Į parodos atidarymą susirinkę fotografės talento gerbėjai ir artimieji negailėjo gerų žodžių. Vieni jų pabrėžė Irenos ir fotoaparato neišskiriamą tandemą, kiti – jos paprastumą ir aktyvumą, treti drąsiai įvardijo I. Giedraitienę miesto deimantu.
Ir ne veltui. I. Giedraitienė – vienintelė lietuvė moteris, pelniusi prestižinį pasaulinio spaudos fotografijų konkurso „World Press Photo“ prizą „Aukso akį“ ir pirmąją „Bendrųjų įvykių“ kategorijos vietą. Šis įvertinimas skirtas 1975 metais Amsterdame už fotografiją „Vestuvių vakarą“. Ir nors „Aukso akis“ čia pat, Panevėžyje, buvo piktavalių pasisavinta, net ir tai nesustabdė menininkės palikti ryškių pėdsakų įspaudų. Jos darbas „Katytė“ įtrauktas į Tarptautinio fotografijos centro fotografijos enciklopediją bei kitus svarbius leidinius. Autorė jau yra surengusi daugiau nei 40 personalinių parodų, dalyvavusi apie 100 grupinių parodų visame pasaulyje ir pelniusi kelias dešimtis apdovanojimų.
Lemtingi bandymai
Personalinėje parodoje fotomenininkė pristato iš tiesų platų darbų diapazoną: jie apima pusę amžiaus. Tarp 8-ojo praeito amžiaus dešimtmečio fotografijų yra įsiterpusių ir dar senesnių – 1955–1957 metų darbų, taip pat vienas jų – įamžintas vos prieš keletą metų.
1955-ųjų fotografija – vienas pirmųjų autorės darbų, bandymų. Tais metais ji išvyko iš gimtojo Panevėžio, pradėjo studijuoti tuomečio Kauno politechnikos instituto Statybos fakultete ir į rankas nusprendė paimti fotoaparatą.
Pirmieji bandymai buvo lemtingi – į fotografijos pasaulį jie moterį įtraukė visam gyvenimui. Fotografavo studijuodama, dirbdama Kauno žemės ūkio statybos projektavimo institute, dukras augindama, fotoaparato nepadėjo išėjusi į pensiją ir sugrįžusi į gimtąjį Panevėžį, fotografuoja ir dabar.
Būties ir buities metraštininkė
Parodos pavadinimas „Fotoskrynia“ – nuoroda ir į pačios menininkės sukauptą patirtį, auksinius kadrus, kurie ilgainiui tapo vertingu turtu. Skrynioje slypintys lobiai – neišsenkami. I. Giedraitienė lobynus pildo iki šiol – retai kada pamatysi moterį be fotoaparato.
Nespalvotos fotografijos sudaro bendrą, nuoseklų pasakojimą. Jose užfiksuoti vaizdai iš pirmo žvilgsnio atrodo niekuo neišsiskiriantys, tačiau yra iškalbingi ir įtaigūs.
Įprasta buitis susidėlioja į kokybišką pasakojimą – nepraleidžiami esminiai akcentai, tuščiai nesikartoja motyvai: nei užstalė, nei veidai, nei išgyventa situacija.
Kiekvienas kadras sodriai pripildytas gyvenimo: vaikų žaidimai, kolektyvų susibūrimai, įvairios buities akimirkos, įskaitant ir laidotuvių apeigas – visa tai pasiekia jau kaip gerai subrandintas būtojo laiko ekstraktas, tam tikros makabriškos situacijos. Panevėžio fotografijos galerijos vedėjas Sigitas Laurinavičius atkreipė dėmesį, jog toks būties lengvumo braižas – skiriamasis I. Giedraitienės bruožas.
„Fotografuoti paprastai, nesistengiant nieko pagerinti ar apgauti – tiesiog taip, kaip tą akimirką ir yra. Irena – fotografė-metraštininkė, kaip gero vyno darytoja“, – lygino jis.
Pasak S. Laurinavičiaus, nufotografavusi vieną ar kitą kadrą, autorė sugeba kuriam laikui jį padėti į šalį, užmarštin, o į dienos šviesą iškelti būtent tada, kai to labiausiai reikia, ir papasakoti apie praėjusį laikmetį itin kokybiškai.