Sporto treneriai jau senokai pastebėjo atkakliai ir supratingai sportuojančią močiutę. Ji vis klausia patarimų, kaip stiprinti raumenis, gerinti kraujotaką, nepakenkti stuburui, o ypač – išoperuotiems kelių sąnariams…
– Kaip parodom, patariam, taip ji atidžiai išklauso ir viską stengiasi daryti teisingai. Vaikams, jaunimui, kurie dejuoja, šnypščia, jei reikia rimčiau pasportuoti, šią močiutę sporto salėje rodom kaip pavyzdį, – sako treneris Stasys Balčiauskas.
Kazimiera Kiznienė pripažįsta, kad ji sporto salėje gal ir vyriausia:
– Žiemą gyvenu Pasvalyje, taigi kas mėnesį nusiperku už penkiolika eurų abonementą ir kasdien, išskyrus savaitgalius, galiu eiti sportuoti po dvi valandas. Kaip treniruotis, dažniausiai pataria bokso ir atletikos treneriai. Kasdien tų dviejų valandų ir neišsportuoju. O į baseiną išsiperku atskirai.
Senjorė pasakoja prieš kokius trejus metus ateidavusi į sporto užsiėmimus Visuomenės sveikatos biure, įsikūrusiame buvusioje poliklinikoje:
– Bet aš gyvenu arčiau sporto komplekso ir baseino, be to, nereikia kopti į trečią aukštą. O savaitgaliais sportuoju namuose ant kilimėlio.
Močiutė atskleidžia, kaip daro apšilimą, kaip pratampo kojas ir rankas, kaip toliau mankštinasi…
Beje, Kazimiera Kiznienė pastebi, jog jos bendraamžiai gana retai užsuka į sporto kompleksą pasportuoti ar paplaukioti baseine – gal nedrįsta, gal aptingsta.
Pakeliui į tremtinių choro repeticiją Kazimiera užsuka į redakciją, kampe pasideda šiaurietiškojo ėjimo lazdas, nusiima kuprinėlę, kurioje įsimetusi pluoštelį nuotraukų, o kitos – išmaniajame telefone.
– Su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis jau seniai vaikštau. Kadaise specialistas iš Kauno mokė Pasvalio parke, kaip teisingai su šiomis lazdomis eiti, – prisiminė Kazimiera Kiznienė. – Dabar vaikščiojimas su šiaurietiškomis lazdomis tikriausiai jau nieko nestebina, vis daugiau žmonių jas ima į rankas.
Pasvalietė išsitaria lankanti ir Neįgaliųjų draugijos sveikatingumo būrelį „Purienos“:
– Šis būrelis gyvuoja daugiau kaip dešimt metų. Dar vis renkamės trečiadieniais…
Iš kur tas pomėgis sportuoti, judėti, dalyvauti ir tiesiog patogiai neužsisėdėti ant sofutės?
Kazimiera Klungevičiūtė-Kiznienė ir jaunystėje sportuodavo:
– Nors esu gimusi netoli Pasvalio esančiame Čižiškių kaime, Klungevičių ūkyje, tačiau bėgome nuo tremties ir apsistojome mamytės tėviškėje Stebeikiuose pas senelį Klementą Račį. Tėvelis net buvo išlėkęs į Latviją.
Senelio Klemento Račio ūkis irgi buvęs nemenkas – apie keturiasdešimt hektarų, didžiulė sodyba, daug erdvės ir įspūdingų trobesių.
Beje, Stebeikiuose išlikusiame sename dideliame senelio name Kazimiera iki šiol vasaroja ir prisimena, kaip čia prabėgo vaikystė, jaunystė:
– Šeimoje augome trys broliai ir trys seserys, o iš viso senelio sodyboje glaudėsi dvylika žmonių. Stebeikiuose gyvenome devynerius metus, lankėme Rinkūnų mokyklą, kuri buvo maždaug už poros kilometrų.
Erdvioje senelio sodyboje jaunimas mėgo sportuoti, dideliame sode buvo įsirengę savotišką sporto aikštelę.
– Turėjome takelį šokinėti į tolį, galėjome daryti prisitraukimus ir kitokius pratimus, už Svalios upelio įsirengėm tinklinio, krepšinio aikštę. Čia vykdavo ir gegužinės. Kadangi sodyba pamiškėje, tai ir miške mūsų keliukai buvo sužymėti. Su laikrodžiu nuimdavom laiką, kas greičiau bėga, – prisimena Kazimiera.
Jos vyriausias brolis Jonas Klungevičius studijavo Kauno kūno kultūros institute ir buvo vaikų dviračių treneris.
– Ir aš mėgstu dviračiu važinėti. Vasarą iš Stebeikių iki Pumpėnų bažnytėlės numinu, – prisipažįsta močiutė. – Plaukti irgi jaunystėje išmokau. Važiuodavom maudytis Pyvesoje…
Kazimiera Kiznienė baigė Vilniaus autotransporto technikumą:
– Įgijau eksploatacijos inžinierės specialybę ir vairuotojos pažymėjimą. Jaunystėje Joniškėlio eksperimentiniame ūkyje dirbau mašinos „Gaz-51“ vairuotoja. Ir Rygą, ir Vilnių išmaišiau. Į Rygą dažnai veždavau obuolius. Maždaug prieš pusšimtį metų tarp vairuotojų vyrų buvau viena moteris. Tad ir piršteliais į mane rodydavo. Kol pakvietė į Pasvalio KMK (kaimo mechanizuotąją koloną) dirbti dispečere. Ir čia paimdavau mašiną vairuoti.
Pasvalietė šypteli, kad šiandien vairuojanti moteris – kasdienybė, o anuomet buvo retenybė.
Beje, ir dirbdama Kazimiera nepamiršdavo sportuoti:
– Vis pabėgiodavau, pasimankštindavau…
Vasarą ne menkesnė mankšta ir senelių sodyboje Stebeikiuose.
– Nuo Pasvalio iki Stebeikių dvylika kilometrų dar dviračiu nuvažiuodavau. Sodyboje ir dalgiu didesnę žolę pjaunu. Nuploviau senąsias langines, tai net traktorininkas pro šalį važiuodamas sustojo pasigrožėti, – išsitaria Kazimiera.
Ji jau dvylika metų našlė, Pasvalyje gyvena su dukters šeima, turi vieną anūką, tačiau mielai vasaroja senelių sodyboje Stebeikiuose:
– Uogaujam, grybaujam ir tiesiog tvarkomės. Vasarą čia susitinka giminės…
Apie šią senąją Stebeikių sodybą rašoma ir knygoje „Ant tėviškės slenksčio“:
– Klementas Račys turėjo apie 40 ha žemės. Buvo nepaprastai darbštus žmogus. Niekada jam neužteko dienos šviesos. Dirbdavo ir naktimis. Turėjo visas pjaunamąsias mašinas, maniežinį arklinį malūną. Su žmona užaugino tris dukras ir sūnų. Sūnus Jonas žuvo karo metais. Ūkyje nuolatos talkindavo jo šeši vaikaičiai. Dokumentas apie sūnaus žūtį išgelbėjo šeimą nuo tremties į Sibirą. Sūnus Jonas ir dukra Apolonija turėjo gerus balsus. Susibūrimuose gražiai dainuodavo…
Tremtinių chore Pasvalio kultūros centre dainuoja ir Kazimiera Klungevičiūtė-Kiznienė. Be to, aktyviai dalyvauja moterų katalikių veikloje.