O grupė visuomenininkų bando įrodyti valstybės aukščiausiems vadovams ir institucijoms, kad SEMC tinkamiausia vieta – ne „Garsas“, bet privačiose rankose esantis griūvantis buvęs konservų fabrikas. Jo savininkams toks pasiūlymas atrodo patraukliai. Prieš šešerius metus įsigiję kultūros paveldą, jie kaip tik pernai pradėjo jį pardavinėti ir iki šiol laukia pirkėjų. Savivaldybės vadovai teigia nežinantys logiško paaiškinimo, kodėl miestas turėtų investuoti į griūvančią privačią nuosavybę, kai jos pačios kultūros įstaigos šaukiasi atnaujinimo.
Šalies prezidentui, Seimo pirmininkui, premjerui, Seimo Kultūros komiteto pirmininkui, kultūros ir aplinkos ministrams, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, Kultūros paveldo departamentui ir Valstybinei kultūros paveldo komisijai, taip pat Panevėžio valdžios atstovams bei pačiam menininkui, Varšuvoje gyvenančiam Stasiui Eidrigevičiui Panevėžio architektai išsiuntė raštą, kuriame pabrėžia palaikantys ir pritariantys „Garso“ virsmui į SEMC.
„Mes, Panevėžio architektai, atidžiai stebime vykstančius procesus, miestiečių nuomones, politikų veiksmus ir sprendimus, matome, kad po sąstingio mūsų miestas keičiasi, vyksta tai, ko visi laukėme. Pasitikime ir pritariame skelbto ir viešinto Stasio Eidrigevičiaus menų centro architektūros konkurso nugalėtojų darbui“, – pareiškė architektai.
Anot jų, konkurso vertinimo komisija, sudaryta iš kompetentingų Lietuvos ir užsienio architektų, išrinko geriausiai atspindinčią SEMC idėją, o šis objektas bus atspirties taškas, kuris padės Panevėžiui įsitvirtinti tarptautiniame kultūriniame gyvenime.
Pasak architektų, SEMC projektas buvo pavyzdingai plačiai ir išsamiai pristatomas, išvystytas nuo architektūrinės idėjos iki statybos leidimo ir statybos rangos konkurso paskelbimo.
„Nuėjus ilgą kelią nuo idėjos iki statybos darbų viešojo pirkimo, gavus finansavimą SEMC projekto įgyvendinimui, jo atsisakyti būtų negrįžtamai didelis žingsnis atgal. Anot prezidento patarėjos Sonatos Šulcės „…neabejotinai, Stasio Eidrigevičiaus kūrinių neturėjimas Lietuvoje būtų praradimas“, – pabrėžiama architektų kreipimesi į institucijas.
Architektai prašo šalies ir Panevėžio valdžios atstovų bei institucijų, taip pat bendruomenių, organizacijų, asociacijų, iniciatyvinių grupių „suprasti ir padėti kokybiškam Panevėžio pokyčio šuoliui.“
Mato didžiulę gėdą
Lietuvos architektų sąjungos Panevėžio skyriaus tarybos narės Loretos Paulauskienės teigimu, kreipimosi tekstas buvo išsiųstas 32 Aukštaitijos sostinės architektams. Jam nepritarė keturi.
„Dauguma mūsų labai nuogąstaujame dėl SEMC. Bijome prarasti tokį objektą, nes turbūt visiems jau senka kantrybė. Jis gali iškilti bet kuriame mieste. Tada būtų didžiulė gėda ir didelis praradimas Panevėžiui“, – sako L. Paulauskienė.
Anot architektės, miestas ir taip jau praradęs ne vieną objektą, galėjusį pakeisti Panevėžio veidą ir pakelti į kitą lygmenį.
„Eidama Respublikos gatve irgi visada su apgailestavimu žvelgiu į Dailės galeriją, kur galėjo stovėti kiaušinio formos priestatas“, – sako architektė.
Kiaušinio negavo
Modernaus, į stiklinę dėžę įtupdyto kiaušinio formos pastato idėją prieš aštuonerius metus Savivaldybei buvo pasiūlęs panevėžietis architektas Valdas Klimavičius.
„Projektas labai originalus. Kiaušinio formos priestate bus pristatoma kolekcija, be to, ir pats pastatas atrodys kaip skulptūra. Todėl tikiu dviguba traukos galimybe. Pasaulyje yra pavyzdžių, kai miestus išgarsina jų statinių originalumas. Pavyzdžiui, Ispanijos Bilbao miestas, kur įkurtas Gugenheimo muziejus. Gal taip atsitiks ir Panevėžiui?“ – 2012-aisiais kalbėjo tuometė Dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė.
