Panevėžio nekilnojamojo paveldo vertinimo taryba, gavusi grandioziniam projektui prieštaraujančių visuomenininkų peticiją, sutiko, kad verta kreiptis į nepriklausomus ekspertus dėl pagalbos nustatyti diskusijų katile verdančio „Garso“ vertę. Nuo jų verdikto priklausys, ar kino centrui, statytam sovietmečio epochos vidury – 1968 m., galėtų būti suteiktas kultūros paminklo statusas, kaip reikalauja jo ginti stojantys visuomenininkai.
Savivaldybės architektės Daivos Gasiūnienės teigimu, Savivaldybė turės skelbti viešųjų pirkimų konkursą ir samdyti „Garso“ reikšmingumą dar kartą vertinsiančius ekspertus.
Negausios gretos
Visuomenininkų inicijuota peticija „Garsui“ išsaugoti surinko 3621 parašą.
Panevėžyje pilnamečių gyventojų yra daugiau nei 78 tūkst. Iniciatyvinės pilietinės grupės „Išsaugoti Garsą“ narės, panevėžietės Lauros Mikšionienės teigimu, peticiją kino centrui apginti rašėsi ne tik panevėžiečiai, bet ir gyventojai iš įvairių Lietuvos kampelių, užsienio, net už Atlanto. Tarp pasirašiusiųjų yra ir Holivudo aktorė Ruta Li.
„Jos parašas tikras. Pati su ja bendravau“, – patvirtino L. Mikšionienė.
Ar menų centro projektui prieštaraujanti aktorė yra apsilankiusi „Garse“, iniciatyvinės grupės atstovė teigė nepasiteiravusi.
Pasirašiusieji peticiją reikalauja skirti lėšų kapitaliniam „Garso“ remontui, išlaikant pagrindinę jo kaip kino centro paskirtį, bei suteikti kultūros paminklo statusą.
Kino centro gynėjai motyvuoja, jog pastatas svarbus „kaip reikšmingas bendruomenės narių istorinei sąmonei ir tapatumui“, taip pat „kaip vienintelis išlikęs ir veikiantis kultūrinis objektas, aplink save suformavęs specifinę urbanistinę struktūrą – aikštę, apribotą perimetriniu užstatymu“.
Visuomenininkai siekia įrodyti, jog pastatas yra autentiškas, autentiškoje aplinkoje, naudojamas pagal pirminę funkciją.
„Statinys susijęs su laikmečio kultūriniu tapatumu ir atitinka architektūrinio, urbanistinio, inžinerinio, kultūrinės raiškos vertingųjų savybių pobūdžio objektams ir vietovėms taikytinus kriterijus“, – vardijo L. Mikšionienė.
Panevėžio nekilnojamojo paveldo vertinimo taryba kino centro klausimą svarstė dar pernai lapkritį. Tuomet nebuvo įžvelgta svarių priežasčių, kodėl jis turėtų atsidurti saugomų kultūros vertybių objektų sąraše. L. Mikšionienės teigimu, tąkart nebuvo atliktas vertinimas pagal visus vertinimo kriterijus.
„Todėl gavusi pilietinės iniciatyvinės grupės „Išsaugoti Garsą“ narių prašymą su svariais argumentais apie „Garso“ reikšmingumą pakartotinai svarstyti kino teatro išsaugojimo klausimą, Taryba nusprendė prie šio klausimo sugrįžti“, – sako visuomenininkė.
Unikalumo neranda
„Garso“ rekonstrukcijai į įvairių menų centrą prieštaraujančios grupės esminio argumento, jog pavyko surinkti per 3600 parašų, svoriu stipriai abejoja D. Gasiūnienė.
„Ši peticija buvo skirta visai Lietuvai, todėl surinktus 3600 parašų reikėtų vertinti ne vien pagal Panevėžio, o pagal visos Lietuvos gyventojų skaičių“, – įvertino miesto vyriausioji architektė.
Visgi ji sutinka, kad esant tokiai visuomenės reakcijai demokratinėje valstybėje natūralu ir suprantama sugrįžti prie to paties klausimo ir dar kartą ekspertams įvertinti, ar būtų pagrįsta kino centrą „Garsas“ pripažinti saugomu objektu.
D. Gasiūnienė įsitikinusi, jog pats kino centro pastatas neturėtų tapti saugoma vertybe.
„Tai ne individualus architektūrinis darbas. Tai ne Vilniaus sporto rūmų atvejis, kur konstruktyvas unikalus. Tai tipinis kino teatro projektas, kokių sovietmečiu pristatyta ne tik Lietuvoje. Maža to, tas sovietinis „Garso“ pastatas, statytas prieš 50 metų, per tą laiką dar buvo ir rekonstruotas“, – pabrėžė architektė.
Jos nuomone, užuot atidavus duoklę tipiniam anų laikų architektūros statiniui, Panevėžiui turėtų būti žymiai svarbiau atstatyti per karą ir sovietmečiu sunaikintą urbanistinį tinklą.
