Tačiau net ir nepriklausomoje Lietuvoje 1935 m. atsirasdavo tokių pačių. Kelios dešimtys puošnių vilų, kurhauzas, meilės pušynėlis, pliažas, „atodūsių“ tiltas ant Ronžės upelio – ir tai jau visa Palanga – tikindavo provincijos žmogelis. Tokiems Palanga išnykdavo ten, kur nebesigirdėdavo orkestro garsų. Tačiau prieškario šaltiniai bandė įrodyti kitaip.
Oficialią Palangą įvardina kaip ilgai miegojusią, tingią jaunamartę. Teigiama, kad ji vėlai pabudo ir nebežino, ko griebtis. Eiti melžti karvių ar virsti atgal į lovą. Bet išvydusi saulę, susigėsta ir skubiai imasi tvarkyti suglamžytą tualetą.
1935 m. balandį intensyviai valomas pliažas, keliai ir takeliai, tiltai ir tilteliai. Puošniųjų vilų darželiuose sodinamos gėlės, karpomi medeliai, pešiojamos nereikalingos žolės. Apšepusios vasarnamio sienos dailiai nuskutinėjamos. Nuimamas naktinis žiemos kremas. Netrukus bus uždėtas naujasis grimas. Sienos ir stogai greitai sužydės įvairiaspalve kosmetika. Lygiai taip, kaip Balzako amžiaus gražuolės veidelis – vilios romantikos ištroškusius vasarotojus.
Deja, tai daroma ne iš meilės. Tik iš šalto išskaičiavimo. Ironizuojama, kad oficialioji Palanga apie tikrą meilę nesvajoja. Palanga – praktiškai gyvanašlė, nes žino, kad visas jos tualeto išlaidas mielieji sveteliai padengs su kaupu.
O 1935-taisias tie, kurie skuto, plovė ir pudravo, su šypsena lūpose prisimindavo praėjusio sezono farsus ir tragikomedijas: „Čia vienas ponas skaldė antausius konkurentui. O štai čia poniutė draskė akis savo vyro viliotojai. Šiame kambaryje gyveno toks frantas, kuris kurhauze užstatė savo fraką, ir naktį pabėgo nesumokėjęs už pensioną“. Taip ruošdamiesi naujam sezonui spėliodavo Palangos gražintojai. Bandydami nuspėti, kokie „štukoriai“ gyvens šią vasarą. Kokios naujos dramos ir skandaliukai nuspalvins jų ramią darbo dieną.
O kol kas tuščiose kurhauzo salėse skamba biznierių žingsniai. Skaičiuojančių, kiek pelno duos tos lentinės sienos, kiek nuošimčių atneš viena selterio (mineralinis vanduo) „bonka“. Nes Palanga ruošiasi vedyboms iš išskaičiavimo. Prieškaryje sklido kalbos, kad ruošiamas rimtas memorandumas. Bus nusiųstas į laikiną sostinę. Idant priimtų įstatymą, kad darbdaviai ragintų žmones poilsiauti tik Palangoje.
Bet už šitos ribos yra dar kita Palanga, dar vienas pasaulis, kurio daugelis prieškaryje nežinojo. Virtinės mažų, pakrypusių lūšnelių. Jos stūksojo įsiraususios smėlynuose. Jų savininkai vaikščiojo ginkluoti grėbliais ir šakėmis. Braidžiojo sūriame vandenyje ir traukdavo glėbiais jūros samanas. Tai trąša jų smėlynams, kuriuose sodina savo roputes (bulbes) – ištikimiausią Palangos žvejų pavilgą. Jei tarp smėlio yra nors truputis juodų puvenų, ten sukaišioja svogūnus, barsto morkų sėklas.
O žvejų moterys be darbo nelikdavo. Eidamos per poilsiavietes pardavinėdavo savo daržoves miestiečiams. Pabrėžiama, kad miestiečių ponios labai griežtos ir derasi dėl kiekvieno cento. Kurhauzo pramogos poilsiautojoms daug svarbesnės už vietines daržoves.