Projektas tikęs ir architektūros ekspertams – Architektų taryba jį įvertino labai palankiai. Vis dėlto paveldosaugininkai įžvelgė, jog toks statinys sudarkys Panevėžio senamiestį, taps jo svetimkūniu.
„Visi projektą vertinę architektai buvo už jį, bet Kultūros paveldo departamentas nesutiko derinti, nors projekte buvo išlaikyti ir aukščio, ir tūrio matmenys“, – pamena V. Klimavičius.
Dabartinis Dailės galerijos keramikos paviljonas, suprojektuotas to paties architekto, duris atvėrė 2015-ųjų gruodį, o „kiaušinis“ liko gulėti stalčiuje.
„Architektūra mėgsta būti pastatyta. Tą stručio kiaušinį pasilaikysiu ateičiai“, – sako V. Klimavičius.
Jo nuomone, Panevėžiui būtų didelis praradimas, jei toks pat likimas ištiktų ir kino centro „Garsas“ vietoje numatytąjį SEMC.
„Garsą“ seniai reikėjo nugriauti, tas statinys ten visiškai sugadinęs urbanistinį vaizdą“, – įsitikinęs V. Klimavičius.
Už SEMC – ir pramoninkai
SEMC pareiškė remiantys ir Panevėžio krašto pramonininkai. Juos vienijanti asociacijas taip pat vakar kreipėsi į prezidentūrą, Vyriausybę, Kultūros ministeriją bei kitas institucijas, išsakydama palaikymą projektui.
„Panevėžio krašto pramonininkų asociacija jau anksčiau išreiškė savo nuomonę ir nepakeitė savo pozicijos, toliau remdama kuriamą Stasio Eidrigevičiaus menų centro projektą. Suprasdama, kad siūlymai persvarstyti kitą SEMC įkurdinimo vietą mieste reikštų jo žlugimą, o miestas netektų jau sutartų milijoninių investicijų, tikimės iš valstybinių institucijų geranoriško požiūrio ir pagalbos, įgyvendinat šį neeilinės reikšmės projektą regione“, – rašoma asociacijos, vadovaujamos Rimanto Servos, kreipimesi.
Rodo vietą kitapus gatvės
Architektams kylant už SEMC, šį projektą į stalčių norėtų padėti kitokią nuomonę apie jį turinti pilietinė iniciatyvinė grupė „Išsaugoti „Garsą“.
Praėjusią savaitę ji kreipėsi irgi į tas pačias institucijas prašydama svarstyti siūlymą SEMC įkurti kultūros paveldu pripažintame buvusiame konservų fabrike Kranto gatvėje.
„Jis jau 21 metus keliauja iš vienų šeimininkų rankų į kitas, yra griūvantis ir apleistas. Ši situacija gadina bendrą Panevėžio centro veidą, yra neišnaudojama viena gražiausių vietų mieste su vaizdu į Senvagę ir atsiveriančia miesto panorama“, – institucijas informuoja „Garso“ šalininkai.
Anot jų, buvusiame konservų fabrike įkūrus SEMC, būtų keleriopa nauda: įkurtas menų centras, kuriame būtų eksponuojami miestui menininko S. Eidrigevičiaus dovanojami darbai, sutaikyta miesto ir visos Lietuvos kultūros ir meno bendruomenė, tinkamai panaudotos valstybės lėšos ir išsaugoti du objektai – buvęs konservų fabrikas ir „Garsas“.
Šiuos abu statinius, esančius skirtingose tos pačios Kranto gatvės pusėse, „Garso“ šalininkai vertina kaip lygiaverčius. Rašte institucijoms kino centro pastatas įvardijamas kaip „Kultūros paveldo komisijos ir bendruomenės pripažintas kaip paveldo objektas“, nors iš tiesų „Garsas“ nėra įtrauktas į kultūros paveldo registrą.
„Yra ir daugiau vietų Panevėžyje, kur būtų galima statyti SEMC, tačiau šis buvusio konservų fabriko pastatų ansamblis puikiai reprezentuotų Aukštaitijos sostinę, tarnautų kultūros paskirčiai ir sustiprintų, apjungtų mieste išsidėsčiusias kitas kultūros įstaigas: Dailės galeriją, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką, kino teatrą „Garsas“ ir bendruomenių rūmus. Taip būtų įgyvendintas miesto atsinaujinimo tikslas išsaugant, suremontuojant esamus, svarbius bendruomenei kultūros objektus ir atrestauruojant griūvantį kultūros paveldą pačiame miesto centre“, – motyvuoja pilietinė iniciatyvinė grupė „Išsaugoti Garsą“.
