamatą, nes ant jo viskas gyvenime ir laikosi. Ar sekasi, ar nesiseka, visada atsisuki į šeimą, kuri gali ir drauge pasidžiaugti, ir drauge išgyventi nesėkmes.
– Įdomi jūsų darbinė patirtis. Nuo Lukiškių kalėjimo iki vaikų darželio. Kokį bendražmogiškąjį vardiklį taikėte, kad galėtumėte susikalbėti su žmogžudžiu ir trijų metų vaiku tyromis akimis?
– Ir su vienais, ir su kitais bendravau kaip ir su visais žmonėmis. Kalėjime nekreipiau dėmesio, kad mano mokinys, kuriam dvidešimt ar beveik septyniasdešimt, kažkada pasidavė silpnumo akimirkai ir nudūrė žmogų. Iki to momento žmogaus gyvenime gali susidėti daugybė situacijų, kurios priveda prie tokio žingsnio. Ir tos situacijos galbūt net nepriklausomos nuo jo – skurdi vaikystė ir ne kokie pavyzdžiai, kad viską galima išsiaiškinti tik jėga, nemokėjimas kalbėtis… Kai žmogus visą gyvenimą nematęs kitokių dalykų, natūralu, kad ir pats turbūt pasuks tokiais keliais. Tad bendraudamas su savo mokiniais kalėjime, nei vieno viduje neteisiau - juk nežinojau, kas juos privedė prie to, kokia buvo jų vaikystė ar aplinka.
Panašiai ir darželyje – jeigu vaikas piktas, supranti, kad gal prastai išsimiegojo ar nekaip jaučiasi. Liūdnas – gal vakar su tėvais praleido nuostabų laiką ir šįryt buvo sunku išsiskirti ir pasilikti be jų. O be to, visi mes skirtingi, vaikai – tuo labiau, kiekvienas gyvena savame pasaulyje ir dar tik mokosi tinkamai reikšti savo emocijas neužgaunant kitų, bendrauti ar rodyti jausmus. Tad tas vardiklis – supratimas, kad visi esame skirtingi su savomis patirtimis.
– Jūs, beje, esate trijų vaikų tėvas. Ar jie labiau panašūs į savo tėtį, ar jūsų knygų herojus?
– Jie nepanašūs nei į mane, nei į mano knygų veikėjus. Jie, kaip ir visi vaikai, yra saviti su savo požiūriais, drąsa, baimėmis, jautrumais, džiaugsmais ir pomėgiais.
Nors keletą dalykų iš manęs ir perėmė – sūnus labai kūrybiškas ir kartais susigalvoja pačių neįtikėtinėčiausių dalykų ar tiesiog ima kurti eilėraščius, o dukra dažnai būna tokia „mirštanti gulbė”, į vienus ar kitus dalykus reaguoja labai jautriai. Kaip ir aš (juokiasi). Bet dėl to tik dar smagiau, kai šeimoje visi vaikai skirtingi. Galima žavėtis, kai abu ieško bendrų sprendimų įvairiose situacijose, ir tik spėti mokytis!
O jauniausias sūnus kol kas kaip ir visi poros mėnesių vaikai – daugiausiai valgo ir miega. Bet smagu, jog jau po truputį ima šypsotis ir bendrauti (šypsosi).
– Kaip dažnai apsilankote pajūry, Palangoje? Ką jums reiškia jūra?
– Kuo šeima didyn, tuo rečiau susiruošiame į pajūrį. Bet bent sykį metuose visi apsilankome. Tiesa, kelis kartus per metus užsuku ir vienas - būna, kad kur netoliese turiu susitikimą su savo skaitytojais. Arba esu sutaręs renginius keliuose Žemaitijos miestuose tą pačią savaitę, tuomet apsistoju pas šeimą Palangoje ir važinėju iš ten.
Jūra man reiškia daug, nors prieš išvažiuojant studijuoti į sostinę per tuos aštuoniolika metų buvo jau kaip reikiant pabodusi. Bet kai jūrą matai ne kasdien, imi ją labiau branginti ir sieti su prisiminimais – eilėraščių rašymas kopose pabėgus iš pamokų, vaikščiojimai ant tilto per audras, uragano į krantą atneštas didžiulis krovininis laivas, gitara ir draugai. Ir, aišku, karšti čeburekai – vien dėl jų kantriai gulėdavau priešais saulę (juokiasi).
– Naujieji metai pagal kinų kalendorių – Žiurkės. Ar klaikiai bijote žiurkių? Kokias savo baimes ir kaip esate įveikęs?
– Bijau ne tik žiurkių, bet ir mažyčių pelių. Gerai, kad turime katiną, kuris puikiai atliko savo darbą mums gyvenant mediniame name (šypsosi). Gyvačių bijau iki šiol. Ši baimė net trukdo mėgautis pasivaikščiojimais miške ar gamtoje šiltuoju metų laiku. Bet ofidiofobiją - gyvačių baimę – galbūt įveikčiau gyvatę šiek tiek palaikęs rankose ar pats ją augindamas namuose.
Didžiausia mano baimė velniškai ilgą laiką buvo baimė kalbėti viešai. Buvo žiauriai nejauku tai daryti tiek mokykloje, tiek ir universitete. Bet štai dabar labai dažnai stoviu prieš aštuoniasdešimties ar pusantro šimto vaikų auditoriją ir jaučiuosi savo rogėse. Negana to, dar ir dainuoju vienintelėje pasaulyje vaikų rašytojų muzikos grupėje „Knygų vaikai”. Manau, kad įveikti šią baimę man padėjo pagrindinė mano auditorija - mano skaitytojai, su kuriais bendraudamas jaučiuosi tarsi juos pažinočiau visą gyvenimą.
– Kada laukti jūsų naujosios knygos? Apie ką ji?
– Mano naujausia – penkioliktoji – knyga turėtų pasirodyti pačioje pavasario pradžioje ir vadinsis „Vytautas Didysis „Žalgirio” arenoje”. Tai bus bandymas sudominti mūsų istorija tuos vaikus, kuriems LDK laikai atrodo tikra atgyvena. Pamenu, ir pačiam istorijos pamokose tai atrodė žiauriai neįdomu!
Istorija prasidės Trakų pilyje šiomis dienomis, į kurią laiku atkeliavęs Vytautas Didysis išvaro visus lankytojus ir ima ieškoti savo karūnos, kurios iš tikrųjų taip ir nesulaukė būdamas gyvas. Į pagalbą pasitelkęs keletą vaikų, jis keliauja į Kauno „Žalgirio” areną manydamas, jog ten ras tai, ko ieško. Iš praeities atkeliauja ir Jogaila, kuris Vytautui nori sutrukdyti. Čia ir sustosiu, nes paskui bus neįdomu skaityti (juokiasi).