Prieškario reporteris eidamas išilgai smėlynų pastebi, kaip pora lengvų arkliukų tempia sunkų laivą į jūrą. Tolėliau ant išilginių „drančkų“ užversta sunki žvejų valtis. „Desėtkas“ vyrų ragina arklius ir padeda tempti sunkų griozdą per banguojantį vandenį. Su nepasitikėjimu žvelgdami į žurnalistą vyrai po truputį atveria širdį:
– Matai, pons, kaip vargstame. Neturime uosto, nėra kur dėti laivų. Grįžti iš jūros – laivą ištrauk į krantą ir vežk ten, kur bangos nesiekia. Plauksi į jūrą – vėl tempk kryžių į vandenį. O, kad būtų uostas. Baseiną „kumpelninkams“ žada greitai įrengti. Jūros jiems neužtenka maudytis. Už mažą uostuką visą gyvenimą valdžiai dėkotume.
Smėlynų žvejai nenorėjo tikėti, kad laikinojoje sostinėje už rūkyto ungurio kilogramą mokėdavo 7–8 litus. Palangoje 1935 m. žuvis buvo parduodama už centus. Sunki prieškario žvejo kasdieninė duona. Bepigu XXI a. žvejams produkciją vežioti po visą Lietuvą. O tuomet Palangoje buvo 27 laivai ir 140 žvejotojų. Pabrėžiama, kad senieji Palangos meškeriotojai vis dažniau žvalgydavosi į žemės lopinėlį ir imdavosi ūkininko darbo.
1935-tųjų vasara turėjo nudžiuginti policijos tarnautojus. Naujai pastatyta sanatorija buvo skirta išskirtinai tik dorovės sergėtojams. Prie jūros tilto išdygo restoranas. Kam neužtenka jūros, įrengtos maudyklos. Statybos rangovas, grafas Tiškevičius, apgalvojo viską. Nepamiršo ir bufeto. Pabrėžiama, kad tik nuo miesto valdžios priklausys, ar bufete bus svaigiųjų gėrimų pasirinkimas. Palangos burmistras prisibijo, kad gėrimų mėgėjai tuo pačiu metu nepamėgtų jūros. Nes tarp šių pramogų yra gana glaudus ryšys. Birutės kalno papėdėse įrengti takeliai, „padirbti“ laiptai.
Kiek tuo metu reikėjo atsivežti pinigų? Gyvenimo išlaidos Palangoje menkai kuo nusileido Kaunui. Maisto produktų kaina tokia pati, kaip didmiestyje. Bet šeimininkės patarnavimas, maisto gaminimas atsieidavo kur kas brangiau. Lauko virtuvėse sukdavosi palangiškės, kurias samdydavo inteligentų šeimos. Kambarius savininkai nuomodavo ne mėnesiui, bet visam sezonui. Todėl kelios valdininkų šeimos susitardavo dėl atostogų grafiko viena kitą pakeisdamos. Pabrėžiama, kad geras 2 kambarių butas sezonui kainuodavo 400–500 litų.
Į Nidą, Juodkrantę važiuodavo kur kas anksčiau. Į Palangą traukdavo tik tada, kuomet vanduo buvo gana šiltas. Teigiama, kad ne per daug turtingi mūsų poilsiautojai taupydavo kiekvieną centą. Todėl miesto tarybos narė, rodydama pavyzdį, jau nuo gegužės pradžios su reklamos kompanija brido į jūrą. Oficiali sezono pradžia prasidėjo birželio 1 d.
Įpusėjęs pavasaris lietuviams kelia nuotaiką, atostogų laukimą. O prieškario Palangos žvejams sukeldavo naujus rūpesčius. Vandeniui atšilus žuvys ieško naujų ganyklų ir lekia toliau nuo kranto. Greitai teks leistis į jūrą 25–30 kilometrų, kad pasivyti pabėgėles. Medinis laivas su penkiais vyrais jau tolsta nuo kranto. Žvejų vargas lieka sausumoje. Ar visi iš to laivo grįš atgal? Šis klausimas parodo, kad už kurhauzo ir vilų yra dar ir kita Palanga...