„Miesto istorinė dalis susiformavo iki Antrojo pasaulinio karo ir vėliau buvo sudarkyta. Šitoje vietoje sužeista Topolių gatvės linija, padarytos skylės Respublikos gatvėje, kuri yra viena svarbiausių mieste. Todėl yra labai svarbu architektūriškai sutvarkyti šitą vietą“, – pabrėžė D. Gasiūnienė.
Lenkia Anykščiai
Architektė teigė nė nebandanti kvestionuoti „Garso“ gynėjų argumentų dėl šios vietos istorinės ir kultūrinės reikšmės miestui. Anot D. Gasiūnienės, būsimo menų centro projektas kaip tik dar labiau tą akcentuotų ir sustiprintų.
„Savivaldybė neketina pastato paversti maisto prekių parduotuve ar privatizuoti, o tik sustiprina tą istoriškai susiformavusią erdvę kitu kultūriniu objektu. Būtent šios vietos istorinę reikšmę ir akcentuojame visi, kurie nuo 2016 metų dirba prie šio projekto. Ne tik išlaikomas šios vietos kultūrinis indentitetas, bet jis dar labiau sustiprinamas su dar didesniu garsu apie ją, pakeliant ją į kitą lygmenį“, – pabrėžė D. Gasiūnienė.
Ji sutinka, kad kino centras „Garsas“ iš tiesų kai kuriais aspektais yra unikalus: turi didžiausią kino salę Lietuvoje, šioje miesto vietoje kinas rodomas nuo 1928 metų.
Tačiau D. Gasūnienė pritaria kito Lietuvos architekto Audriaus Karaliaus minčiai, jog jau daugiau nei dešimtmetį panevėžiečiai savo pinigais balsuoja prieš „Garsą“ – ne todėl, kad jo nemyli, o dėl to, kad tokio dydžio salių tiesiog nebereikia.
„Kalbant apie „Garsą“ dažniausiai akcentuojamas nekomercinio kino rodymas. Atsiprašau, bet aš labai mažai ten matau ne komercijos. Esu didelė kino gerbėja, be to, kartu su režisieriumi Arūnu Mateliu buvau iniciatorė dėl Europos dokumentinių filmų festivalio perkėlimo į Anykščius. Pernai dalyvavau festivalio dešimtmetyje ir šį gražų dalyką bandžiau atvežti ir į Panevėžį. Šiek tiek tas ir pavyko, bet yra didelė problema, kad labai skiriasi žiūrovų skaičius Anykščiuose ir Panevėžyje. Ir ne Panevėžio naudai“, – teigė D. Gasiūnienė.
Jos nuomone, kino populiarumą miestuose lemia ne tik filmai, bet ir infrastruktūra.
„Šiuo metu Anykščių patalpos kur kas aukštesnės kokybės“, – tvirtina architektė.
Vardą išsaugojo per teismą
Per praėjusius metus kino centras „Garsas“ į įvairius jame vykusius renginius iš viso pardavė 53 200 bilietų. Kiek iš jų būta unikalių lankytojų, statistikos nėra.
Šiuo metu kino centre filmai rodomi dviejose salėje. Didžiojoje telpa 660, mažojoje – 80 žiūrovų.
Naujajame menų centre numatyta 79 vietų salė, pritaikyta rodyti kinui. Projekto autoriai teigia, kad šiai funkcijai būtų tinkamos ir kitos būsimo modernaus pastato erdvės.
Kino centro direktorė Genė Pučinskienė sutinka, kad „Garso“ pastatas nėra nei unikalus, nei praktiškas šilumos atžvilgiu, tik buvęs prašmatnus sovietmečiu. Vadovės teigimu, jį išsaugoti siekiantiems visuomenininkams svarbiausia ne jo architektūrinė vertė, o brangi kino rodymo vieta. Šioje vietoje 1928 m. pradėtas rodyti kinas privačiame, raudonų plytų pastate. Jis netgi buvo dekoruotas panevėžiečio skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtomis skulptūromis. Šis pastatas buvo nugriautas 1968 m. ir jo vietoje iškilo dabartinis „Garsas“.
Jo istorija susijusi ir su dar viena įdomybe. Nepriklausomybės priešaušryje, maždaug 1989-aisiais, Panevėžiui net per teismą teko įrodinėti, kad kino centras „Garso“ vardą turi ilgiausiai Lietuvoje – nuo 1939 m. Mat tuo metu Lietuvoje veikė per 30 įstaigų ir įmonių tokiu pavadinimu ir Patentų biuras pareiškė tik vienam iš jų leisiantis vadintis šiuo vardu.
Savivaldybė planuoja, kad rekonstravus esamą „Garso“ pastatą šioje vietoje iki 2022 m. iškils Stasio Eidrigevičiaus menų centras – neabejotinai pretenzingiausias pastarųjų kelių dešimtmečių projektas. Projekto autoriai teigia, kad naujasis pastatas būtų pritaikytas ne tik meno galerijai, edukacinėms bei kitoms veikloms, tačiau ir kinui rodyti.