Verslininkai paveldą pardavinėja
Toks visuomenininkų siūlymas būtų naudingas verslininkams, šiuo metu savo rankose laikantiems konservų fabriką. Šį valstybės žinioje esantį kultūros paveldo objektą dar 2014-aisiais iš „Swedbanko lizingo“ įsigijo medienos supirkimo ir eksporto bendrovės „Bangenė“ antrinė įmonė „Litforina“.
Naujieji savininkai tuomet kalbėjo apie ketinimus legendomis apipintą buvusį fabriką pritaikyti visuomenės poreikiams. Verslininkai parengė ir rekonstrukcijos projektą, suderino jį su Kultūros paveldo departamentu ir netgi jau buvo gavę statybos leidimą. Griūvantis vaiduoklis po rekonstrukcijos turėjo tapti traukos centru – 70 arų sklype esantys trijų aukštų su rūsiu pastatai virsti jaukiu viešbučiu, atsirasti koncertų salė, meno galerija, numatyta vieta kavinėms ir restoranui su terasa, iš kurios atsivertų panoraminis vaizdas į Senvagę. Įgyvendinti šiems užmojams reikėjo milijoninių investicijų – pastatų būklė gana prasta: mūrinės sienos ištrupėjusios, vietoj langų – kiaurymės, uždangstytos medienos drožlių plokštėmis, laikas paženklino ir kitas pastato konstrukcijas. Rekonstrukcijai tikėtasi gauti ir europinę paramą, tačiau kultūros paveldo savininkai pernai paskelbė laukiantys nebe statybininkų, o pirkėjų.
Panašu, kad priežiūros reikalingas, griūvantis kultūros paveldo objektas Panevėžio centre tapo verslininkų galvos sopuliu.
Pernai vasarą istorinis pastatas pradėtas pardavinėti. „Litforina“ už pastatų kompleksą, kurio bendras plotas 4300 kv. m, prašo 750 000 eurų.
Bendrovės vienas iš savininkų Dainius Davidonis „Sekundei“ teigė, jog „Garso“ šalininkai yra užklausę dėl SEMC ir jis tam neprieštaraujantis.
„Mes pastatą planuojame parduoti. Jei atsirastų pirkėjas, perleistume už tiek, už kiek patys pirkome“, – teigė D. Davidonis.
Verslininkas tikina, esą jei nesulauktų pirkėjų, patys kitąmet pradėtų pastatą tvarkyti.
Pasiūlyme nemato logikos
Panevėžio savivaldybė teigia nematanti nei galimybių, nei logikos investuoti į privačią nuosavybę, kai jos pačios žinioje esančios kultūros įstaigos, tarp jų ir „Garsas“, šaukiasi atnaujinimo.
„Kodėl turėtų būti perkamas būtent konservų fabrikas? Savivaldybė, kaip numato teisės aktai, turėtų skelbti konkursą patalpoms, tinkamoms SEMC įrengti, ir bet kas galėtų siūlyti savo turimus objektus. Bet kam investuoti į privačių pastatų atnaujinimą, kai pačios Savivaldybės kultūros įstaigas reikia rekonstruoti?“ – stebisi Savivaldybės administracijos direktorius Tomas Jukna.
Anot jo, kultūros įstaigoms atnaujinti Europos Sąjungos ir valstybės paramos tikėtis galima tik pateikus įdomią, patrauklią miestui ir regionui idėją.
„Džiaugiamės, kad pavyko gauti paramą Dailės galerijos, Kraštotyros muziejaus rekonstrukcijai, bet liko dar ne viena kultūros įstaiga – Bendruomenių rūmai, Muzikinis teatras, kitos. Tik inovatyvių idėjų generavimas leidžia pritraukti finansavimą iš europinių fondų bei valstybės biudžeto“, – teigė T. Jukna.
Anot jo, „Garso“ rekonstrukcijai 3 mln. eurų ES parama ir premjero pažadas investuoti per 2021-uosius ir 2022-uosius iš valstybės kišenės skirti dar apie 5 mln. eurų irgi gauti tik dėl to, jog SEMC idėja buvo novatoriška.
Ar Panevėžyje vietoje „Garso“ iškils SEMC, žodį dar turės tarti teismas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybų inspekcija į jį kreipėsi prašydama panaikinti statybos leidimą, nors prieš tai kelis kartus buvo pasisakiusi, kad leidimas – teisėtas.